Verslas

2020.09.13 15:47

Sūrių ūkį netoli Druskininkų įkūrusi Gražina: „Jei nori grįžti į kaimą, tai arba esi durnas, arba turi gerą idėją“

Gytis Pankūnas, LRT.lt2020.09.13 15:47

50 hektarų žemės, 11 karvių, 200 litrų pieno per dieną, 17 sūrio rūšių. Tokiais skaičiais gali pasigirti Didžiasalio kaime įsikūrusio sūrių ūkio šeimininkė Gražina Auguvienė. Daugiau negu 20 metų ūkyje dirbanti moteris įsitikinusi: lietuviai moka gaminti viską, tačiau ne visiems pavyksta savo gaminius parduoti, tad ir užsidirbti sugeba ne kiekvienas.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliavo po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbino vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva.

Didžiasalio kaime, nuo Druskininkų nutolusiame apie 12 kilometrų, G. Auguvienė ūkį su vyru ėmė kurti maždaug prieš 20 metų. Moteris pasakojo, kad kaime apsigyveno ir dirbti ūkyje pradėjo tada, kai sunegalavo vyro tėvas ir pats nebegalėjo prižiūrėti ūkio. Be to, anot jos, augo du vaikai, tad reikėjo galvoti, kaip juos aprūpinti.

„Bandėme auginti viską: ir serbentus, ir braškes, ir vištas, ir kalakutus. Galiausiai sustojome ties pačiu sudėtingiausiu – pieno ūkiu. Kodėl? Net nežinau. Gal todėl, kad iš karto gali uždirbti, jei išmoksti tą pieną perdirbti“, – LRT.lt sakė G. Auguvienė.

Ūkininkė pasakojo, kad nuo pat pradžių orientavosi į pieno produktų gamybą, ypač – į sūrius. Tiesa, ne viskas ėjosi kaip per sviestą, reikėjo daug ko išmokti ir atkakliai dirbti. Sūrio gamybos paslapčių moteris sėmėsi ir iš vietos ūkininkų, ir iš prancūzų, atvykusių į Druskininkus, taip pat iš Aleksandro Stulginskio universiteto specialistų. Galiausiai G. Auguvienė su šeima ėmė eksperimentuoti patys.

Galiausiai sustojome ties pačiu sudėtingiausiu – pieno ūkiu. Kodėl? Net nežinau. Gal todėl, kad iš karto gali uždirbti, jei išmoksti tą pieną perdirbti.

„Pats ragauji, pats čiupinėji, pats minkai, pats kvieti kitus ragauti, pats viską kuri. Ir priėjome prie to, kad šiuo metu galime pasiūlyti 17 rūšių sūrio“, – tvirtino G. Auguvienė.

Pasak moters, nuo pat ūkio įkūrimo visus produktus pavykdavo parduoti Druskininkų verslininkams ir miesto gyventojams.

Dėl išskirtinių sūrių atvažiuoja ir lenkai

Laikui bėgant Augų ūkis, kaip pasakojo G. Auguvienė, išaugo. Dabar moteris su šeima dirba 50 hektarų žemės, turi 11 karvių, dar būrį vištų, taip pat augina žirgus, povus, kitus gyvulius ir paukščius.

„Per dieną primelžiame apie 200 litrų pieno, iš 100 litrų pieno išeina 13–14 kilogramų sūrio, kitą dalį pieno panaudojame kitokiems produktams gaminti – varškei, kefyrui, rūgpieniui, grietinei, jogurtui“, – pasakojo ūkininkė.

Anot pašnekovės, keičiasi net tik gamybos apimtys, bet ir žmonių požiūris į sūrius, jų skonį. Šiuo metu šeima susitelkusi į brandintų, fermentinių sūrių gamybą.

„Pavyzdžiui, senovinių varškės sūrių žmonės jau nenori“, – atkreipė dėmesį moteris.

Augų ūkis, kaip pasakojo jo šeimininkė, pasinaudojo Europos Sąjungos paramos fondais ir atsinaujino techniką.

Pasak G. Auguvienės, nors ūkis išaugo, apie pieno gaminių eksportą jie negalvoja. Kaip ir anksčiau, produktus noriai perka vietos verslininkai.

„Dirbame su Druskininkų kavinėmis. Tarkime, paskambina ir sako: „Reikia 20 kilogramų sūrio.“ Puoli gaminti. Smagu, kad turime patikimų klientų, gausių užsakymų, bet tam reikėjo dirbti 20 metų“, – pabrėžė pašnekovė.

Lenkai sako, kad pas juos tokių sūrių niekas negamina.

Moters teigimu, jų ūkio siūlomus sūrius perka ir užsieniečiai.

„Atvažiuoja druskininkiečiai, kauniečiai, vilniečiai – žmonės iš visos Lietuvos ir ne tik. Ir lenkai atvažiuoja sūrio, kitos produkcijos nusipirkti. Lenkai sako, kad pas juos tokių sūrių niekas negamina“, – džiaugėsi G. Auguvienė.

Ūkininkė neslėpė, kad koronavirusas kiek sujaukė verslą – dalį primelžto pieno teko priduoti į pieninę, o pats ūkis sustojo trims savaitėms.

