Verslas

2021.04.01 05:30

Dešimtmetį Lietuvos banke baigiantis Vasiliauskas: nemanau, kad bankai Lietuvoje padarė viską, kad įvaizdis būtų kitoks

Jonas Deveikis, LRT.lt2021.04.01 05:30

Paskutines dienas Lietuvos banko valdybos pirmininko poste skaičiuojantis Vitas Vasiliauskas tikina banko duris uždarantis ramia širdimi. Vis dėlto jis pripažįsta, kad per dešimtmetį bankų konkurencijos Lietuvoje padidinti nepavyko, o ir patys bankai padarė ne viską, kad jų įvaizdis žmonių akyse būtų geresnis. 

22 metų pradėjo dirbti Valstybinėje mokesčių inspekcijoje (VMI), 25 metų tapo Finansų ministerijos Mokesčių departamento direktoriumi, o 28 metų – finansų viceministru.

2009 m. vadovavo šalies prezidentės Dalios Grybauskaitės rinkiminei kampanijai, o 2011 m. prezidentės teikimu, patvirtinus Seimui, tapo Lietuvos banko valdybos pirmininku. 2023 m. persikels už Atlanto, kur taps pirmuoju Baltijos šalių atstovu Tarptautinio valiuto fondo valdyboje.

Interviu LRT.lt V. Vasiliauskas atskleidžia, ar Lietuvos banko valdybos pirmininko postas jam buvo garantuotas D. Grybauskaitės sėkmės atveju, kokia vakcina nesiskiepytų, kokios yra jo politinės pažiūros bei kodėl Lietuvos banko valdyboje yra tik viena moteris.

– Pone Vasiliauskai, kokiomis nuotaikomis gyvenate šiomis dienomis?

– Lygiai taip pat, kaip prieš dešimt metų buvo įsikraustymo nuotaikos, dabar yra išsikraustymo nuotaikos – gana natūralus procesas. Nuotaikos normalios, darbinės, aš visada žiūriu tik į priekį ir nesidairau atgal.

– Būdamas 22 metų pradėjote dirbti Valstybinėje mokesčių inspekcijoje (VMI), 25-erių tapote VMI Mokesčių išieškojimo skyriaus viršininku, 26-erių Finansų ministerijos Mokesčių departamento direktoriumi, 28-erių finansų viceministru. Ar visada svajojote dirbti su pinigais?

– Ne. Mano pasirinkta specializacija buvo komercinė teisė. Niekada nemaniau, kad savo profesiją teks susieti su finansais, ypač viešaisiais. Paskui taip susiklostė, kad per visą profesinę karjerą buvau prisirišęs prie viešųjų finansų.

– O kai buvote vaikas, kuo norėjote tapti?

– Kadangi vasaras dažniausiai leisdavau Klaipėdoje pas krikšto mamą ir dėdę, svajojau būti kapitonu. Leningrade buvo aukštoji mokykla ir aš svajojau ten įstoti. Dėdė pasakodavo istorijas, kaip jis plaukiodavo. Vėliau paaiškėjo, kad jis į jūrą buvo išplaukęs tik kartą, bet tokia svajonė buvo.

Kadangi vasaras dažniausiai leisdavau Klaipėdoje pas krikšto mamą ir dėdę, svajojau būti kapitonu.

– Kodėl nepavyko įgyvendinti?

– Nežinau. Matyt, kažkuriuo momentu viskas pasikeitė. Mane ėmė dominti istorija ir, tiesą sakant, paskutinėse klasėse mintyse sukosi du pasirinkimai: ekonomika arba teisė. Pasirinkau teisę.

– 2009 metais vadovavote Dalios Grybauskaitės rinkimų kampanijai. Ar žinojote, kad jai laimėjus rinkimus tapsite kandidatu užimti Lietuvos banko valdybos pirmininko postą?

– Ne, nežinojau. Jau paskelbus, kad Dalia Grybauskaitė kandidatuos, kalbėjome apie mano įsitraukimą į rinkimų kampaniją ir tai buvo visiškai laikinas įsitraukimas. Aš išėjau nemokamų atostogų tuometėje advokatų kontoroje ir prisidėjau prie rinkimų kampanijos. Tolesnių planų su politika tikrai nebuvo.

– Praėjo 10 metų nuo jūsų pirmininkavimo Lietuvos bankui pradžios. Ramia širdimi uždarysite duris?

