Verslas

2021.01.24 17:59

Netoli Astravo elektrinės gyvenantis Ulasevičius iš rankų nepaleidžia radiacijos matuoklio ir skaičiuoja incidentus

Marius Jokūbaitis, LRT RADIJAS, LRT.lt2021.01.24 17:59

Vos keturi kilometrai nuo Astravo atominės elektrinės gyvenantis Nikolajus Ulasevičius yra žinomas aktyvistas ne tik Baltarusijoje, bet ir už jos ribų. Tai jis pasauliui pirmasis atskleidė ne vieną nuslėptą incidentą statomoje elektrinėje. Tai dėl jo įrašų feisbuke pasaulis ir Lietuva sužinojo apie rimtą incidentą, kai kranui keliant reaktoriaus korpusą šis krito ir buvo pažeistas. Gal niekas nebūtų suuodęs, jei ne statybininkai, nuotraukomis paliudiję incidentą N. Ulasevičiui. Valdžiai teko pripažinti faktą, korpusas buvo pakeistas kitu, o elektrinės atidarymo data – nukelta.

Šiandien N. Ulasevičius kasdien vaikšto su įrenginiu, matuojančiu radiacijos lygį. Kol kas jokių pokyčių nepastebėjo, tik vieną dieną matuoklis parodė didesnius skaičius, tačiau jie neviršijo normų. Baltarusis sako nepuolantis į paniką, tačiau keturi reaktoriaus atjungimai nuo elektrinės veikimo pradžios kelia nerimą, LRT prisipažino jis.

– Pone Ulasevičiau, kokiomis nuotaikomis dabar gyvena Astravo apylinkių žmonės?

– Žinoma, žmonių nerimas po pastarųjų reaktoriaus atsijungimų padidėjo. Nuo elektrinės starto reaktorius atsijungė jau keturis kartus. Bet žmonės čia tokie, kad jų psichologijos taip lengvai nepaveiksi. Laimei, kol kas nieko rimto veikiančioje elektrinėje nenutiko. Radiacija nenutekėjo, o atsijungimai įvyko ne dėl reaktoriaus gedimo.

N. Ulasevičius per visą Astravo atominės elektrinės statybą susidūrė su daugybe incidentų slėpimo atvejų. Todėl tikėtis, kad apie visus incidentus praneš jėgainės vadovybė, pasak jo, neverta. Astravo pašonėje gyvenančio baltarusio paklausiau, kaip jis vertina atominės elektrinės statybas, kurias matė. Čia nebuvo jokios atsakomybės, sako jis.

„Statybų metu čia buvo daug incidentų, ir valdžiai teko tai pripažinti. Darbų kokybė šlubavo. Statybininkai iš Rusijos sakydavo, kad čia dirbama be jokios atsakomybės. Žmonės atvažiuodavo iš kitos šalies, atidirbdavo savo pamainą ir išvažiuodavo. Po to atvažiuodavo kita pamaina. Ir šie keturi avariniai reaktoriaus atsijungimai rodo, kad ne viskas ten gerai padaryta“, – sakė jis.

– O kaip su jumis bendrauja elektrinės atstovai? Gal vietos gyventojams rodomas didelis dėmesys – juk avarijos atveju jūs pirmieji nukentėtumėte.

– Net neverta tikėtis, kad čia pasakys visą tiesą. Netgi demokratinėse valstybėse dalį informacijos, manau, slepia, jei kas nors nutinka rimto. Tačiau tokioje autoritarinėje valstybėje, kur žmonės patraukti nuo bet kokio dalyvavimo valstybės valdyme, įskaitant ir rinkimus, sunku tikėtis atvirumo.

Netgi su mumis, vietiniais, gyvenančiais šalia elektrinės, nėra jokios komunikacijos. Jei oficiali informacija ir išplaukia iš elektrinės, ji mus pasiekia lanku – per oficialias žiniasklaidos priemones, Energetikos ministeriją. O su mumis niekas čia nebendrauja.

Apskritai, išskyrus tai, kad įrengė signalizacijos sistemą aplink elektrinę, daugiau čia jokių saugumo pokyčių. Tiesa, vyksta pratybos, bet jose dalyvauja institucijos, pareigūnai, o ne eiliniai žmonės.

– Lietuvoje gyventojams dalijamos jodo tabletės, jei įvyktų incidentas. O kaip su Astravo rajono žmonėmis – ar esate gavę tablečių?

– Na, aš pats apie tai nieko negirdėjau, tikrai niekas jų nedalijo. Sunku būtų lyginti Lietuvos ir Baltarusijos sveikatos sistemą. Girdėjau, Lietuvoje sergantiesiems vaistai yra kompensuojami, o čia to nėra. Apskritai rūpinimasis žmogumi čia mažai pasikeitė nuo sovietmečio, ir viskas liko tik lozunguose, šūkiuose, kurių dar galite pastebėti Baltarusijoje. Tik per valstybinę televiziją išgirsi, kaip tavimi rūpinasi, bet tai yra „pakazucha“, ir visi tai supranta.

Jei pats pradėsi rūpintis savimi, susidursi su aibe biurokratinių kliūčių.

