Prie Širvintų kavinę įkūrę armėnai Lietuvą laiko antrąja gimtine ir juokauja apie armėniškus cepelinus

Gabrielė Sagaitytė, LRT.lt
2021.07.30 05:30
Suzana Simonian

Prieš 30 metų į Lietuvą atvykę ir kavinę bei motelį „Suzana“ netoli Širvintų įkūrę armėnai Suzana ir Gracikas Simonianai sako Lietuvą laikantys antrąja gimtine. Tiems, kurie atvyksta į Lietuvą ir nori čia kurti verslą, Siuzana visų pirma pataria gerbti šalies tradicijas, ir priduria, kad reikia sunkiai dirbti.

Jau trečius metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!

Kavinė „Suzana“
Kavinė „Suzana“ / E. Blaževič/LRT nuotr.

Jautėsi kaip Armėnijoje

Paklausta, kaip su šeima atsidūrė Lietuvoje, S. Simonian pasakoja, kad iš pradžių čia mokėsi jos vyras Gracikas. Jis pamilo Lietuvą ir šalies gyventojus, todėl galiausiai atsikraustė ir visa šeima.

Suzana sako, kad šeima į Armėniją grįžta jau tik kaip svečiai, o Lietuvą vadina antraisiais namais. Čia gyvena apie 30 metų, skaičiuoja pašnekovė. Galimybės įsikurti kitur ji tvirtina net nesvarsčiusi.

Suzana Simonian
Suzana Simonian / E. Blaževič/LRT nuotr.

Reikia gerbti tradicijas, suprasti, kad turi gyventi pagal tos šalies taisykles, būti dėkingas, kad tave priima.

S. Simonian

„Gal pasisekė, bet mus supa vien šilti žmonės. Kai gyvenome Vileikiškių kaime, jaučiausi kaip Armėnijoje, nes ten taip pat šilti, vaišingi žmonės. Širvintose kaimynai taip pat tapo draugais“, – sako ji.

Vis dėlto matant, kas dedasi tėvynėje, skauda širdį, neslepia Suzana. Su Armėnijoje gyvenančiais giminaičiais, moters teigimu, šeima ryšius palaiko, tačiau grįžti ten neketina. „Bendraujame, bet nesame labai artimi“, – priduria ji.

Kavinė „Suzana“
Kavinė „Suzana“ / E. Blaževič/LRT nuotr.

Paklausta, ar buvo sudėtinga išmokti lietuvių kalbą, Suzana purto galvą. Šnekėti lietuviškai ji tvirtina išmokusi be profesionalų pagalbos – mokydamasi iš vaikų, o dabar – iš anūkų.

„Žmonės turi mokėti šalies, kurioje gyvena, kalbą. Tada jautiesi visavertis. Mano vaikai labai greitai išmoko, aš – iš vaikų, paskui iš anūkų mokėmės ir dar dabar mokomės“, – sako pašnekovė.

Kavinė „Suzana“
Kavinė „Suzana“ / E. Blaževič/LRT nuotr.

Kavinę statė savo rankomis

Iš pradžių Lietuvoje šeima dirbo visai kitus darbus, tik vėliau nusprendė imtis nuosavo verslo.

„Dirbome, ūkininkavome Vileikiškiuose, auginome vaikus – viską darėmė. Lengvai niekas neatėjo“, – prisimena Suzana.

Vis dėlto atėjo laikas, kai šeima pradėjo svajoti apie nuosavą verslą, ir jau netrukus jo ėmėsi, pasakoja moteris. Kavinė „Suzana“ skaičiuoja jau 20-us metus.

Kavinė „Suzana“
Kavinė „Suzana“ / E. Blaževič/LRT nuotr.

„Nusipirkome žemės, pastatėme kavinę. Vyras viską darė savo rankomis, net čia nakvodavo, kad kas neapvogtų. Žinoma, samdė ir darbininkų, bet pats visada čia buvo.

Idėja restoraną pavadinti žmonos vardu buvo Suzanos vyro. „Visi žmonės mane atpažindavo ir vadindavo Suzana, kai kurie – Zuzana, ir jis sugalvojo kavinę pavadinti mano vardu. Taip pat norėjome ko nors armėniško“, – pasakoja verslininkė.

Vis dėlto atidaryti nuosavą restoraną lengva nebuvo, prisimena ji. „Mes pardavėme ir namą, tėvai padėjo – be pagalbos nebūtume galėję to padaryti.

Suzana Simonian
Suzana Simonian / E. Blaževič/LRT nuotr.

Žinoma, anksčiau viskas nebuvo taip brangu kaip dabar. Dabar atrodo, kad nuosava kavinė – labai dideli pinigai, bet anksčiau kainos buvo kitokios“, – sako restorano šeimininkė.

Įkurti kavinę Širvintose, o ne didmiestyje šeima nusprendė dėl to, kad čia jau pažinojo vietinius žmones, žinojo jų pomėgius ir skonį.

„Mums buvo svarbu likti šioje bendruomenėje, nes jautėmės saugūs. Juk svarbu ne tik užsidirbti pinigų, bet ir šeimos ramybė, aplinka, kurioje praleidi daug laiko“, – akcentuoja Suzana.

