Verslas

2020.09.25 19:03

Tarpukario Palanga: kava už 4 eurus ir aukštuomenės mados aikštelė

Jonas Deveikis, LRT.lt2020.09.25 19:03

„Tiškevičių Palanga buvo ramus, poilsinis kurortas. Tarpukariu tai buvo aukštuomenės pasirodymo aikštelė. Sovietmečiu tai taip pat buvo gerbiamas ir trokštamas kurortas, į jį žmonės važiuodavo sveikatintis. Tačiau atgavę nepriklausomybę daug visko pridarėme, triukšmavome, statėme. Kurį laiką nemylėjome Palangos ir dabar ieškome, kas mus čia traukia“, – verslo konferencijoje „Lūžio taškas“ kalbėjo verslininkė Gabrielė Štaraitė. 

Palangos, kaip kurortinio miesto, pradininkai, anot G. Štaraitės, buvo Tiškevičių šeimyna.

Jų vizija Palangoje buvo sukurti ramaus poilsio oazę, tačiau 1922 m., po žemės reformos, Tiškevičiai prarado dalį žemių, o tai atvėrė duris Palangoje verslą kurti vietiniams gyventojams. Atsirado ir nuomos verslas: „Tais laikais, kaip ir dabar, palangiškiai išnuomodavo viską, ką turėdavo. Patys kraustydavosi į palėpes, svirnus, o savo miegamuosius užleisdavo svečiams“, – apie nuomos verslo pradžią Palangoje pasakoja G. Štaraitė.

3 kambarių apartamentai su virtuve 2–2,5 mėnesio laikotarpiui 1930 m. atsieidavo apie 500 litų. Moters teigimu, šiais laikais tai būtų apie 1 500 eurų.

Kainos Palangoje, anot jos, įvertinus žmonių perkamąją galią, per daug nepasikeitė. Pavyzdžiui, 1934 m. alus Palangoje kainuodavo apie 2 litus (5,8 euro šiandien), kava – 1,5 lito (4,3 euro), o skrydis lėktuvu į Palangą 1938 m. siekė 38 litus (apie 110 eurų). „Pasikeitė gal tik tai, kad anksčiau Palangos paplūdimyje nešiodavo bandeles su dešrele, o dabar čeburekus ir keptą duoną“, – sako verslininkė.

Kadangi sezonas būdavo trumpas, ir tada laikraščiai skelbdavo, kad Palangos verslininkai teikia nekokybiškas paslaugas ir bando iš poilsiautojų pasiimti kuo daugiau pinigų: „Štai kurhauze įvestas naujas įėjimo mokestis, pristatyta suoliukų, o šokti nėra kur. Vos tik įėjus sodina prie staliuko ir iš karto liepia užsisakyti“, – to meto laikraščio tekstą cituoja G. Štaraitė.

Jos teigimu, tarpukario Lietuvoje Palanga buvo prabangus kurortas. Čia važiuodavo valdininkai, menininkai, verslininkai, o vasarą moterų čia būdavo 3 kartus daugiau nei vyrų, jie pasilikdavo dirbti ir į Palangą atvykdavo tik keletui dienų.

Tačiau, bėgant metams, G. Štaraitės teigimu, Palanga pasikeitė ir nutolo nuo savo pirminės vizijos. „Tiškevičių Palanga buvo ramus, poilsinis kurortas. Tarpukariu tai buvo aukštuomenės pasirodymo aikštelė. Sovietmečiu tai taip pat buvo gerbiamas ir trokštamas kurortas, į jį žmonės važiuodavo sveikatintis. Tačiau atgavę nepriklausomybę daug visko pridarėme, triukšmavome, statėme. Kurį laiką nemylėjome Palangos ir dabar ieškome, kas mus čia traukia.“

Vietiniai vertėsi kontrabanda

G. Štaraitė pristatydama Palangos miesto istorijos pradžią primena, kad anksčiau Palanga buvo padalinta į dvi dalis: „Šiaurinėje dalyje buvo senoji Palanga, čia gyveno žvejai ir žydai. Na ir pietinėje dalyje buvo kurortinė Palanga, kuri dar vadinosi Tiškevičių Palanga“, – pasakoja verslininkė.

