Verslas

2020.11.14 17:36

Ekonomistas gimtojo krašto neišsižadėjo ir po studijų: į kritiką kaimui atšauna – man čia nieko netrūksta

Rūta Katkevičienė, LRT radijo laida „Gimtoji žemė“, LRT.lt2020.11.14 17:36

Sparčiai nykstant kaimams atsiranda drąsių žmonių, kurie juose visgi kuriasi. Vienas iš jų – Paulius Jurelė, kuris po ekonomikos ir projektų valdymo studijų išvyko į kaimą auginti šilauogių ir braškių. „Vienas svarbiausių dalykų gyvenime – ramybė, kurią randu gyvendamas gamtos apsuptyje, taigi neturiu kuo skųstis“, – LRT RADIJUI sakė šilauogių augintojas Paulius.

Visada svajojo grįžti į Anykščius

Dar studijuodamas Kaune Paulius žinojo, kad grįš į Anykščius. Kilusią ūkio idėją ekonomistas papasakojo seseriai Justinai ir taip šeima nusprendė auginti šilauoges ir braškes. Paklaustas, ar jaunam žmogui netrūksta miesto gyvenimo, Paulius linksmai atsako: „Yra didelė nostalgija Kaunui, būna labai įdomu nuvažiuoti, matyti, kaip miestas plečiasi, bet vis tiek savas kraštas traukia labiau.“


Nors Pauliaus tėvai nebuvo ūkininkai, jis prisimena, kad prie kaimiškų darbų ir laiko leidimo gamtoje buvo pratęs. Be to, uogų ūkį kurti paskatino ir mėgstamos uogos.

Pauliaus pasirinkimas grįžti į kaimą pareikalavo drąsos. Kaip pasakoja ekonomistas, artimųjų ir draugų šis pasirinkimas nenustebino: „Didžioji dauguma džiaugiasi mano pasirinkimu, gal net kažkiek pavydi, kad mes galim čia gyventi apsuptyje gamtos. Į didmiestį bet kada galima nuvažiuoti. Iš tiesų yra šioks toks iššūkis važiuoti į provinciją ir bandyti kabintis. Darbų čia nėra daug, todėl reikėjo galvoti kaip pačiam susikurti darbo vietą.“

Šilauogynas įkurtas vietoje apleisto miško

„Prieš ketverius metus čia buvo miškas, apleistos žemės. Jeigu nebūtume tvarkę, tai čia žmonės dabar galėtų grybauti. Šilauogyną kurti pradėjome nuo nulio, neturėjome nei technikos, buvo tik didelis noras. Kai grįždavome čia iš Kauno savaitgaliais, medžius kirtome, kelmus iškasinėjome, tempėme, pjovėme, įdėjome labai daug darbo, sveikatos“, – apie veiklos pradžią pasakojo Paulius.

Ūkininkavimo patirties neturintiems jauniems žmonėms teko daug ko išmokti. Paulius neslepia, kad buvo sudėtingų situacijų: „Trūko pinigų, patys dirbome, kartais darbo diena užtrukdavo po 16 valandų. Be to, mums labai stigo informacijos apie patį auginimą. Šilauogės reikalauja specifinių žinių, jos labai lepios, tačiau kol kas džiaugiamės rezultatu, kokį turime.“

Nepaisant to, kad dabar ūkis plečiasi, Paulius atsimena, kad yra buvę ir finansiškai sunkių patirčių: „Yra tekę užsisakyti iš vieno augintojo sodinukų pirmajam laukui ir galima sakyti apie 90 proc. krūmelių sunyko. Nepavyko susitarti ir su pardavėju, tačiau pamiršome viską ir ėjom toliau.“

Šilauogių augintojas mano, kad iš uogų pragyventi galima, tačiau pats po sezono darbuojasi papildomai. „Į ūkį reikia labai daug investuoti ir reikės ateityje, todėl kol kas neišeina vien iš to gyventi. Pats dar turiu prekybos įmonę.“

Uogų auginimas skatina kurti darbo vietas kaime

Paulius džiaugiasi, kad kelis sezonus iš eilės nesusidūrė su darbuotojų stygiumi, tačiau plečiant ūkį uogų skynėjų gali pritrūkti. „Turime dabar nuolatinius darbuotojus, kurie nekantriai laukia kito sezono. Kartais tarp uogų skynimo reikia daryti dienos pertraukas, tai žmonės pasakoja, kad labai laukia, kada galės ateiti į darbą, nes skynimas yra kaip meditacijaׅ“, – pasakojo šilauogių augintojas.

Paklaustas apie darbuotojų atlyginimus, Paulius tikina, kad viskas priklauso nuo rezultatų. Už kilogramą nuskintų uogų mokamas 1 euras, mokesčiai jau atskaityti. Įprastai žmonėms per dieną pavyksta nuskinti apie 50–60 kg. Daugiausia per dieną ūkyje buvo nuskinta 70 kg, bet šilauogių augintojas tiki, kad kiekis gali būti ir didesnis, priklauso taip pat nuo uogų dydžio.

Siekiant išlaikyti darbuotojus, veiklos ūkyje planuojamos taip, kad būtų nuo anktyvo pavasario iki vėlyvo rudens, žmonės nori tęstinumo.

Jauni žmonės iš naujo atranda kaimo privalumus

Vienas iš dalykų, atstumiančių jaunus žmones nuo kaimo, yra socializacijos trūkumas, tačiau Paulius pastebi, kad žmonės turi skirtingus prioritetus. „Aš tikrai džiaugiuosi gyvendamas kaime, man jame nieko netrūksta. Vienas svarbiausių dalykų gyvenime – ramybė, kurią randu gyvendamas gamtos apsuptyje, taigi neturiu kuo skųstis.“

Verslininkas kaime pastebi vis daugiau gyvybės: „Matosi, kad žmonės statosi namus, po truputį grįžta į kaimus. Pavyzdžiui, sesė turi dukrą, ir, nors sakoma, kad žmonių nėra, gimstamumas mažas, bet darželiai yra užpildyti.“

Paklaustas, ar neketina ateityje sugrįžti į miestą, Paulius tikina, kad stengsis šaknis įleisti kaime.