– Kaip dabar elgsis atominės elektrinės kritikai? Pagrindinis tikslas – kad ji nepradėtų veikti – nepasiektas. Ko dabar sieksite?

– Na, dabar kelio atgal nėra. Branduolinio kuro iš veikiančios elektrinės jau neišveši. Todėl dabar reikia stebėti, kad ji veiktų saugiai. Žinoma, nėra jokių garantijų, kad ji veiks saugiai. Todėl dabar reikia stengtis, kad būtų kuo daugiau informacijos iš elektrinės, kad būtų kuo mažiau melo skleidžiama. Ar pavyks, sunku pasakyti. Esu mažas žmogus ir nuo manęs mažai kas priklauso.

– Kas dabar kalbama dėl elektros naudojimo – kam ji bus parduodama, kai Baltijos šalys atsisakė, Rusijai beveik nebereikia, o Ukraina perka tik epizodiškai? Kaip vyksta elektrifikacija Baltarusijoje – daugiabučiai namai jau šildomi elektra, o ne dujomis?

– Taip, jie turi planą pakeisi šildymo sistemas, transportą pervesti į elektrą, tačiau tai ne vienos dienos darbas. Pervesti šalį į visišką elektrifikaciją yra ne taip paprasta. Aš pats savo name bandžiau pakeisti šildymo sistemą – iš dujinės į elektrinę. Transformatorius tam nebuvo tinkamas, tad man pačiam nieko nepavyko. Valdžia turi daug planų, kaip panaudoti tą elektrą, bet tam reikėtų ne vienų ir ne dvejų metų.

Lietuva skelbia, kad nepirks elektros iš Baltarusijos, bet valdžia mano, kad po dvejų trejų metų Lietuva apsigalvos ir pirks.

– Gyvenate visai šalia elektrinės, kasdien matėte, kaip ji kilo, pasauliui pranešdavote apie nuslėptus incidentus. Kaip įvertintumėte šiandien visą Astravo atominės elektrinės statybų eigą?

– Gyvenu už keturių kilometrų nuo jėgainės, kasdien ją matau pro savo langą. Gyvenu Varnianų miestelyje, o pats Astravo miestas yra toliau. Pradžioje informacijos buvo labai daug. Elekrinėje dirbo daug žmonių, taip pat ir vietinių, kai kas pažinojo statybininkus, todėl kalbos plito sparčiai. 99 procentai informacijos buvo negatyvi. Didesnio chaoso ir netvarkos statybose mes nesame matę.

Statybos buvo didelės ir labai neorganizuotos, todėl ir incidentų buvo daug. Pavyzdžiui, lieja betoną, tada išryškėja kažkokių įtrūkimų, naktimis laužia, veža į karjerus ir užkasa – taip vyko statybos.

Įvyko ir keli rimti incidentai – reaktoriaus korpusas nukrito iš aukštai, pats reaktorius vežant patyrė avariją, kai stuktelėjo vagonai. Jėgainės vadovybė dažniausiai neigė, kad kas nors įvyko, bet šaltiniai elektrinėje kalbėjo kitaip.

Arba kai vežė per gaisrą sudegusius kabelius – kas galėjo jų nepastebėti? Bet vadovybė slapukavo, baugino darbininkus, kad šie tylėtų.

– Kaip vertinate pačią atominę elektrinę – ji pastatyta nekokybiškai?

– Na, ne man, ko gero, spręsti, tačiau statybų metu buvo daug incidentų ir valdžiai teko tai pripažinti. Kokybė čia šlubavo. Statybininkai iš Rusijos sakydavo, kad dirbama be jokios atsakomybės. Žmonės atvažiuodavo iš kitos šalies, atidirbdavo savo pamainą ir išvažiuodavo. Po to atvažiuodavo kita pamaina. Ir šie keturi avariniai reaktoriaus atsijungimai rodo, kad ne viskas gerai padaryta. Belieka pasidžiaugti, kad nieko nenutiko su pačiu reaktoriumi, radiacija nepasklido.

Aš turiu prietaisą, matuojantį radiacijos lygį. Tik vieną dieną lygis buvo pakilęs, tačiau neviršijo normų. Nežinau, ar tai buvo susiję su pastaraisiais atsijungimais.

– Esate žinomas atominės elektrinės kritikas ne tik Baltarusijoje, bet ir už jos ribų. Ar nebijote, kad vieną dieną valdžia su jumis susidoros? Juk bandymų jau būta.

– Na, žinot, man po pusmečio bus 70 metų ir nelabai aš ko turiu bijoti. Žinoma, man gali ką nors padaryti, bet aš sakau tik tiesą, nieko nemeluoju. Mane gali nužudyti? Uždaryti? Viską gali. Tačiau nieko nedarau, už ką mane turėtų bausti. Kai reaktoriaus korpusas krito iš aukščio, aš tik po dviejų savaičių apie tai paskelbiau. Pradžioje pačiam buvo sunku patikėti, kad tai tiesa, todėl tikrinau. Pasirodė, kad tiesa. Valdžia galiausiai turėjo tai pripažinti ir korpusas buvo pakeistas kitu.

Populiariausi