Verslas

2021.07.25 20:57

Olimpietis ramybės semiasi kaime: Anykščių rajono vienkiemyje puoselėja bityną

Rūta Katkevičienė, LRT radijo laida „Gimtoji žemė“, LRT.lt2021.07.25 20:57

Vaizdingoje sodyboje Anykščių rajone bityną su šeima puoselėja olimpietis Vytautas Strolia. Kaip LRT RADIJUI pasakoja Vytautas, gamta jo gyvenime užima svarbią vietą.

„Man gamta visada yra pirmoje vietoje, o bitės atsirado nuo tėčio. Aš, kaip mažiausias vaikas, visada jam padėdavau, taip ir pradėjo patikti bitės. Paskui tėtis jau pavargo nuo bičių, nebelabai norėjo laikyti, bet aš ėmiausi iniciatyvos, perėmiau priežiūrą ir dabar taip išeina, kad tėtis man padeda.“

Jėgas sportininkas atgauna gamtoje

Daug laiko praleisdamas varžybose, užsienyje Vytautas tikina pasiilgstantis gamtos, atgaivą randa šeimos sodyboje.

„Man tas bitynas labiausiai padeda tuo, kad tarp stovyklų galiu pabėgti nuo sporto, pakeisti mintis, psichologiškai padeda bitynas po sunkių varžybų“, – sako jis.

Sporte nuolatos reikia siekti aukštesnių rezultatų. Vytautas pastebi, kad sportinis entuziazmas padeda ir laikant bites: „Sportas padeda prie bičių, nes ten stengiesi, kad viskas būtų geriau, žingsnis po žingsnio bandai tobulėti. Tai man atsiliepia ir bityne, nes vis norisi ko nors naujo, pavyzdžiui, naujesnio medsukio, namuko, norisi daugiau šeimynų, kad jos daugiau medaus prineštų. Svarbu jau ir kad bičių šeima būtų stipri, keisti motinėles. Sportas suteikia užsispyrimo ir noro tobulėti.“

Vytautas sako, kad ne kiekvienas, norintis laikyti bites, tą gali daryti.

„Turi mylėti tas bitutes ir tau turi būti miela, nes yra pavyzdžių, pažįstamų turiu, kurie nori bitininkauti, bet neišeina, nes tiesiog nemiela ir pas tą žmogų bitės neauga. Kiek pažįstu bitininkų, tai geri, nuoširdūs žmonės. Bityne reikia, kad būtų ramybė. Bitės nemėgsta streso, triukšmo, tada žmogus irgi patampi tokio būdo“, – sako pašnekovas.

Išėjimas iš komforto zonos – sportininko kasdienybė

Sportininko gyvenimas lydimas nuolatinių iššūkių ir, kaip sako olimpietis, tenka kone kas dieną kovoti su savimi: „Reikia save nugalėti, lipti per save, nes, jeigu būsi komforto zonoje, tai ir stovėsi vietoje. Norint tobulėti reikia kentėti, kad ir nenori, bet reikia ir, žinoma, turėti tikslą, kad tu gali būti toks pats stiprus, kaip matai varžybose tuos lyderius, ir ta mintis turi būti visada šalia.“

Kaip pasakoja olimpiečio žmona Vilda, ji visuomet stengiasi palaikyti vyrą. „Anksčiau labai išgyvendavau ir sakydavau: sėkmės, šaunuolis. Dabar, kadangi turiu jau pedagoginės patirties, tai naudoju tokį vadinamąjį sumuštinio principą. Iš pradžių pagiriu, tada šiek tiek papeikiu ir galiausiai vėl pagiriu. Sportininkams iš tikrųjų yra labai sunku psichologiškai, tai labai stengiamės kalbėtis. Aš Vytautui sakau, kai išmoksi priimti nesėkmę, tada tave visą laiką lydės sėkmė.“

Į varžybas Vytautas keliauja ne tik su šeimos palaikymu, bet ir su stiklainiuku medaus, tai, anot sportininko, yra geriausias vaistas.

Bityną kurti padėjo ES parama

Prisiminęs bitininkavimo pradžią, Vytautas sako, kad bites iš pradžių laikė giminaičio aviliuose, tie aviliai jau buvo seni, juos reikėdavo nuolatos tvarkyti. Tai ir paskatino rašyti projektą dėl ES paramos: „Šešis avilius įsigijau su parama, tai labai padėjo. Paskui dar nusipirkau pats kelis, po truputį pasipildau. Su naujais aviliais vis tiek lengviau dirbti.“

Veiklą bityne Vytautas prilygina pomėgiui, o ne darbui, todėl nesijaudina dėl prisukamo medaus kiekio, džiaugiasi tuo, kiek jo yra.

Bitininkas pripažįsta, kad tiek jam esant varžybose, tiek realizuojant medų padeda šeimos nariai. „Turi mama daug draugių, viena jų labai daug medaus nuperka. Šiemet pasidariau savo etiketę ant medaus stiklainių, logotipą. Svarstome su žmona susikurti ir savo puslapį, kad galėtume pardavinėti ir ten kelti vaizdo reportažus, kaip viskas vyksta, ką darau. Tai bus daugiau edukacinė priemonė. Bet pirmiausia noriu pasidaryti namuką, kad būtų galima rodyti vaizdo įrašus.“


Bitininkavimu susidomėjo ir Vytauto žmona Vilda. „Kai susipažinome su Vytautu, aš jau žinojau, kad jis yra bitininkas. Ir tas noras būti kartu ir viską daryti kartu atvedė ir prie bičių. Atsimenu, kad draugavome dar vos mėnesį, bet jau ėjome kartu medaus kopinėti. Dabar bitininkavimą jau galiu vadinti ir savo hobiu. Kadangi dar esu ir pedagogė, turiu viltį, kad su laiku pradėsime rengti ir edukacijas.“

Olimpietis neatmeta galimybės, kad bitininkavimas kada nors ateityje taps šeimos pragyvenimo šaltiniu: „Jeigu įdedi daug pastangų, galima išsiplėsti, uždirbti iš to, bet nežinau, ar norėčiau dirbti su bitėmis, nes tada išeina darbas, o tai labiau laikau kaip hobį. Aišku, gyvenimas parodys, gali būti visko. Kol kas tikrai nenorėčiau, kad man tai būtų darbas, manau, gal tada eičiau į kitą sritį, o čia pasilikčiau hobį.“

Jauna šeima iš Anykščių vertina gamtos dovanas ir buvimą gryname ore, stengiasi, kad ir jų atžala ateityje rastų ryšį su gamta.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.