Verslas

2020.11.22 13:01

Kaip su Astravo AE kovoja baltarusių aplinkosaugos aktyvistės: už išreikštą poziciją – 5 paros kalėjime

Vaida Pilibaitytė, LRT Radijo laida „Vienkartinė planeta“, LRT.lt2020.11.22 13:01

Baltarusių aplinkosaugos aktyvistė Irina Suchij dėl savo veiklos prieš Astravo atominę elektrinę (Astravo AE, oficialiai – Baltarusijos AE) penkias paras praleido kalėjime. Ji LRT RADIJUI pripažino, kad ekologija baltarusiams dabar nėra prioritetas. Visgi, kilusi protestų banga, anot jos, teikia vilčių, kad visuomenė susivienys ir šiuo klausimu.

Organizacijos „Greenpeace“ ir „Nuclear Transparency Watch“ tinklo ekspertas Janas Haverkampas Astravo AE vadina savo sunkiu vaiku. Jis taip pat apgailestauja, kad Lietuvos nevyriausybinės organizacijos baltarusių kolegas šioje kovoje paliko vienus, mat Lietuvoje, jo teigimu, nėra nevyriausybinės organizacijos, kuri nuosekliai analizuotų sudėtingus branduolinės energetikos klausimus.

Lapkričio 3 d. Baltarusija pradėjo gaminti elektrą Astravo AE. Tiesa, jau lapkričio 9 d. pasirodė informacija, jog, praėjus vos penkioms dienoms nuo elektrinės paleidimo, nuo lapkričio 8-osios, Astravo AE elektros energijos nebegamina. Elektrinė atnaujino elektros gamybą lapkričio 19 d.


Vėliau buvo patvirtinta, kad tai lėmė gedimas – sprogo generatoriaus transformatoriai. Detalesnės informacijos apie gedimą Baltarusija nepateikė ir iki šiol to nesiruošia daryti. Apie įvykusį gedimą ir tai, kad elektra nebebus gaminama, Lietuva taip pat nebuvo informuota. Ką žinome apie Astravo AE saugumą ir ar vis dar lieka galimybių stabdyti projektą, kurį Lietuva laiko pavojingu?

Taip pat skaitykite

Juodos katės juodame kambaryje paieškos

Žinoma baltarusių aplinkosaugos aktyvistė I. Suchij sako, kad, augant įtampai šalyje, kenčia ir aplinkosaugos aktyvistės. „Sakoma, kad nereikia čia ieškoti jokios logikos. Bet man atrodo, kad mes visada buvome matomos kaip aplinkosaugos aktyvistės moterys. O jie dabar ieško moterų maršų organizatorių, todėl nusprendė per daug negalvodami prasieiti per visas aktyvias moterų organizacijas.

Kiek žinau, tai palietė ne tik mus. Jie nesupranta, kad šitas judėjimas yra horizontalus, be vieno aiškaus lyderio. Taip jie ilgai ieškos neegzistuojančios juodos katės juodame kambaryje“, – teigia baltarusių aplinkosaugos aktyvistė, nevyriausybinės organizacijos „Ekodom“ tarybos narė I. Suchij.

Taip jie ilgai ieškos neegzistuojančios juodos katės juodame kambaryje.

Rugsėjo pradžioje ji buvo sulaikyta ir penkias paras praleido liūdnai pagarsėjusiame sostinės izoliatoriuje Okrestine.

„Žinoma, kad negalime užsiimti savo įprasta veikla, nes visos mūsų bendradarbės arba jau atsėdėjo, arba dabar tebėra sulaikytos, – tikina ji. – Pavyzdžiui, žaliojo telefono operatorė Aliona Dubovik netrukus išeis į laisvę po 15-os parų. „Ekodom“ direktorė Marina Dubina irgi buvo sulaikyta 15-ai parų. Pas kai kuriuos vyko kratos.“

Palaikymas atėmė žadą

Viskas prasidėjo nuo vienos moterų maršo nuotraukos, kurioje I. Suchij laiko plakatą prieš Astravo AE. „Gal teko girdėti, kad valdžios atstovai inicijavo grotažymę „aš esu batka“. Kaip žinia, jei ištarsite greitai, ji skamba dviprasmiškai. Todėl ir pasipylė juokeliai. Mano plakatas irgi buvo toks, su mintimi, kad nereikia mums tos atominės. Mane sulaikė ne marše. Todėl aišku, kad tai buvo tikslingas suėmimas, reikėjo tik formalaus preteksto.