– Visiškai ramiai. Iš tikrųjų buvo visko: sėkmių ir ne tokių sėkmingų epizodų – čia kaip ir gyvenime. Centrinio banko evoliucija, kurios liudininkas buvau, yra akivaizdi, tad aš tikrai ramiai jį palieku. Manau, dvi kadencijos yra gana ilgas laikotarpis. Tiek žmogui, tiek institucijai tai natūralus pasikeitimas. Per dvi kadencijas susigyveni su banku, bankas susigyvena su tavimi ir tiesiog tada pradedi nematyti dalykų, kuriuos reikėtų matyti. Kadencijų keitimas darbe, sakyčiau, yra labai natūralus ir sveikintinas dalykas.

Centrinio banko evoliucija, kurios liudininkas buvau, yra akivaizdi, tad aš tikrai ramiai jį palieku.

– Minėjote, kad per 10 metų buvo visko. O atsimenate, ką radote Lietuvos banke 2011-aisiais?

– Radau organizaciją. Nesu tas žmogus, kuris bado pirštu ir sako, kaip čia buvo blogai. Kaip vystėsi valstybė, žmonės, taip ir organizacija. Man pavyko vieni dalykai, kitiems pavyks kiti. Aš paslydau vienur, kiti paslys kitur – toks gyvenimas.

– Per tą dešimtmetį Jums teko dalyvauti likviduojant du Lietuvoje veikusius bankus, uždarytos kelios kredito unijos, įvestas euras, Lietuva tapo žinoma kaip finansinių technologijų šalis. Kuris įvykis Jums atrodo pats svarbiausias?

– Pats svarbiausias – kiekybinės ekonomikos bakalauro studijos Vilniaus universitete. Mums pavyko bendradarbiauti su Vilniaus universitetu ir čia labai dėkoju alma mater, savo kolegoms banke. Turime didelį žingsnį į priekį, kiek tai susiję su ekonomikos mokslu. Gaila, kad nepavyko turėti bendros doktorantūros studijų programos, nes tokiai mažai šaliai kaip Lietuva būtų labai teisinga, kad visos aukštosios mokyklos vienytų doktorantūros studijas. Mes bandėme tarpininkauti, bet kol kas nepavyko.

Taip pat išskirčiau tyrimais grįstos kultūros atsiradimą Lietuvos banke, Tyrimų centrą, tai, kad mums pavyko prisitraukti jaunuosius ekonomikos mokslininkus, doktorantus, lietuvius, kurie buvo baigę mokslus Vakaruose. Tai yra tai, kas Lietuvos banką pakylėjo į kitą kokybę.

Jeigu kalbėtume apie jūsų minimus įvykius, jie susiję su priežiūros reikalais. Mano galva, bet kuris kitas vadovas, bet kuri kita valdyba tai būtų darę. Tai buvo namų darbai, kurie savo laiku buvo nepadaryti. Reikėjo stabilizuoti viešųjų finansų sistemą, mes tai padarėme.

– Ko jaučiatės nepadaręs per tuos dešimt metų, ką norėtumėte padaryti ar matytumėte reikalą keisti?

– Ko aš norėčiau, turbūt jau lieka prie manęs, bet kur, aš manau, turės ir toliau judėti centrinis bankas, yra bankinio sektoriaus koncentracijos klausimai. Kai 2011–2013 metais buvo priimti sprendimai, dėl kurių sumažėjo bankinio sektoriaus dalyvių, tiek bankas, tiek kitos valstybės institucijos priėmė sprendimą rinkoje išbandyti naujus – finansinių technologijų rinkos – dalyvius. Tačiau kol kas tam reikia laiko, nes koncentracija tikrai didelė. Čia tolesni žingsniai, kaip reikėtų bandyti tą konkurenciją didinti.

Taip pat yra tobulintinų dalykų – bendradarbiaujame tarpinstituciniu lygiu. Ne paslaptis, kad su praėjusios kadencijos Seimu santykiai susiklostė išties nekaip. Manau, čia yra kur grįžti į normalų bendravimą.

– Minite didelę bankų koncentraciją. Tai vienas iš tų dalykų, kurio jums nepavyko sumažinti. Kokias pagrindines to priežastis įžvelgiate?

– Aš žiūriu į Baltijos šalis. Visose trijose Baltijos šalyse mes turime labai panašią koncentraciją. Sakyčiau, tai lemia maža rinka. Kitas dalykas, jeigu 2011–2013 metais bankai, kurių atžvilgiu turėjome imtis veiksmų, būtų buvę sveiki, solidūs bankai, mes neturėtume tokio laipsnio koncentracijos.

