Verslas

2021.01.13 09:18

Lietuvai 30. Darbo santykiai pasikeitė – renkasi nebe darbdaviai, o darbuotojai

Gabrielė Sagaitytė, LRT.lt2021.01.13 09:18

Per pastaruosius 30 metų pasikeitė ne tik darbdavių požiūris į darbuotojus, bet ir darbuotojų į darbdavius. Žmonės kur kas drąsiau ieško geresnių darbo sąlygų, nebijo ginti savo teisių, o ir vis dažniau renkasi darbuotojai, ne darbdaviai, tvirtina Mykolo Romerio universiteto (MRU) Psichologijos instituto lektorė ir konsultacijų įmonės „Addelse“ ekspertė Natalija Norvilė.

Kaip (ne)pasikeitė Lietuva per 30 nepriklausomybės metų? Mykolo Romerio universitetas buvo įkurtas, augo ir kartu žengia tolyn su nepriklausomybę atkūrusia Lietuva. Šiemet MRU švenčia 30 metų jubiliejų ir nori papasakoti, kokį kelią visi drauge nuėjome. LRT.lt ir MRU inicijuoja straipsnių ciklą „Lietuvai 30“, jame atskleidžiami aktualūs universiteto mokslininkų atlikti tyrimai, įžvalgos ir pasiūlymai valstybės ateičiai.

Išplėtė darbo santykių reguliavimo galimybes

Kaip LRT.lt pasakoja N. Norvilė, be to, kad 1990-ieji pasižymėjo itin reikšmingais Lietuvai istoriniais įvykiais, šie metai buvo svarbūs ir valstybės darbo teisei.

„Tais metais prasidėjusi teisės reforma palietė ir darbo teisę. Atkūrus nepriklausomybę ir pasirinkus demokratinės valstybės kelią, buvo itin svarbu reformuoti teisinę sistemą, nes tuo metu galiojo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos darbo įstatymų kodeksas, dar vadinamas 1972-ųjų darbo įstatymų kodeksu.

Akivaizdu, kad dėl kardinalių politinių pasikeitimų keitėsi ir visuomeniniai, ir darbo teisės santykiai, todėl buvo svarbu sukurti Darbo įstatymų kodeksą, atitinkantį tų laikų situaciją ir teisinės valstybės prigimtį“, – teigia N. Norvilė.

1990 metais, kai Lietuva atsisakė valstybinės monopolistinės nuosavybės ir ėmė kurtis privatūs ūkio vienetai, anot MRU lektorės, reikėjo kur kas labiau išplėsti darbo teisinių santykių reguliavimo galimybes. Kadangi tuo metu buvo aktualu pritraukti ir užsienio investuotojų, stiprus valstybinis reguliavimas šiuo atveju taip pat buvo nepriimtinas.

Dėl kardinalių politinių pasikeitimų keitėsi ir visuomeniniai, ir darbo teisės santykiai.

„Buvo labai svarbu liberalizuoti rinką, kad pavyktų pritraukti užsienio investuotojų. Senieji politiniai aktai jau nebuvo aktualūs“, – sako N. Norvilė.

Tuo metu, kai santvarka buvo keičiama iš socialistinės į demokratinę ir gyventojai jautė ryškius ekonominius bei politinius pokyčius, ekspertės pasakojimu, buvo ypač svarbus žmonių psichologinis pasirengimas kitokiems darbo santykiams.

„Socialistinėje sistemoje valstybė yra globėjiška ir visiems duoda po lygiai, tačiau kuo tai atsiliepia? Globėjiškoje visuomenėje žmonių valia tarsi pasidaro nelabai reikalinga, o kai mes ko nors nenaudojame, tai atrofuojasi. Iš esmės žmonėms, gyvenantiems socialistinėje santvarkoje, labai sunku prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių. Jie nesuvokia, kad buvusioje sistemoje turėtos teisės gali keistis, dėl to visa ši darbo reforma ir buvo skirta naujoms teisėms apsaugoti“, – pažymi pašnekovė.

Prieš 30 metų – stipresnis darbdavių vaidmuo

Paklausta, kaip per 30 metų keitėsi darbdavių požiūris į darbuotojus, N. Norvilė teigia, kad pokyčiai vyko pamažu, tačiau, atsigręžus į praeitį, pažangą galima matyti.

„Žvelgiant į tai, kaip dardavių ir darbuotojų santykiai atrodė prieš 30 metų, yra nueitas didelis kelias, jį nuėjome nedideliais žingsniais“, – sako N. Norvilė.

Buvo labai svarbu liberalizuoti rinką, kad pavyktų pritraukti užsienio investuotojų.

Ekspertės teigimu, prieš 30 metų darbdavių vaidmuo buvo daug stipresnis nei darbuotojų, darbuotojai kur kas menkiau išmanė savo teises.

„Šioje srityje darbuotojai nesijautė visiškai stiprūs, mažiau žinojo, ko gali reikalauti ir tikėtis. Neretai jie net nemokėjo ieškoti darbo ar parengti gyvenimo aprašymo, nes neturėjo įgūdžių. Nei mokykloje, nei universitete apie tai nebuvo kalbama“, – pažymi N. Norvilė.