Taip pat skaitykite

Aš labai nesislėpiau, ta nuotrauka buvo mano feisbuke, ją buvo nesunku rasti. Bet jie parašė, kad aš dalyvavau marše rugsėjo 3 d., nors manęs tada net Minske nebuvo. Bet jie paskui viską pataisė, kaip reikėjo. Nors jei būtų teisinė valstybė, turėjau būti paleista, kai tai išaiškėjo per pirmąjį teismo posėdį. Bet aš likau Okrestine ir iki antro teismo“, – pasakoja žinoma aplinkosaugos aktyvistė.

Man atrodo, kad tas tarptautinis dėmesys ir nulėmė, kad mane laikė penkias paras, o ne maksimumą. Baltarusiams tai labai svarbu – tas dėmesys ir mūsų laisvės ir demokratijos siekių palaikymas.

Moteris įsitikinusi, kad jai labai padėjo tarptautinės aplinkosaugininkų bendruomenės dėmesys, jie iškart sureagavo ir rašė raštus, reikalaudami ją išlaisvinti. „Palaikymas man atėmė žadą, – neslepia pašnekovė. – Man atrodo, kad tas tarptautinis dėmesys ir nulėmė, kad mane laikė penkias paras, o ne maksimumą. Baltarusiams tai labai svarbu – tas dėmesys ir mūsų laisvės ir demokratijos siekių palaikymas.

Tai buvo tas etapas, kai baisiausi rugpjūčio įvykiai jau buvo pasibaigę, o tie žiaurūs dalykai, kurie vyksta dabar, dar neprasidėję. Taigi, jei galima taip sakyti, man pasisekė. Be abejo, nemalonu, ne sanatorija. Bet nebuvo patyčių ir panašiai.“

Rinkiminiai veiksmai?

Kaip jau žinome, A. Lukašenkos režimas statyti atominę, padedamas Rusijos, apsisprendė dar 2008-aisiais. Ilgą laiką projektas buvo laikomas nerealiu, tačiau statybos Lietuvos pasienyje prasidėjo prieš šešerius metus ir pirmąjį bloką planuota paleisti dar pernai. Vėluojantys darbai įgavo pagreitį šiemet, artėjant prezidento rinkimų datai.

„Dar iki rinkimų, vasarą, A. Lukašenka sakė, kad vos ne „ant dienų“, tuoj paleis atominę. Turint omenyje, kad pas mus taip gali būti, kad prezidentas pasakė ir leidžiam, tai galėtų baigtis katastrofa. Ačiū Dievui, tai buvo tik vaizdinga kalba ir kai kurių procedūrų visgi buvo laikomasi.

Nepaisant to, liepos 30-ą Baltarusijos Ekstremaliųjų situacijų ministerija pakeitė atominės elektrinės licencijavimo tvarką. Matyt, to reikėjo, kad būtų galima imtis kažkokių veiksmų prieš rinkimus. Tada buvo pradėta į reaktorių krauti branduolinį kurą.

Iki šiol to nebuvo galima daryti negavus licencijos eksploatuoti elektrinę. Dabar galimas licencijavimas etapais: pirma kurui krauti, paskui šaltiesiems bandymams, vėliau karštiesiems, jungimui į tinklą, kuris įvyko lapkričio 3 d., ir taip toliau. Tačiau esmė ta, kad licencija eksploatuoti turi užtikrinti, kad visos elektrinės sistemos yra patikrintos“, – tikina aplinkosaugos aktyvistė.

Spaudimą patiria ir ekspertai

Oficiali Astravo atominės elektrinės atidarymo ceremonija įvyko lapkričio 7-ąją, per 1917-aisiais Rusijoje įvykusio bolševikų perversmo metines. Iškilmėse dalyvavo ir jėgainę statančios Rusijos energetikos milžinės „Rosatom“ vadovas. Baltarusija planuoja, kad pirmasis reaktorius visu pajėgumu turėtų veikti jau pirmąjį kitų metų ketvirtį. Antrąjį tikimasi įjungti dar po metų. Baltarusijos aplinkosaugininkai nerimauja, kad projektas pasiekė negrįžtamą etapą.