Jūsų minėti bankai, kurių keli pasitraukė, du susijungė, – tai natūralūs verslo procesai, paremti sprendimais bankų grupėse. Sakyčiau, čia vienos aplinkybės nebuvo. Aplinkybių buvo daug ir jos susiklostė taip, kad esame ten, kur esame. Todėl ir manome, kad toms skaitmenizacijos idėjoms šaunant į priekį naujuosiuose finansuose pamatėme galimybę ir plyšį, kurį nuosekliai judant į priekį būtų galima išnaudoti ir finansų demokratizacijai.

– Jūs pats, kaip vartotojas, esate patenkintas Lietuvoje veikiančių bankų paslaugomis, įkainiais, palūkanomis?

– Visiškai taip.

– Ar per tuos dešimt metų nesijautėte esantis per toli nuo paprasto žmogaus? Juk daugelis jūsų vietoje norėtų matyti policininką, kuris mažina bankų įkainius, o iš jūsų tokios pozicijos trūko.

– Bankininko etiketė man niekada nelipo. Vienas dalykas – taip, Lietuvos bankas yra centrinis bankas, bankų bankas, bet priežiūros funkcija yra viena iš kelių funkcijų, kurias mes vykdome. Mūsų misija yra gerokai didesnė: ekonominiai tyrimai, prognozavimas, mokėjimo sistema. Mes vieni iš nedaugelio euro sistemoje prileidžiame ne bankinio sektoriaus dalyvius prie mokėjimo sistemos. Yra daug dalykų.

Dėl to, kad nežemiškas, – kai dirbi su ekonomika, ekonomikos duomenimis, dažnai žiūri į pasaulį iš paukščio skrydžio, bet uždaręs duris esu paprastas žmogus.

– Per antrą Jūsų kadenciją buvo pranešta apie kelis stambius pinigų plovimo skandalus. 2018 metais „Danske Bank“ pinigų plovimo skandalas, kiek vėliau – „Swedbank“. Nors Lietuvoje veikusių bankų vaidmuo šiuose pinigų plovimo skandaluose buvo mažas, pinigų plovimo šalies etiketė prilipo. Kodėl Lietuvos bankas nenuplovė munduro?

– Nėra taip, kad paimi mundurą, įdedi į skalbimo mašiną ir išplauni. Tai dar vienas įrodymas, kad Baltijos regionas suprantamas kaip vienas.

Be jokios abejonės, įvairiais pjūviais, įvairiose auditorijose mes kalbėdavome, kad Lietuva iš tikrųjų išsiskiria. Taip, vadinamųjų transakcijų verslas Lietuvoje dažniausiai buvo siejamas su dviem bankais, kurie baigė savo veiklą vienomis ar kitomis aplinkybėmis 2011–2013 metais. Kaip teisingai pastebėjote, istoriškai ne rezidentų indėlių sumos Lietuvoje gerokai skiriasi nuo kitų dviejų Baltijos šalių. Čia, žinote, mes bandėme kalbėtis su institucijomis anoje Atlanto pusėje. Ten pokalbį pirmiausia pradėdavai nuo to, koks yra skirtumas tarp Balkanų ir Baltikų (angl. Baltics). Tai nėra taip paprasta.

Kai dirbi su ekonomika, ekonomikos duomenimis, dažnai žiūri į pasaulį iš paukščio skrydžio, bet uždaręs duris esu paprastas žmogus.

Be to, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje veikia iš principo tos pačios bankinės grupės. Kad ir kiek bandytum įrodinėti savo tiesą, ta prezumpcija, kad čia – panbaltikinė rinka, ji yra.

Supraskime ir tai, kad pinigų plovimo skandalų, kurie buvo prieš 5–10 metų, vertinimas vyko šių dienų akimis. Mūsų supratimas apie pinigų plovimo prevenciją tuo metu buvo kitoks, nei yra dabar. Teisinis reglamentavimas pasikeitęs. Sunku nuspėti, kaip 2031-aisiais bus vertinamas mūsų finansinių technologijų sektorius, žvelgiant į 2020–2021 metus. Retrospektyvinis požiūris visą laiką turi tokią savybę, kad tu, kaip subjektas, į kurį tas požiūris nukreiptas, bėgi iš paskos.