Kavinė „Suzana“
Kavinė „Suzana“ / E. Blaževič/LRT nuotr.

Siūlo ir cepelinų, ir charčio

Savo svečiams šeimininkė sako siūlanti patiekalus, ruoštus pagal šeimos receptus, bet ruošia ir lietuviškų.

„Patiekiame maistą, kurį patys valgome. Kartais įdedame daugiau žolelių, prieskonių, nes patys mėgstame taip valgyti, tačiau matome, kaip kai kurie žmonės krapus ar petražoles deda į šoną. Žinoma, visus patiekalus šiek tiek pakeitėme pagal lietuvių skonį. Nuolat ką nors keičiame, bandome ką nors naujo“, – teigia Suzana.

Kavinė „Suzana“
Kavinė „Suzana“ / E. Blaževič/LRT nuotr.

Paklausta, kokius patiekalus – armėniškus ar lietuviškus – klientai renkasi dažniau, verslininkė teigia, kad visų norai skirtingi.

„Vienas valgo cepelinus, kitas – šašlykus, trečias – charčio. Negalėčiau pasakyti, kad valgo vien lietuviškus patiekalus. Daug kas sako „o, armėniški cepelinai“, – juokiasi pašnekovė.

Moteris neslepia – išlaikyti nuosavą verslą nėra lengva. „Reikia sunkiai dirbti. Jeigu aš čia esu ir matau, kad mano darbuotojai sunkiai dirba, aš einu ir padedu“, – sako Suzana.

Kavinė „Suzana“
Kavinė „Suzana“ / E. Blaževič/LRT nuotr.

Vidutinės patiekalų kainos kavinėje siekia 6–8 eurus, įvardija Suzana. „Nesvarbu, ar Vilniuje, ar Širvintose, pomidorų ir agurkų kainos, mokesčiai – viskas tas pats“, – kalbėdama apie kainas priduria ji.

Per karantiną laiko nešvaistė

Paklausta apie karantiną, S. Simonian tvirtina, kad šeima laiko nešvaistė ir išnaudojo jį kavinės remontui. Verslininkė džiaugiasi ir valstybės parama, mat nereikėjo atleisti nė vieno darbuotojo.

Kavinė „Suzana“
Kavinė „Suzana“ / E. Blaževič/LRT nuotr.

„Per pirmą karantiną įsirengėme terasą. Pamaniau, jeigu jau uždarė, reikia tą laiką išnaudoti. [...] Per antrą karantiną galvojome, kad jeigu uždarė, tai ilgam, tad nusprendėme susiremontuoti virtuvę. Anksčiau jos niekada negalėjome normaliai remontuoti, nes dirbti tarp dulkių – neįmanoma“, – pasakoja moteris.

Restorano stiprybė – nuolatiniai klientai, sako Suzana. Dalis jų netgi tapo artimais šeimos draugais.

Kavinė „Suzana“
Kavinė „Suzana“ / E. Blaževič/LRT nuotr.

„Turiu klientę, kuri ir po 20 metų grįžta. Būna, kad kurį laiką vienų ar kitų žmonių nematau, o paskui ir vėl sutinku, sustoju pakalbėti. Su kai kuriais klientais netgi tapome draugais, svečiuojamės vieni pas kitus“, – tvirtina verslininkė.

Ragina gerbti tradicijas

Iš turimo verslo S. Simonian sako galinti visiškai pragyventi, išlaikyti šeimą ir pakeliauti. Dėl to, kad atvyko gyventi į Lietuvą, ji tikina absoliučiai nesigailinti.

Kavinė „Suzana“
Kavinė „Suzana“ / E. Blaževič/LRT nuotr.

„Lietuva man yra kaip gimtinė, aš čia nesijaučiu svetima. Labai džiaugiuosi, kad esu Širvintose. Žmonės čia nuoširdūs, šypsosi, niekada nejaučiau nuoskaudos, kad esu armėnė“, – pasakoja Suzana.

Savo darbuotojus S. Simonian taip pat teigia laikanti šeimos nariais. „Yra ir 5, ir 15 metų dirbančių žmonių. Labai didžiuojuosi savo kolektyvu, darbuotojai niekada nesiskundžia, yra darbštūs, palaiko.

Kavinė „Suzana“
Kavinė „Suzana“ / E. Blaževič/LRT nuotr.

Mes vienas kitą mokome. Pavyzdžiui, armėniški patiekalai yra vieni sudėtingiausių, aš išmokiau savo darbuotojus juos gaminti“, – pažymi verslininkė.

Paklausta, ką patartų atvykėliams, norintiems Lietuvoje imtis verslo, Suzana pabrėžia, kad visų pirma reikia gerbti šalies tradicijas, be to, daug dirbti.

Kavinė „Suzana“
Kavinė „Suzana“ / E. Blaževič/LRT nuotr.

„Jeigu yra šventė, turi būti ir Lietuvos vėliava. Reikia gerbti tradicijas, suprasti, kad turi gyventi pagal tos šalies taisykles, būti dėkingas, kad tave priima. Taip pat reikia būti pasiruošus sunkiai dirbti, nes lengvai niekas neateina“, – apibendrina verslininkė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.