„Palietė tai ir mus, nes dirbame su kavinėmis. Trims savaitėms užsidarėme, tiesiog patys taip norėjome. Tiesa, pas mus niekas nesiveržė, nes ir šiaip atvykdavo sąmoningi žmonės. Vėliau patys klientai ėmė skambinti ir prašyti tiekti produkciją per atstumą, tai yra perduoti gaminius nesusitinkant. Taip ir sutarėme dirbti: pagaminu produkciją, palieku, klientai atvyksta, pasiima, pinigus perveda elektroniniu būdu, ir viskas“, – pasakojo G. Auguvienė.

Pasitiki tik šeimos nariais

Kas atsakingas už visą ūkį, kas sugeba atlikti daugybę darbų nuo ryto iki vakaro? Pašnekovė tikina, kad dirba visa šeima: ji pati, vyras, sūnus, dukra. Kitų žmonių G. Auguvienė nesamdo.

„Ten, kur yra pinigai, draugų nėra“, – šyptelėjo moteris.

Vis dėlto, pasak G. Auguvienės, šeimos verslo paslaptis slypi ne tik pasitikėjime savo šeimos nariais. Ūkininkės teigimu, iš tikrųjų sėkmės paslapties net nėra, tereikia itin daug dirbti.

Ten, kur yra pinigai, draugų nėra.

„Melžėja, siuvėja, audėja, buhalterė, idėjų generatorė, edukologė, pardavėja, vadybininkė. Taip save apibūdinčiau. Jei kalbėtume apie mano vyrą, jis ir statybininkas, ir elektrikas, ir santechnikas, ir šaltkalvis, ir traktorininkas, ir kombaino vairuotojas. Tik tokiu atveju kaime pragyvensi“, – kalbėjo G. Auguvienė.

Pirkti maisto produktus iš ekologinių ūkių tampa madinga, tačiau tokių ūkių mažėja, todėl tam tikra prasme Augų ūkiui, pasak pašnekovės, pasisekė. Ir vis dėlto G. Auguvienė kiekvieną, kuris nori imtis verslo kaime, ragina gerai pagalvoti.

„Jei nori grįžti į kaimą, tai arba esi durnas, arba turi gerą idėją. Kitu atveju turi turėti darbą mieste, o kaime – sodybą. [...]

Čia yra menas. Jeigu moki ką nors daryti, bet nesugebi parduoti, nieko gero iš tavo verslo nebus.

Lietuviai moka gaminti viską, bet ar sugebės tai parduoti? Čia yra menas. Jeigu moki ką nors daryti, bet nesugebi parduoti, nieko gero iš tavo verslo nebus“, – svarstė ūkininkė.

Nori vaikams parodyti karves ir sūrio gamybą

G. Auguvienė, paklausta, kas toliau, nusijuokia: „Norime ne tik ūkininkauti, bet ir nueiti į spektaklį, į kiną, į koncertą.“

Anot moters, nors kartais darbų susikaupia tiek, kad nėra laiko sau, galiausiai ateina supratimas, jog negali ir nenori sustoti. Šeima savo verslą ketina pasukti agroturizmo keliu. Ūkininkė pasakojo planuojanti tęsti prieš kelerius metus pradėtas edukacines programas.

„Druskininkų gidai užsimanė pas mus atvežti žmonių. Negalėjome atsisakyti, pradėjome galvoti, kaip papasakoti apie sūrio gamybą. Iš pradžių į edukacines programas važiuodavo Druskininkuose besiilsintys rusai, vėliau ėmė plūsti ir lietuviai, ir lenkai. Tai yra įvairių profesijų, įvairaus išsilavinimo žmonės“, – dėstė moteris.

G. Auguvienė teigė norinti daugiau dirbti su šeimomis, su vaikais, pasakoti, pademonstruoti, kaip gaminamas sūris, kaip apskritai verda gyvenimas ūkyje.

„Edukacijos poreikis yra, nes visi iš proto varo tuo „parodykite, kaip“. Labiausiai nori atvažiuoti šeimos iš miesto, tėvai nori vaikams parodyti, kaip atrodo karvė, nes jie jos nematę. Rodome vaikams, kur vištos deda kiaušinius. Jie klausia, kodėl kiaušiniai ant šieno, o ne pakuotėje. Vaikai stebisi, klausia, ar arklys yra karvės vyras“, – pasakojo G. Auguvienė.

Labiausiai nori atvažiuoti šeimos iš miesto, tėvai nori vaikams parodyti, kaip atrodo karvė, nes jie jos nematę.

Ūkininkė teigė nesistebinti, kad miesto vaikai nėra matę karvės, mat, anot jos, jau ir jų tėvai nėra gyvai matę kaimo gyvulių ir paties kaimo.

„Visa tai susiję su tuo, kaip tėvai savo vaikus paruošia gyvenimui. Paprastai medikų vaikai tampa medikais, mokytojų vaikai tampa mokytojais, o ūkininkų vaikai retai kada lieka kaime ir tampa ūkininkais“, – svarstė moteris ir pridūrė, kad ir jos pačios sūnus neketina dirbti ūkyje.

Ar Augų ūkis ketina plėsti savo produkcijos asortimentą? G. Auguvienė purto galvą: „Gal kada nors nakvynę šeimoms siūlysime, gal ir autentiškus pusryčius pasiūlysime – geriau mažiau, bet kokybiškai.“