Mes bandėme kalbėtis su institucijomis anoje Atlanto pusėje. Ten pokalbį pirmiausia pradėdavai nuo to, koks yra skirtumas tarp Balkanų ir Baltikų.

– 2023 metais būsite Tarptautinio valiutos fondo valdyboje. Atstovausite Baltijos šalių ir Šiaurės regionui. Ar būdamas ten turėsite kokių nors įrankių mūsų įvaizdžiui gerinti?

– Matote, ten atstovauji aštuonioms šalims. Negali turėti asmeninės darbotvarkės. Bet, be jokios abejonės, dalyvausiu diskusijose, nes, manau, rizikos mažinimo, korespondentinės bankininkystės klausimai niekur nedings. Jie tikrai bus tarptautinių organizacijų darbotvarkėje. Be abejo, galimybės reikštis, pristatyti Lietuvos ekspertizę, savaime suprantama, bus gerokai didesnės.

– 2010 metais Kęstutis Glaveckas vadovavo parlamentiniam krizės tyrimui Seime. 2018-aisiais Stasys Jakeliūnas pradėjo naują krizės tyrimą. Vis dėlto, atsiribojant nuo to, kas atliko tą tyrimą, atrodo, kad skeptiškai vertinote tokius „istorinius kasinėjimus“. Ar todėl, kad viskas jau aišku, ar todėl, kad tyrimo būdas jums nepatiko?

– Pirmas dalykas, tikrai reikėtų paneigti mitą, kurį viešojoje erdvėje plėtojo tuomečiai Seimo politikai, kad Lietuvos bankas nebendradarbiavo. Baikime. Tiek, kiek informacijos teikėme, kaip teikėme, nežinau, kaip galima dar kitaip bendradarbiauti. Taip, mes gavome aštuonis klausimus. Kadangi jie buvo platūs ir išeinantys už mūsų kompetencijų ribų, iš karto paprašėme tuomečio komiteto pirmininko padaryti susirinkimą su komitetu ir konkretizuoti klausimus arba aptarti aspektus, kuriais galėtume teikti informaciją. Užuot surengus susitikimą, buvo konstatuota, kad Lietuvos bankas nebendradarbiauja.

Jeigu tyrimas neobjektyvus, tai tampa problema. Jeigu tyrimas yra selektyvus, tai tampa problema.

Pats tyrimas nėra blogai. Tikrai daug krizės tyrimų ir kituose parlamentuose buvo, bet, jeigu tyrimas neobjektyvus, tai tampa problema. Jeigu tyrimas yra selektyvus, tai tampa problema. Jeigu tyrimui nepasibaigus komentuojami faktai ir vartomi taip, kaip patogiau, tai yra problema.

Galime ir vėliau tyrinėti, bet dar kartą sakau: kito tokio politizuoto tyrimo man tikrai nėra tekę matyti. Čia tikrai noriu atsiprašyti gerbtinos archeologų profesijos, kad man teko pasinaudoti jų terminu ir pavadinti tai, kas vyko tuo metu, finansų archeologija. Šių žodžių tikrai neišsižadu. Manau, tai yra finansinė archeologija ir dar, sakyčiau, net politnekorektiška finansinė archeologija.

– O Lietuvos bankas yra inicijavęs vidines diskusijas ir tyrimus, tarkime, dėl VILIBOR didėjimo?

– Savaime suprantama. Dar iki manęs buvo tyrinėta ir vėliau, man jau esant centriniame banke. Didžioji dalis ekonomistų, išskyrus vieną, nematė piktnaudžiavimo bankų veiksmuose. Supraskime, Lietuvos bankas yra demokratinė institucija. Čia ekonomistai turi gana skirtingas nuomones. Mes sprendimus priimame visų pirma diskutuodami, bet, jeigu vienam žmogui atrodo vienaip, kai daugumai ekonomistų atrodo kitaip, tai natūraliai dedi argumentus ant stalo, padarai išvadas, ir tiek.

– Kalbate apie Tomą Ramanauską?

– Aš nenoriu įvardyti vardų ir pavardžių, nes paskui tai sukelia teisinių keblumų.

– Vieno pokalbio metu esate minėjęs, kad karjeros prasme aukščiau šoktelėti nepavyks, o štai praėjusią savaitę sužinojome, kad esate paskirtas į TVF valdybą. Tapsite pirmuoju Baltijos šalių atstovu fondo valdyboje. Tikėjotės?