Dėl itin smėlingos žemės dalis žmonių versdavosi žuvininkyste: „Jūra prie Palangos būdavo labai žuvinga. Žvejoti čia atplaukdavo laivai iš Klaipėdos, Liepojos ar net iš Vokietijos. Tačiau lietuviai ne tinklais žvejodavo, o į jūrą išmesdavo kilometro ilgio virvę su kabliukais“, – sako G. Štaraitė.

Kiekvienas žvejys papildomai versdavosi ir kontrabanda. Pagrindinė prekė buvo olandiškas spiritas. Kitos populiarios kontrabandinės prekės – sacharinas ir arbata. Kontrabandininkų pelnai, pasakoja G. Štaraitė, būdavo tokie dideli, kad kartą vienam pažeidėjui paskyrus 10 000 litų baudą (šiais laikais tai galėtų būti apie 30 000 eurų) kontrabandininkas išsitraukė pinigus iš krepšelio ir ją iš karto sumokėjo, – istoriją prisimena moteris.

Mieste būta ir nemažai žydų. Skaičiuojama, kad dar 19 a. žydai sudarė daugiau nei 50 proc. miesto gyventojų, o Palangoje jie valdė 2 dideles gintaro įmones.

„Tačiau lietuvių prie rimtų darbų neprileisdavo, tik pašluoti duodavo“, – sako verslininkė.

Lietuviškas gintaras buvo eksportuojamas į Ameriką, Afriką, Aziją, o pats gintaras į Palangą neretai atkeliaudavo iš Prūsijos arba Juodkrantės.

Maudytis – tik su arkliais

G. Štaraitė pasakoja, kad pirmieji poilsiautojai į Palangą pradėjo vykti dar 19 a. pradžioje, o tikrasis kurorto gimimas įvyko 1875 m., kada Juozapas Tiškevičius iš Lentvario atsikraustė gyventi į Kretingą, pasistatė ten dvarą ir vasaras pradėjo leisti Palangoje.

„Pradėjus atostogauti Palangoje, Tiškevičiai pastebėjo, kad vasaromis atsirasdavo labai daug draugų, kurie norėdavo juos aplankyti, todėl pastatė pirmąjį kurhauzą. Tačiau jis vis sukeldavo nepatogumų, tai per mažai kambarių, tai per brangu“, – praeities istorijas prisimena moteris.

Palangos klestėjimas, anot jos, prasidėjo tada, kai Juozapo Tiškevičiaus jauniausias sūnus Feliksas 1891 m. paveldėjo Palangos žemes ir čia apsigyveno su savo žmona Antanina. Tai padarę į Palangą Tiškevičiai ėmė kviesti lenkus.

„Tais laikais Palanga tapo lenkišku kurortu. Tuo metu visas Lenkijos pajūris priklausė Prūsijai, todėl patriotiški lenkai, nenorėdami važiuoti į okupuotą teritoriją, buvo kviečiami į Palangą. Palangos Tiškevičiai net investavo į reklamą, kuri skelbė – „Atvykite į Palangą, čia visi kalba lenkiškai.“

1911 m. vienas gydytojas netgi išleido reklaminį straipsnį, kuriame buvo lyginami Baltijos kurortai. Sopotas jam nepatiko, nes per didelis. Gdynėje netinkamas vėjas ir bangos, Liepoja nepatinka dėl pramonės, užterštumo, Jūrmala iš viso ne kurortas, nes ten įlanka, o ne jūra, o štai Palangoje tobulos bangos, vėjas gerai sušildo vandenį, todėl vanduo tarsi labiau į pietus esančiame Belgijos mieste Ostende“, – istoriją prisimena G. Štaraitė.

Ji pasakoja, kad viena iš didžiausių pramogų 19 a. Palangoje būdavo maudynės. Pirmoji dienos pusė būdavo skiriama vyrams, o antroji – moterims. „Tačiau maudynės buvo kiek kitokios nei dabar. Kad nesusiteptų kojų, moterys sulipdavo į būdeles, kurios būdavo prikabintos prie arklio. Vežikas įleisdavo vežimą į vandenį, moterys išlipdavo su ilgais maudymosi rūbais, pasituškendavo ir vežikas jas parveždavo atgal į krantą. Kad vežikas nenužiūrinėtų ponių, ant galvos jam būdavo uždedama didelė skrybėlė“, – pažymi verslininkė.

Populiariausi