Verslas

2020.09.24 18:05

Buvęs valstybės kontrolierius siūlo atsimerkti: dėl netinkamo ligoninių finansavimo koją siūloma nupjauti, o ne gydyti

Jonas Deveikis, LRT.lt2020.09.24 18:05

Buvęs vyriausiasis valstybės auditorius Arūnas Dulkys pasidalijo rezidentų laišku ir pirštu dūrė į pagrindines sveikatos apsaugos problemas. „Dėl netinkamo finansavimo ligoninėje buvo pasiūlyta nupjauti koją, o ne ją gydyti, o dėl biurokratinių pinklių psichiatrijos skyriaus durys tvarkomos pusę metų“, – sako A. Dulkys.

A. Dulkys verslo konferencijoje „Lūžio taškas“ pirštu bedė į sveikatos apsaugos sistemą ir įvardijo, kokias klaidas būtina taisyti.

Norėdamas iliustruoti situaciją kai kuriose gydymo įstaigose, A. Dulkys pasitelkė jam atsiųstą rezidento laišką, kuriame rašoma: „Jei rezidentūrą pradedi pakylėtas, su laiku labai greitai pradedi jaustis mažu, nereikšmingu sraigteliu. Iki šiol tebėra rezidentūrų, kur jau pirmą mėnesį esi paliekamas vienas prižiūrėti visą sunkių pacientų skyrių, kol gydytojas miega kur nors atskirame kabinete ir kartais net nekelia ragelio. O kai atsibunda, tai dalija paliepimus paguldyti tai vadovo draugės močiutę, tai kitos klinikos vadovo mamą.

Ligonių administracija viešojoje erdvėje dažnai rengia paradą, besigirdama išskirtiniais savo gydymo įstaigų pasiekimais, nauja prabangia įranga. Jaučiama konkurencija tarp įstaigų, ypač tarp Vilniaus ir Kauno. Kiekvienas savo pjedestalą kelia kuo aukščiau. Tačiau, pažvelgus atidžiau, pasimato, kad kelnės suplyšusius. Net universitetinėse ligoninėse paprasčiausio HDMI laido pirkimas ar magnetinių durų taisymas užtrunka ilgiau nei pusę metų. Gal ir atrodo nereikšminga, bet kai durys sugedusios psichiatrijos skyriuje, kiekvieną kartą rizikuojama, kad iš skyriaus pabėgs pacientai.

Ironiška, bet, pradėjus praktikuoti mediciną, tave pasiekia atgarsiai apie klaidų kultūrą. Tarp medikų išlieka baimė, nepasitikėjimas. Visais būdais klaidos slepiamos, o jauni gydytojai mokomi įsidėmėti, kad ligos istorija visada rašoma prokurorui. Rezidentai dažniausiai yra nemokama darbo jėga, kuriai galima sukrauti beprasmiškiausią darbą.

Iki šiol sklando legendos apie vieną įtakingą klinikos vadovą, kada, vykstant bendroms vizitacijoms, rezidentai privalėdavo nešioti kėdę iš vienos palatos į kitą, kad vadovas turėtų, kur atsisėsti. Jauni gydytojai susiduria su psichologiniu, net fiziniu smurtu. Per operacijas į juos laidomi operaciniai įrankiai, o po jauno gydytojo savižudybės viena įstaigos vadovė per „penkiaminutę“ pareiškė, jog tikisi, kad tokių skystablauzdžių jos klinikoje nėra. Tuo metu kitas vadovas pasijuokė, kad mielai prisidės prie kilpos, jei kas nors klinikoje galvoja apie savižudybę“, – rezidento laišką konferencijoje skaitė A. Dulkys.

Medicininės išlaidos vienam gyventojui siekia vos 1 400 eurų

Buvęs valstybės kontrolierius įvardijo ir priežastis, kurios, jo nuomone, lemia ydingą sveikatos apsaugos sistemą.

A. Dulkio teigimu, bendros sveikatos išlaidos vienam gyventojui per metus Lietuvoje sudaro 1 400 eurų, o tai siekia vos pusę Europos Sąjungos šalių vidurkio.

Nepaisant to, net 60 proc. medicininės brangios įrangos yra naudojama ne visu pajėgumu, o 7 proc. iš viso nėra panaudojama, sako jis.

