Verslas

2020.11.28 13:37

Parduotuve su ratais – po kaimus: prekybininkai aplanko ir tuos, pas kuriuos, be paštininko, daugiau niekas nebeapsilanko

Edvardas Kubilius, LRT RADIJO laida „Už Vilniaus", LRT.lt2020.11.28 13:37

Ne tik maisto parduoti, tačiau ir pakalbinti, naujienomis pasidalinti – kiekvieną savaitę savo parduotuve su ratais po Radviliškio rajoną keliaujantis Rolandas Elertas sako, kad dažnam garbingo amžiaus sulaukusiam vienkiemyje gyvenančiam žmogui trūksta ir patogios galimybės įsigyti produktų, ir paprasto dėmesio. Kartais – taip kritiškai, jog ir apie mirtį pirmasis sužino tik prekybininkas arba paštininkas.


Eilinė parduotuvės su ratais kelionė po Radviliškio rajoną. Kaimeliais automobilis juda sklandžiai, tačiau kliūtis vienkiemiuose – kartais sunkiai įveikiami keliai.

„Kitom dienom važiuoju į miškus, kur bobutės gyvena vienos tarp miškų. Aš arba paštininkas – daugiau pas jas niekas gyvenime neatvažiuoja“, – LRT RADIJO laidai „Už Vilniaus“ pasakojo R. Elertas.

Jeigu jo mašina sugenda – problema tai ne tik savininkui, bet ir produktų laukiantiems žmonėms. Tarp senyvo amžiaus žmonių čia, kaip ir kituose kaimuose, yra ir tokių, kurie savo namų beveik niekada neapleidžia, pritrūkę būtiniausių prekių kliaujasi vaikais, anūkais ar automobilį turinčiais jaunesniais kaimynais. Arba laukia R. Elerto parduotuvės su ratais.

„Jeigu ko reikia, vaikai, anūkai atveža, o mes niekur neišvažiuojam“, – sakė viena apsipirkti susiruošusi Radviliškio rajono gyventoja. Kada buvo parduotuvėje, ji tiksliai neprisimena, maždaug prieš dvejus metus, mat arti gyvenvietės parduotuvių nėra.

Išsikviesti pagalbą taip pat gali būti sudėtinga, tą žino ir verslininkas.

„Negražu šnekėti, bet viena močiutė numirė, tai tol nesužinojo, kol mes neatvažiavom. Ir guli suklupusi virtuvėj visą savaitę“, – pasakojo R. Elertas.

Kelionė tęsiasi per Daujočius. Prekių paklausa nemaža ir čia, mat kitos galimybės apsipirkti gali tekti laukti savaitę. Alternatyvos – brangokos, pasakoja vietos gyventojas.

„Iki Šiaulėnų pavažiuot – 6–7 eurai, iki miesto, Radviliškio, – 15. Bet tada jau ir perki žmoniškai, kad apsimokėtų už tą kainą“, – sakė pašnekovas.

R. Elerto parduotuvė įvažiuoja į Žeimių kaimą, netrukus garsiniu automobilio signalu jis praneša, kad atvyko. Pirkėjų nematyti. Verslininkas svarsto, jog galbūt jo nuolatiniai klientai produktų dar nepritrūkę, tad ir išlaidauti vengia, retas turi tokią prabangą.

Sustojęs prie kito namo R. Elertas žino, kad darbo čia bus kiek daugiau – name su vyru gyvena neįgali moteris, abu senyvo amžiaus, tad reikia padėti nusileisti, o vėliau, jau apsipirkus, pakilti atgal į namus.

LRT RADIJO mikrofono nepabūgusi moteris pasakojasi, kad iš namų vėsiuoju metų laiku išeina retai, apsipirkti – viena iš tokių progų. Kitos – dializės procedūros Šiauliuose tris kartus per savaitę.

Moteris džiaugiasi, kad už pastarąsias bent mokėti nereikia, o „Šiauliuose ir labai gerai maitina“, taip pat nemokamai.