Tas branduolinis objektas dabar visai nereikalingas, nebent Vakarams grasinti?

„Mes labai liūdime, jei taip galima pasakyti, esame sutrikę, matydami, kaip viskas vyksta, – nerimo neslepia nevyriausybinės organizacijos „Ekodom“ tarybos narė. – Ekspertai patiria didelį spaudimą, todėl mums kyla abejonių, ar tikrai viskas yra padaryta tinkamai, kad ta jėgainė galėtų pradėti veikti.“

Anot pašnekovės, pagal įstatymus, prieš išduodant licenciją, turi būti surengiamas pristatymas visuomenei. „Aš paskambinau reguliatoriui paklausti, kada jie bus, kad jau viskas veiks. Jie atsakė, kad vasarį, kai jėgainė bus paleidžiama komerciniu režimu. Aš nesuprantu, ką tada bus galima aptarinėti. Gal elektros kainą?

Branduolinės jėgainės paleidimas apskritai laikomas pavojingiausiu etapu – gi žinome, kad ir Černobylio avarija įvyko, kai operatoriai žaidė su jėgainės galia

Juk visi supranta, kad atominės taip paprastai neišjungsi. Juk po to, kai prasidėjo branduolinė reakcija, kelio atgal nėra. Bet koks stabdymas, jei ir įmanomas, jau nebėra paprastas procesas. Branduolinės jėgainės paleidimas apskritai laikomas pavojingiausiu etapu – gi žinome, kad ir Černobylio avarija įvyko, kai operatoriai žaidė su jėgainės galia“, – nuogąstauja baltarusių aplinkosaugos aktyvistė.

Ekonomiškai nenaudinga

Organizacija „Ekodom“ visus šiuos metus iš visų jėgų bandė daryti spaudimą Astravo jėgainės statytojams: analizavo projektą ir rašė pastabas, reikalaudami laikytis nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų dėl poveikio aplinkai. Dėl to jie patyrė spaudimą ir buvo sulaikyti. „Man atrodo, kad atominę galima paleisti tik turint licenciją ją eksploatuoti. Bet, pasirodo, ne, jie daro tai etapais, kaip jiems atrodo tinkama, – tvirtina I. Suchij. – Mes dar iki tų šaltųjų ir karštųjų bandymų ir kuro krovimo rašėme raštus visoms instancijoms.

Mes nesame ekonomistės, bet pagal viešai prieinamus duomenis bandėme skaičiuoti, ar ta atominė Baltarusijai ekonomiškai naudinga. Tai priėjome prie išvados, kad labiau apsimoka jos nepaleisti ir atiduoti paskolą Rusijai.

Prašėme, kad jėgainės paleidimą mažų mažiausiai atidėtų dėl nestabilios politinės padėties, krizės šalyje ir pandemijos. Suprantama, kad energijos poreikis dabar neauga ir jokių papildomų pajėgumų būtinumo tikrai nėra. Tas branduolinis objektas dabar visai nereikalingas, nebent Vakarams grasinti? Visai nesuprantama, kam jos reikia, nes ir ekonominiu požiūriu tai visiška nesąmonė.“

Pasak I. Suchij, visuomenininkų atliktas vertinimas rodo, kad atominė elektrinė Baltarusijai net ir ekonomiškai nėra naudinga. „Mes nesame ekonomistės, bet pagal viešai prieinamus duomenis bandėme skaičiuoti, ar ta atominė Baltarusijai ekonomiškai naudinga. Tai priėjome prie išvados, kad labiau apsimoka jos nepaleisti ir atiduoti paskolą Rusijai.

Teks mokėti dvigubai, nes elektros iš dujų savikaina kur kas mažesnė. Tačiau jau seniai buvo aišku, kad tai politinis projektas, kuris taip ir juda pirmyn, nepaisant jokių argumentų, pandemijos, revoliucijos ir viso kito.