Tačiau su laiku darbuotojai ėmė vis labiau analizuoti situaciją rinkoje, domėtis savo teisėmis ir jų reikalauti, tvirtina ekspertė.

„Kuo į Lietuvą atėjo daugiau užsienio kapitalo įmonių su kitokiu vadovavimo stiliumi ir požiūriu į darbuotojus, tuo labiau žmonės ėmė to tikėtis ir iš lietuviško kapitalo įmonių. Be to, nemaža dalis darbuotojų išvyko į užsienį ir palygino, kaip yra ten, o kaip čia, kokios yra gerosios, o kokios blogosios praktikos. Galima teigti, kad dabar darbuotojai daug labiau išmano savo teises. Prie to prisideda ir tai, kad nesąžiningo elgesio darbdaviai yra viešinami spaudoje“, – vardija N. Norvilė.

Galima teigti, kad dabar darbuotojai daug labiau išmano savo teises. Prie to prisideda ir tai, kad nesąžiningo elgesio darbdaviai yra viešinami spaudoje.

Stebisi vis dar egzistuojančia neskaidria atlyginimų sistema

Vis dėlto šiandien darbuotojų aktyvumas ginant savo teises, anot pašnekovės, priklauso ir nuo to, kur dirbama, kokia pozicija užimama ir kiek pats žmogus jaučiasi svarbus organizacijai.

„Jeigu tai, paprastai kalbant, darbininkas, žinantis, kad jį gali lengvai atleisti ir nesunkiai rasti kitą žmogų, tikėtina, jog šis žmogus nesijaus toks drąsus. Jeigu darbuotojas yra išsilavinęs ir žino, kad darbdavys neturi teisės vienaip ar kitaip elgtis, o paviešinus tam tikrą atvejį jam nieko nenutiks, jis tikrai elgsis proaktyviai ir gins savo teises“, – tikina N. Norvilė.

Paklausta, ar pastaruoju metu dažniau pasitaiko teigiamo darbdavių elgesio su darbuotojais pavyzdžių, ar vis dar galima aptikti atvejų, kai šie jaučiasi pranašesni, N. Norvilė pripažįsta, kad situacijų yra įvairių.

„Atlikdami darbuotojų įsitraukimo į darbą ir pasitenkinimo juo tyrimą visų Lietuvos privačių įmonių ar viešojo sektoriaus įstaigų mastu mes klausiame, koks būtų jūsų organizacijos pranašumas, palyginti su kitomis. Mane iki šiol stebina, kad vienas pagrindinių įvardijamų pliusų yra laiku ir skaidriai mokamas atlyginimas bei kitos socialinės garantijos. Tai rodo, kad kitur, matyt, atlyginimas vis dar mokamas neskaidriai, egzistuoja nemažai su darbo santykių teise susijusių problemų ir kitose organizacijose darbuotojai jaučiasi labiau priklausomi nuo darbdavio valios“, – sako ekspertė.

Teigiamo darbdavių požiūrio į darbuotojus pavyzdžiai ypač išryškėjo šios pandemijos metu, atkreipia dėmesį pašnekovė.

„Pastebima, kad įmonės stengiasi išsaugoti darbo vietas ir nėra masinio atleidimo, koks buvo per 2008 metų krizę. Darbdaviai išleidžia darbuotojus į prastovas, bet neatleidžia ir tikrai nėra tokių masinių atleidimų, kokių būtų galima tikėtis, ypač suprantant ekonominę situaciją labiausiai nukentėjusiuose sektoriuose. Negalėčiau kalbėti apie absoliučiai visus, bet iš to, ką girdžiu rinkoje, vadovai išties stengiasi rūpintis darbuotojais“, – akcentuoja N. Norvilė.

Mane iki šiol stebina, kad vienas pagrindinių įvardijamų pliusų yra laiku ir skaidriai mokamas atlyginimas bei kitos socialinės garantijos. Tai rodo, kad kitur, matyt, atlyginimas vis dar mokamas neskaidriai.

LRT.lt kalbinta MRU lektorė taip pat pabrėžia per karantiną išaugusį darbdavių pasitikėjimą darbuotojais.

„Nemaža dalis darbuotojų ėmė dirbti nuotoliniu būdu, tad kaip juos kontroliuoti ir žinoti, kad jie atliks darbą? Tikrai buvo įmonių, kur teoriškai ir anksčiau buvo galima dirbti nuotoliniu būdu, bet niekas nieko neišleisdavo. [...] Dabar matome, kad nuo kovo mėnesio tos įmonės buvo tiesiog priverstos dirbti nuotoliniu būdu, ir paaiškėjo, kad rezultatai yra geri“, – pažymi N. Norvilė.

Vis dėlto pašnekovė sutinka, kad neretai nuotoliniu būdu dirbantiems asmenims sudėtingiau atskirti darbą ir poilsį.