Spragų randama ir sistemoje, kuri skirta registruoti įvykius: „Kaip galima mokytis iš klaidų, jei nėra registruojama net 54 proc. kitų, nei privaloma registruoti, nepageidaujamų įvykių. Kai geroji tarptautinė praktika sako – reikia registruoti visus, nes tai geriausias būdas mokytis iš klaidų. Tačiau kam tas mokymasis, kai 80 proc. ligų ir būklių mūsų valstybėje gydoma nesant šalies mastu parengtų metodikų, o gydytojų atestacija vykdoma tik kas penkerius metus, atsižvelgiant tik į praktikos ir išklausytą kursų valandų skaičių, o ne kaip kompetencijos patikrinimas“, – pagrindines priežastis, kurios lemia rezidento atskleistas problemas, vardija A. Dulkys.

Vietoje gydymo siūloma nupjauti koją

Priekaištų A. Dulkys turėjo ir Sveikatos apsaugos ministerijai. Jo teigimu, tai institucija, kuri yra atitrūkusi nuo sveikatos sistemos realybės.

Iliustruodamas sveikatos apsaugos sistemos keistenybes, kada vietoje brangesnio gydymo siūloma nupjauti koją, A. Dulkys perpasakoja ir dar vieną rezidento, greitai turėsiančio tapti kraujagyslių chirurgu, laišką.

„Pacientas gydytas vienoje Lietuvos ligoninėje. Kadangi žaizda didelė, gausios nekrozės, buvo nuspręsta galūnę amputuoti, kadangi tokių būklių gydymas yra per daug sudėtingas, brangus. Palikti kojos irgi negalima, nes vystytųsi gangrena, organizmo intoksikacija ir potencialiai – mirtis.

Gydytojas rezidentas paprieštaravo tokiai gydymo praktikai ir pats atliko nekrektomijas (negyvų audinių chirurginį atidalijimą, stengiantis minimaliai pažeisti gyvybinius audinius). Tai ilgas ir preciziškas darbas. Po atliktos procedūros žaizda pradėjo gyti. Galiausiai koja buvo išsaugota“, – rezidento laišką perpasakojo A. Dulkys.

Jo teigimu, rezidentui buvo priekaištaujama dėl tokio gydymo, nes ligoninėje pacientas buvo jau visą mėnesį, o tai neapsimoka.

„Be to, tokiai žaizdai perrišti reikalingi specialūs tvarsčiai, o jie kompensuojami tik 8 per mėnesį. Tačiau tokiam ligoniui per savaitę reikia bent šešių. Žodžiu, vienas nuostolis įstaigai, nors koja ir išsaugota, išsaugotas funkcionalumas, žmogaus darbingumas“, – rezidentą cituoja valstybės kontrolierius.

Trūksta adekvataus finansavimo

A. Dulkys teigia, kad galima rasti priežasčių, kodėl taip nutiko.

„Latentinė bomba po sveikatos sistemos pamatais yra įkainių valdysena. Kiekviena gydymo įstaiga už suteiktas paslaugas iš Valstybinių ligonių kasų gauna apskaičiuotą įkainį. Tačiau į šį įkainį nėra įtraukiamos ilgalaikio turto, neatlygintinai gauto iš valstybės, nusidėvėjimo sąnaudos. Čia taip pat nepatenka išlaidos ir medicininei įrangai, pastatų renovavimas“, – teigia A. Dulkys.

Jis taip pat siūlo atkreipti dėmesį, kad kai kurie įkainiai nėra atnaujinti jau daugelį metų. Pavyzdžiui, greitosios medicininės pagalbos darbuotojams įkainiai nėra perskaičiuoti nuo 2011 metų, o šeimos gydytojams – nuo 2006 metų.

„Čia dar ne viskas. Skaičiuojant įkainį, yra imamos vidutinės kainos, todėl naudoti modernesnį, brangesnį gydymo metodą – neapsimoka, nes apmokėjimas tai toks pat. Negana to, surinkus iš gydymo įstaigų informaciją apie vidutines kainas, metų gale jos yra sumažinamos atitinkamu koeficientu taip, kad fonde užtektų pinigų. Vadinasi, yra skiriama mažiau pinigų, negu kad buvo rinkta informacija ir yra tikrasis poreikis“, – tvirtina A. Dulkys.