Elektros savikaina išauga, tenka mažinti gamybos pajėgumus kitose jėgainėse. Teks mokėti dvigubai, nes elektros iš dujų savikaina kur kas mažesnė. Tačiau jau seniai buvo aišku, kad tai politinis projektas, kuris taip ir juda pirmyn, nepaisant jokių argumentų, pandemijos, revoliucijos ir viso kito“, – nusivylimo neslepia pašnekovė.

Tiesiogiai paveiktų Vilnių

Stabdyti Astravo projektą diplomatinėmis priemonėmis Lietuva bandė ne vienerius metus. Jėgainė laikoma nesaugia dėl įvairių priežasčių: netinkamai parinkta aikštelė, neužtikrinama branduolinės elektrinės sauga seisminiu požiūriu, t. y. žemės drebėjimo sąlygomis. Abejonių kelia ir saugos kultūra. Be to, elektrinė aušinama Neries vandeniu, todėl avarija dar ir dėl to tiesiogiai paveiktų Vilnių ir kitus prie upės esančius miestus. Bendradarbiauti šalis įpareigoja ir Espo konvencija, tačiau jos reikalavimus Baltarusija pažeidžia.

Elektrinė aušinama Neries vandeniu, todėl avarija dar ir dėl to tiesiogiai paveiktų Vilnių ir kitus prie upės esančius miestus.

„Ekologija nepaiso sienų ir žinoma, kad dėl ekologinio saugumo reikia imtis priemonių bendrai. Bet ne su šita valdžia“, – įsitikinusi I. Suchij. Aplinkosaugininkė pasakoja, kad ir patys baltarusiai apie Astravo elektrinės statybų nesklandumus sužino iš gandų. Patikimos informacijos jiems trūksta ir tai, pasak jos, kelia nerimą.

„Oficialiais kanalais girdime, kad viskas gerai, kad nebuvo jokių incidentų ir problemų, kad reguliatorius neturi jokios informacijos apie tai. Deja, mes irgi neturime patikimos informacijos. Informacija ateina iš tokių šaltinių, kurie patys negali nieko patvirtinti, nes paskui turės dėl to problemų.

Prieš paleidimą pasklido gandas, kad kažkas nutiko ir teko stabdyti reaktorių. Mes galėjome tik stebėti, ar eina garas iš aušinimo bokštų, nes jei išjungė, tai po kelių dienų jis turėjo nuslopti, bet taip nenutiko. Tai, vadinasi, buvo tiesiog gandas. Gal tikrai buvo incidentas, bet kitoks?

Visas nerimas ir kyla dėl to slaptumo, nes jei kažkas nutiks, bus kaip Černobylyje ir vietos žmonės nukentės, Lietuvos gyventojai nukentės. Gerai bent tai, kad visos sistemos dabar geriau veikia ir lietuvių davikliai pasienyje užfiksuos padidėjusį radiacinį foną. Tada bus galima imtis veiksmų“, – viliasi I. Suchij.

Baltarusijos aplinkosaugininkai pripažįsta, kad ilgą laiką kovodami prieš atominę be rezultatų jautė tam tikrą išmoktą bejėgystę. Visgi iki pat elektrinės įjungimo jie tikėjosi, kad projektą pavyks atidėti. Be to, kilusi protestų banga aplinkosaugą nustūmė į antrą planą.

Vadina sunkiu vaiku

Organizacijos „Greenpeace“ ir tarptautinio branduolinės saugos ekspertų tinklo „Nuclear Transparency Watch“ ekspertas J. Haverkampas Astravo AE vadina savo sunkiu vaiku. Ilgametis aktyvistas vardija kelias priežastis, dėl ko jam neramu.

Tai kelia nerimą, nes gali lemti darbų aplaidumą, prastą suvirinimo siūlių kokybę ir kitas bėdas. Žemesnė kokybė reiškia didesnę riziką.