„Darbuotojams tampa sunku nubrėžti ribą, penktą valandą išjungti kompiuterį, nebeatsakyti į laiškus ir nebekelti ragelio. Dabar tos ribos yra truputį nykstančios“, – sako ji.

Vis drąsiau keičia darbą

Paklausta, ar galima teigti, kad prieš 30 metų rinkosi darbdaviai, o šiandien tai daro darbuotojai, N. Norvilė visiškai tuo neabejoja ir pabrėžia, kad žmonės vis drąsiau ieško geresnių darbo sąlygų. Prie to, anot jos, prisideda ir kiek kitoks jaunesnės kartos požiūris.

„Per 30 metų užaugo karta, kuri nėra mačiusi ankstesnių organizacijų ir darbo santykių jose, apie tai jaunesni žmonės yra tik skaitę arba jiems apie tai pasakojo tėvai, seneliai. Jų realybė yra visai kitokia, nes jie buvo auklėjami ir ugdomi kitaip, labiau drąsinami.

Nors darbdaviai kartais skundžiasi jaunais darbuotojais, esą jie nepastovūs ir migruoja iš vienos darbovietės į kitą, vyresnio amžiaus darbuotojai taip pat nebėra tie, kurie organizacijoje dirbtų nuo pat 18 metų iki pensijos. Vyresni darbuotojai vis drąsiau keičia darbus, nes juos įkvepia draugų, buvusių kolegų ar vaikų, kurie taip ilgai organizacijoje neužsibūna, pavyzdžiai“, – paaiškina N. Norvilė.

Iš darbdavio pusės geriau palaikyti gerus santykius su visais darbuotojais ir nekurti pernelyg artimų draugysčių.

Nors darbuotojai vis dažniau ieško palankesnių darbo sąlygų, karantinas situaciją kiek pakoregavo, pažymi pašnekovė.

„Galbūt šiuo metu darbo pasirinkimas nėra toks didelis, koks buvo prieš karantiną. Šnekėdama su darbo atrankų įmonių atstovais girdžiu, kad darbuotojai šiuo metu nelabai linkę keisti darbo dėl neapibrėžtumo – geriau saugus ir pažįstamas darbas nei pasiūlymas eiti kitur. Atėjus kitur yra tokia nerašyta taisyklė, kad tas, kas atėjo paskutinis, atleidžiamas pats pirmas, todėl darbuotojai pasilieka pažįstamoje įmonėje ir nerizikuoja“, – teigia N. Norvilė.

Pataria nepuoselėti artimų draugysčių

Vertindama tai, nuo ko priklauso darbdavio ir darbuotojo santykiai, MRU lektorė akcentuoja abipusį geranoriškumą ir įsiklausymą į poreikius. Jos manymu, darbuotojo ir darbdavio santykiai turėtų būti draugiški, tačiau pernelyg artimų draugysčių puoselėti nevertėtų.

„Tokiu atveju darbdavio ir darbuotojo santykių forma keičiasi: darbdavys pasidaro šiek tiek labiau įsipareigojęs darbuotojui, tai iš darbuotojo pusės žiūrint yra gerai, nes darbdavys jam priims palankesnį sprendimą, paaukštins, padidins atlyginimą. Vis dėlto iš darbdavio pusės geriau palaikyti gerus santykius su visais darbuotojais ir nekurti pernelyg artimų draugysčių“, – pataria N. Norvilė.

Jeigu ant svarstyklių padėtume kritiką, kurią girdi darbuotojas, ir pagyrimus, kritikos būtų gerokai daugiau.

Paklausta, kur, kalbant apie darbdavių ir darbuotojų santykius, Lietuvoje dar reikėtų tobulėti, N. Norvilė įvardija grįžtamojo ryšio kultūrą, kuri tam tikrose įmonėse pamažu vis labiau ryškėja.

„Nors konferencijose, straipsniuose ir knygose vadovai susipažįsta su tuo, kaip komunikuoti su darbuotojais, juos pagirti ir suteikti grįžtamąjį ryšį, dažnas to nėra pritaikęs praktikoje, esą giriamas darbuotojas išpuiks, pradės reikalauti geresnių sąlygų. Vis dėlto tai tikrai galima sustiprinti, nes, jeigu ant svarstyklių padėtume kritiką, kurią girdi darbuotojas, ir pagyrimus, kritikos būtų gerokai daugiau. Taip pat svarbus kalbėjimasis su darbuotoju apie jo veiklos rezultatus, tobulėjimo galimybes dažniau nei kartą per metus. [...]

Kitas dalykas – pačių darbuotojų įsitraukimas. Mes dažnai kalbame, kad vadovai turėtų įtraukti darbuotojus, juos motyvuoti, tarsi darbuotojas yra pasyvus akmuo, kurį reikia paimti ir tempti, bet juk taip nėra. Todėl norėtųsi ir daugiau darbuotojo įsitraukimo, kurio kartais pritrūksta galvojant apie Lietuvos organizacijas. Galėtų būti daugiau drąsos pasakyti, kas nepatinka ir ką reikėtų keisti“, – LRT.lt sako N. Norvilė.