Kol prie parduotuvės stabtelėja dar keli žmonės, moteris pasakoja, kad koronavirusas kaimo gyvenimo iš esmės nepakeitė, kontaktų, ypač su pašaliečiais už jo ribų, čia labai mažai.

„Mes niekur neišeinam absoliučiai, užsidarę, mano visa kelionė – dializės. Aš tiek žmonių tematau“, – sakė ji.

Keliaujanti parduotuvė – šiokia tokia proga išeiti į lauką, vienu kitu žodžiu persimesti su svečiu, todėl ji visada pati renkasi produktus, nors šios užduoties atlikti tarsi galėtų pasiųsti ir vyrą. Trunka tai, žinoma, neilgai, todėl netrukus R. Elertas vėl padeda moteriai užkilti kadaise akivaizdžiai savarankiškai sumeistrautu lieptu.

„Su pristatymu į namus, kur tu čia geriau rasi“, – prieš atsisveikindama taria ji.

Šeštadieniais R. Elertas dirba trumpiau – ir pačiam norisi su šeima pabūti, paaiškina.

Į pastebėjimą, kad bendrauti su rajono žmonėmis jam, regis, sekasi išties gerai, verslininkas atsako, kad būna visko, tačiau šį darbą dirbant jau kuris laikas šioks toks ryšys užsimezga. Į šias keliones savaitgalį R. Elertas sako kartais pasiimantis ir sūnų.

„Kaip kam skirta, vienas bendrauja, kitas nebendrauja. Aš specialiai nesistengiu, koks esu, toks esu. Kartais būnu be nuotaikos, piktas, visko būna“, – LRT RADIJUI sakė jis. „Kaip aš teiraujuosi apie jų gyvenimą, taip jie apie mano“, – priduria pašnekovas.

Baigęs dar vieną darbo dieną R. Elertas dalijasi pastebėjimais apie nuo didmiesčių nutolusių provincijos žmonių gyvenimą.

„Problema, kad jie pamiršti, absoliučiai niekam nerūpi. Kai rinkimai, tada važiuoja po namus, beldžia į duris, visi mandagūs ir šneka. Po rinkimų ar rajono, ar kitiems politikams neįdomu, žmogus paliktas, numestas. Manęs prašo atvežt vaistų, bet pagal įstatymą aš negaliu, nes, neduok Dieve, kas nors atsitiks nuo tų vaistų, būsiu aš kaltas“, – LRT RADIJUI sakė jis.

Vyras sako matantis ir žmonių, kuriems trūksta įgūdžių, pavyzdžiui, sunkiai sekasi skaičiuoti pinigus. O tai, ką ir šiandien matėme išorėje, kartais nublanksta prieš vaizdus viduje – dalis kaimų gyventojų tebegyvena trobose su moline asla.

„Dabar miestelyje stovim, jis gražėja – ir asfaltas, ir trinkelės, viskas gerai, bet vienkiemiai ir kaimai pamiršti“, – kalbėjo R. Elertas.

Kaip teko girdėti, savo pirkėjams jis kartais ne tik produktus parduoda, tačiau ir pataria, ką skanesnio taupiai galima pasigaminti: troškinys, sriuba, o kaulas – sarginiam šuniui. Įsigyti pas jį galima ir daugiau aktualių prekių, pavyzdžiui, vienkartinę medicininę kaukę. Tačiau yra viena taisyklė ir prekių kategorija, kurios vyrą pažįstantieji gali iš jo keliaujančios parduotuvės nesitikėti, – tai alkoholis.

„Nenoriu pasipelnyti iš kito žmogaus nelaimės. Jeigu jam atvešiu į namus, įpilsiu į stiklinę, paduosiu – jis ir taip nelaimingas, o aš pats jį stumsiu dar labiau tenai“, – dėstė R. Elertas.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Už Vilniaus“ įraše.