„Pirmiausia taip yra todėl, kad kalbame apie atominę elektrinę, kurios projekto dokumentaciją suomių reguliatorius pripažino nepakankama. Daug klausimų, kurie buvo užduodami statant panašią jėgainę Suomijoje, nebuvo keliami Baltarusijoje. Galiausiai, Baltarusijos reguliatorius, kuris turėjo prižiūrėti statybą, neturi reikiamos patirties ir turėjo remtis pagalba iš išorės. O ta pagalba atėjo iš Rusijos reguliatoriaus, kuris nėra visiškai nepriklausomas nuo „Rosatom“, – pabrėžia J. Haverkampas.

Baltarusijos AE stato Rusijos bendrovė „Atomstroyexport“, kuri yra „Rosatom“ padalinys. J. Haverkampas vardija, kad šio dizaino, vadinamieji suslėgto vandens, reaktoriai jau veikia Rusijoje, statomi Vengrijoje, Turkijoje, Bangladeše, vienas planuojamas Suomijoje.

„Suomijoje statybos turėjo prasidėti jau seniai, tačiau prižiūrėtojai vis grąžina tobulinti jėgainės projektinę dokumentaciją. Suomijos reguliatorius – STUK – yra vienas iš patikimiausių ir labiausiai vertinamų priežiūros institucijų pasaulyje, – tikina jis. – Kai matau, kokius klausimus jie užduoda, stebiuosi, kodėl jie nekeliami kitur. Tačiau akivaizdu, kad taip yra todėl, kad tose šalyse reguliatoriams trūksta nepriklausomybės. O tai kelia nerimą, nes gali lemti darbų aplaidumą, prastą suvirinimo siūlių kokybę ir kitas bėdas. Žemesnė kokybė reiškia didesnę riziką.“

Į pastabas numoja ranka

Ekspertas pabrėžia, kad nepriklausoma projekto priežiūra tokiuose projektuose yra būtina, kad būtų išvengta kritinių klaidų, nes branduolinės technologijos yra ypač sudėtingos. Jis nemano, kad tas principas veikė Astravo AE. Pasak jo, į kitų Europos kolegų pastabas baltarusiai irgi neatsižvelgė.

„Baltarusių reguliatorius ir toliau sutarė bendradarbiauti su rusų kolegomis ir man tai atrodo nepriimtina. Man susidaro įspūdis, kad taip bandoma kompensuoti įgūdžių trūkumą. Reikėtų institucijos, kuri galėtų labiau iš šono įvertinti tai, kas vyksta. Svarbu, kad žmonės, kurie prižiūri statybas ir išduoda leidimus, nebūtų susiję su tais, kurie dirba atominėje. Ypač administracija. Rusijoje taip nėra. Oficialiai jie atskirti, bet realybė kitokia. Spręsdamas iš to, kaip Astrave buvo paskubinti procesai ir kad pastabos, kurių jie sulaukė Suomijoje, buvo pražiūrėtos, bijau, kad apie standartus atitinkančią jėgainę Baltarusijoje negalime kalbėti.

Spręsdamas iš to, kaip Astrave buvo paskubinti procesai ir kad pastabos, kurių jie sulaukė Suomijoje, buvo pražiūrėtos, bijau, kad apie standartus atitinkančią jėgainę Baltarusijoje negalime kalbėti.

Jie galėjo kreiptis pagalbos į kitus kolegas ir tai padarė. Jie kreipėsi į Europos branduolinės saugos reguliavimo institucijų grupę (ENSREG), kuri darė po avarijos Fukušimos atominėje elektrinėje Europos jėgainėse atliktų vadinamųjų streso testų analizę. Baltarusija pavėlavo juos atlikti, Astrave statybos jau buvo įsibėgėjusios. Toji grupė turėjo gana daug reikšmingų pastabų. Kiek mums žinoma, į tas rekomendacijas nebuvo atsižvelgta“, – nuogąstauja tarptautinio branduolinės saugos ekspertų tinklo „Nuclear Transparency Watch“ ekspertas.

Nebuvo griežtos statybų priežiūros

Minėta ekspertų grupė prieš porą metų Astravo AE pateikė apie 30 pastabų, kaip projektas turėtų būti patobulintas, kad atitiktų šiuolaikinius branduolinės saugos reikalavimus. Rusijos statomų branduolinių reaktorių dizainas yra sulaukęs kritikos, kad yra tik nežymiai patobulinta senoji, jau keletą dešimtmečių naudojama technologija. Pasak J. Haverkampo, skirtumų tarp šio ir vakarietiško dizaino reaktorių yra. Ir vieni, ir kiti turi savų trūkumų.