– Aš ir šiandien manau ir manysiu toliau, kad tie dešimt metų, praleistų centriniame banke, yra profesinės karjeros viršūnė. Visa tai, ką dariau prieš ir darysiu po, profesine prasme bus judėjimas nuo kalnelio.

– „Bankai vagys“, „apmokestinkime bankus papildomai“ – tai dažnas naratyvas, kurį galime išgirsti. Kaip manote ar dalies lietuvių nepasitenkinimas bankais yra nacionalinis fenomenas?

– Nemanau, kad tai išskirtinis mūsų bruožas. Prisiminkime visus antibankinius ir kitus judėjimus. Tikrai nemanau, kad būtų galima teigti, jog bankinis sektorius viską padarė, kad įvaizdis būtų kitoks. Tai savaime suprantama. Bet, mano galva, turime savo mentalitete saviplakos DNR ir nepasitenkinimo DNR. Tai ne paslaptis. Iš vienos pusės, mes sakome, kad bankai šiokie, anokie, kad daugiau juos apmokestinkime, iš kitos pusės, pasižiūrime į veidrodį ir sakome – ne, patys daugiau mokėti nenorime.

Grįšiu prie to paties mokestinės naštos perskirstymo elemento. Deja, bet jis pas mus nėra toks, kaip vidutiniškai yra toje pačioje Europoje. Kitaip sakant, man tai truputį primena įdomią transo būseną, kai lyg ir sakome – tegul kitas ką nors padaro, aš tuo metu pastovėsiu nuošalyje. Bet niekas iš niekur neatsiranda. Jeigu nori viešojo gėrio, turi prisidėti.

Iš vienos pusės, mes sakome, kad bankai šiokie, anokie, kad daugiau juos apmokestinkime, iš kitos pusės, pasižiūrime į veidrodį ir sakome – ne, patys daugiau mokėti nenorime.

Deja, mano galva, bendradarbiavimo, bendruomenystės supratimo, kaimynystės, pilietiškumo mums tikrai trūksta, bet aš esu optimistas. Mes tikrai judame septynmyliais žingsniais į priekį.

– Po truputį pradedame kalbėti apie lyčių pusiausvyrą įstaigose. Kodėl Lietuvos banko valdyboje tik viena moteris?

– Geras klausimas. Aš džiaugiuosi, kad mes ją turime, nes vienu metu apskritai neturėjome. Matyt, čia ta sritis, kur dar verta pasistengti. Ir apskritai, pasižiūrėjus į banko sudėtį, į vadovų korpuso sudėtį, tikrai yra kur judėti. Tam mes net esame įsteigę Lygių galimybių komitetą, kuris bandytų tuos klausimus spręsti. Taigi čia dar yra kur pasitobulinti.

– Gal žinote procentais, kiek Lietuvos banke vyrų ir moterų dirba?

– Vyrų, moterų nėra kažkokio [skirtumo], sakyčiau 50 prie 50, bet tarp vadovų – 30 prie 70. Reikėtų pasitikslinti.

– Prieš 10 metų Irena Degutienė sakė, kad esate „nepolitizuotas“. Vis dėlto, jeigu atsitrauktume nuo Lietuvos politinės sistemos, kokios politinės ideologijos šalininkas esate?

– Nenoriu sakyti, nes dar esu nepolitinės institucijos vadovas. Jeigu interviu darytume balandžio 8 dieną, tikrai galėtume pasikalbėti. O kol kas nenoriu veltis ir visą laiką stengdavausi laikytis nuošaly. Bet žmogus negali būti apolitiškas, aš irgi turiu teisę į pasaulėžiūrą, bet savo veikloje stengiuosi nebūti įtrauktas. Deja, ne visada pavyksta. Dažniausiai neišvengdavau dėl to, kad mus įtraukdavo. Įtraukdavo kaltindami nepagrįstai, nors paskui viskas kaip ir subliūkšdavo, na, tai tekdavo atsakyti. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad kaip banko vadovas simpatizuoju vienai ar kitai politinei jėgai

Bet aš turiu pasaulėžiūrą. Esu žmogus, vertinantis pareigą, vertinantis kruopštumą, profesionalumą. Vertybės, kurias mes propaguojame kaip centrinis bankas, iš tikrųjų sutampa su mano vertybėmis ir aš laikau save proeuropietišku žmogumi, man tai yra labai labai svarbu. Nesuprantu kraštutinumų, nesuprantu perdėto nacionalizmo, nesuprantu bandymo primesti savo nuomonę kitam pačiais įvairiausiais klausimais. Man tai svetimi dalykai.

