Verslas

2020.12.03 19:33

Karantinas – ne kliūtis tęsti gražias iniciatyvas: vieni veiklą perkėlė į socialinius tinklus, kiti savo verslą – ant ratų

Arneta Matuzevičiūtė, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2020.12.03 19:33

Dėl karantino daugumai verslų teko susiveržti diržus ir pergalvoti savo finansavimo šaltinius, o socialiniams verslams – dar ir rūpintis, kad pastangos keisti visuomenės požiūrį ir rūpintis socialiai pažeidžiamų grupių žmonėmis nenueitų perniek. 

Veiklą sustabdė karantinas

Idėją visuomenę integruoti tarp neįgaliųjų Panevėžio jaunuolių dienos centrui teko pristabdyti. Jų projektas „Solidarumo kava“ iki šiol veikė kavinės principu – viešuose renginiuose bei centro patalpose neįgalieji parduodavo karštus gėrimus bei užkandžius ir taip susipažindavo, bendraudavo su klientais, tačiau dabar viską teko perkelti į socialinius tinklus.

Laba diena, Lietuva. Kada turėsime naująją Vyriausybę?

„Asmenims, turintiems proto negalią, fizinis kontaktas yra labai svarbus. Projektą „Solidarumo kava“ pradėjome tam, kad žmonės susipažintų su negalią turinčiais asmenimis, bendrautų“, – pasakoja Ieva Kaupaitė, „Solidarumo kavos“ koordinatorė.

Anot negalią turinčių jaunuolių, užėję į kavinę ar renginyje juos sutikę žmonės vėliau rečiau sutrinka, nebijo užkalbinti.

„Man labai patinka šventės, renginiai. Ten sutinkame pažįstamų žmonių, stebime, kaip sekasi mums patiems ar kolegoms“, – sako projekto dalyvis Stasys Žilys.

„Dažnai tenka girdėti, kad neįgalūs žmonės yra visai kita visuomenė. „Solidarumo kavos“ komanda įrodė, kad yra priešingai. Susėdę prie arbatos ar kavos puodelio visi esame lygūs, – atkreipia dėmesį projekto mentorė Kotryna Rameikaitė. – Tiesa, dabar veiklą stabdo karantinas. Nebėra bendravimo, dalijimosi mintimis, įkvėpimo. Baiminamės, kad įdėtos pastangos nenueitų perniek.“

Jaunuoliai vieningai tvirtina – svarbiausia, kad visuomenė jų nepamirštų. Nors veikla ir buvo perkelta į socialinius tinklus, stengiantis ryšį su aplinkiniais palaikyti virtualiai, jau pastebima karantino ribojimų padarinių.

„Per pirmąjį karantiną kaip tik pasikeitė projekto komandos sudėtis – vienus jaunuolius pakeitė kiti. Jau dabar pastebime, kad pirmoji komanda įgijo daugiau darbinių, komunikavimo, socializacijos įgūdžių. Su dabartine komanda negalime dalyvauti edukacinėse programose, tad jų įgyti darbiniai įgūdžiai bus gerokai kuklesni“, – pripažįsta I. Kaupaitė.

Restoraną „Mano guru“ perkėlė ant ratų

Su panašiais sunkumais susidūrė ir salotų baras „Mano guru“, padedantis integruoti buvusius kalinius bei iš reabilitacijos grįžusius priklausomybės ligomis sergančius asmenis.

Po pirmojo karantino įmonės apyvarta krito 70 procentų. Salotų baras kreipėsi paskolos į „Invegą“, tačiau sulaukus neigiamo atsakymo teko ieškoti alternatyvų, kaip gelbėti verslą.

„Mūsų įstaiga kiek kitokia nei kitos maitinimo įstaigos, tad dar vasarą pradėjome ruoštis artėjančiai antrajai viruso bangai. Dalis mūsų darbuotojų yra integruojami, patiriantys socialinę atskirtį, turintys problemų. Pirmasis karantinas buvo ypač sunkus: negalėjome bendrauti gyvai, socialinio darbuotojo paslaugos buvo apribotos, trūko psichologo konsultacijų. Tas laikas mūsų darbuotojams buvo labai sudėtingas. Turėjome ir skaudžių patirčių – buvo atkryčių. Baimindamiesi, kad tai nepasikartotų ir verslas nebankrutuotų, ėmėme įgyvendinti naują idėją – „Mano guru“ ant ratų“, – pasakoja „Socialinių paramos projektų“ direktorė, „Mano guru“ vadovė Reda Sutkuvienė.

Ruošiantis antrajam karantinui, salotų baro veikla buvo perkelta į maisto gamybai pritaikytą furgoną. Šis sprendimas išsaugojo 10 darbo vietų ir neleido nutrūkti integracijos iniciatyvoms.

„Prieš tai daug kartų griuvau ir stojausi, bet tik įsidarbinusi čia pajutau, kad ėmiau stiprėti iš vidaus, – savo istorija dalijasi Gintarė. – Šis furgonėlis padės ne tik išlaikyti darbo vietą, užsidirbti, nenutraukti reintegracinės programos, bet ir ugdyti socialinius įgūdžius. Priklausomybė pasižymi tuo, kad esi linkęs užsiverti, atsiriboti nuo aplinkos, slėptis savyje, o darbas padeda išvengti slogių minčių, sutikti daugiau žmonių.“

Skirtingomis dienomis mobilusis salotų baras būna skirtingose Vilniaus gatvėse. Anot projekto vadovo Audriaus Vainionio, valgiaraštyje – ne tik maistas ar gėrimai.

„Čia dirbantys žmonės atvirauja, jie pasakoja, ką teko išgyventi, kaip sekėsi gyti. Šis furgonas – kaip saldainio popieriukas jaunuoliams, kurį išvyniojęs gali sužinoti, kad bet kokiu atveju antras šansas yra“, – sako A. Vainionis.

Anot projekto vadovo, iš įkalinimo įstaigų ar reabilitacijos centrų žmonės išeina praradę bene visus socialinius įgūdžius.

„Jie ten gyvena atšiauriomis sąlygomis, o grįžusius retai kas nori įdarbinti. Maisto furgonėliu keliaudami iš vienos Vilniaus vietos į kitą stengiamės kalbėti, rodyti, kad pasveikusiųjų yra kas laukia, kad antras šansas yra“, – priduria A. Vainionis.

Prie salotų baro idėjos prisidėjo ir žinomi virtuvės šefai – kuria receptus specialiai šiai iniciatyvai ir patys kartkartėmis gamina virtuvėje ant ratų.

Populiariausi