„Vienas iš rusiškos technologijos privalumų yra tai, kad ji gana tvirta. Projektuose jie naudoja didesnę paklaidą, kad išvengtų avarijų. Tačiau jie taip pat labiau linkę aplaidžiai statyti ir prižiūrėti tuos savo projektus, – teigia jis. – Jie linkę kūrybingiau žiūrėti ir spręsti problemas, kai jos iškyla.

Rusijos statomų branduolinių reaktorių dizainas yra sulaukęs kritikos, kad yra tik nežymiai patobulinta senoji, jau keletą dešimtmečių naudojama technologija.

Pavyzdžiui Prancūzijoje ir JAV įprasta prieš tai smulkiai viską dokumentuoti ir tik paskui daryti pakeitimus. Rusijoje viskas daroma procese. Praeityje tai yra sukėlę problemų. Čekijoje yra veikiantis reaktorius, kurio viena suvirinimo siūlė yra remontuota ir jos saugos būklė yra neaiški. Tam galima užkirsti kelią tik su griežta statybų priežiūra, bet jos Baltarusijoje nebuvo. Tai mane verčia nerimauti.“

Pritrūko lietuvių dalyvavimo

Astravo AE pastabų turėjo ir Tarptautinė atominės energetikos agentūra (TATENA). Viena iš paskutinių jos misijų Baltarusijoje lankėsi šių metų pradžioje. J. Haverkampas, kaip ir I. Suchij, pripažįsta, kad patikimos informacijos apie Astravo jėgainę visiems stebėtojams iki šiol trūksta. „Greenpeace“ ekspertas sako, kad nors Lietuvos sprendimas nepirkti elektros iš Baltarusijos neturės įtakos Astravo elektrinės saugumui, jis siunčia svarbią žinią.

Tarptautinėse procedūrose pritrūko lietuvių dalyvavimo, jis būtų padėjęs kaimynams ir sustiprinęs jų pozicijas.

J. Haverkampas apgailestauja, kad Lietuvos visuomenininkai, susivieniję ir laimėję kovą prieš Visagino projektą 2012 metais, pastaraisiais metais baltarusius paliko vienus.

„Baltarusių visuomeninės organizacijos labai aktyviai dalyvavo Astravo AE planavimo procedūrose, jiems buvo labai trukdoma, kai kurie buvo areštuoti, kai bandė įteikti peticiją su pagrįstais klausimais. Vėliau, kai buvo atliekami streso testai, jie irgi buvo labai aktyvūs. Bet tarptautinėse procedūrose pritrūko lietuvių dalyvavimo, jis būtų padėjęs kaimynams ir sustiprinęs jų pozicijas.

Tai būtų padėję pateikti alternatyvas, be to baltarusiai liko vieni. Jie gana gerai susitvarkė, parengė galimus energetikos vystymo scenarijus, bet jie buvo vieni. Lenkijoje irgi nėra organizacijų, kurios dirbtų šioje srityje. Panašiai yra ir Rusijoje. Taigi, man laba gaila, kad nepadarėme daugiau, kad jiems padėtume pastaraisiais metais.

Noriu pabrėžti, kad Lietuvos NVO sektoriuje yra keletas asmenų, kurie seka šiuos klausimus, bet tai nėra jų pagrindinis darbas. Jie dirba kitose srityse. Tačiau branduolinės energetikos srityje neįmanoma dirbti, skiriant tam dešimtadalį savo laiko“, – apibendrina organizacijos „Greenpeace“ ekspertas J. Haverkampas.

Pasak branduolinės energetikos eksperto, Lietuvos pilietinei visuomenei atominės energetikos klausimai turėtų labiau rūpėti dar ir dėl to, kad šioje srityje naujų planų turi ir kaimynė Lenkija.

Apie visa tai plačiau – LRT RADIJO laidos „Vienkartinė planeta“ įraše.


Parengė Vismantas Žuklevičius.

Populiariausi