– O ekonominėje ašyje kairėje ar dešinėje save statytumėte?

– Priklausomai nuo situacijos. Čia kaip Keinsas sako: aš keičiu savo nuomonę, kada keičiasi faktai. Vis dėlto nesutinku su teiginiu, kad valstybė trukdo, kad rinka pati viską išspręs. Tikrai ne, nes istoriniai pavyzdžiai, pastaroji didžioji finansų krizė labai aiškiai parodė, kad, deja, rinkos mechanizmai nesuveikė. Bet jei paklaustumėte, ar tikiu žmogaus gebėjimu veikti, žmogaus kaip individo laisve, tai, be jokios abejonės, taip.

– Ką veikiate laisvalaikiu?

– Mano hobiai yra susiję su skaitymu, kelionėmis, domėjimusi istorija. Tai, sakyčiau, trys sritys, į kurias koncentruojuosi po darbo.

– Kuriuo istoriniu laikotarpiu domitės?

– Labiausiai mane domina Lietuvos ir Lenkijos santykiai – ATR, mūsų tarpukario respublika. Sakyčiau, naujosios istorijos laikotarpiai.

– Istorija domitės, o ar ką nors kolekcionuojate?

– Ne, nieko nekolekcionuoju.

– Ar skiepysitės nuo COVID-19?

– Savaime suprantama.

– Kuria vakcina norėtume būti paskiepytas?

– Jokio skirtumo. Na, suprantama, ne palydovine (turi omeny Rusijoje sukurtą vakciną „Sputnik V“).

– Ir „Astra Zenecos“?

– Be abejo.

– Turite kokių nors lūkesčių būsimam Lietuvos banko valdybos pirmininkui?

– Ne, turbūt neetiška kelti kažkokius lūkesčius ir juos aptarinėti viešai.

– Kaip apibūdintume Gediminą Šimkų, dabartinį kandidatą į Lietuvos banko valdybos pirmininkus?

– Tai puikus savo srities žinovas, komandos narys. Aš Gediminą Šimkų žinau nuo tada, kai atėjau į centrinį banką. Tuo metu jis dirbo Europos centriniame banke, o mes Lietuvoje turėjome tokią programa: įtikink žmones sugrįžti ir grąžinti tai, ką šita valstybė į juos investavo. G. Šimkus buvo vienas tų žmonių, kuris sugrįžo.

– 2019 m. sakėte, kad Lietuva išgyvena savo aukso amžių. Jūsų nuomone, ar Lietuva šiuo metu gyvena savo aukso amžiuje ir jeigu ne, tai ko trūksta?

– Saugumo prasme, geopolitinės orientacijos prasme, integracijos prasme, mes tikrai, mano galva, gyvename aukso amžiuje.

Be abejo, turime eilę dalykų, kurie spręstini, tai ir pajamų nelygybės, visuomeninės laimės klausimai. Vėlgi – tai dalykai, kuriuos reikia spręsti, bet tam reikia sutarimo, kad mes, kaip visuomenė, iš tikrųjų sutartume, ko mes siekiame, kaip mes įsivaizduojame save po 10-20 metų ir atitinkamai laikytis tos pozicijos. Kartais man atrodo, kad mes esame per daug kategoriški, per daug karingi tiek viduje, tiek išorės atžvilgiu. Tai man norėtųsi palinkėti mažiau šnekėti, o daugiau darbuotis ir darbuotis tiek su partneriais, tiek tam nematome fronte ir mažiau taškytis pareiškimais.

– Jeigu turėtumėte burtų lazdelę ir galėtumėte priimti bet kurį įstatymą, priimti tam tikrą tvarką, bet ką – ką jūs padarytumėte?

– Burtų lazdelės pagalba bandyčiau spręsti tarpusavio nepasitikėjimo visuomenėje problemą, nes tas nepasitikėjimas, įtarinėjimai, yra tas kirminas, kuris mūsų visuomenei neduoda pasiekti to, ką mes turėtume pasiekti, nors mes iš tikrųjų jau pasiekėme nemažai. Nepasitikėjimas neduoda beatodairiškai judėti į priekį. Mums reikia daugiau susikalbėjimo, daugiau sutarti dėl strateginių dalykų ir tiesiog judėti į priekį.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt