Verslas

2020.09.06 19:06

Vilnių statybininkas iškeitė į provinciją: prikėlė tris šimtmečius menantį malūną ir dabar kepa duoną

Julija Šakytė, LRT.lt2020.09.06 19:06

„Tai nėra mūsų verslas, tai daugiau gyvenimo būdas“, – sako malūnininkas ir tuoj savo žodžius pagrindžia darbais – sutikti Šlyninkos vandens malūno šeimininką galima besisukantį ir besišnekučiuojantį tarp žmonių. Prieš trylika metų sostinę į kaimelį Zarasų rajone iškeitęs Stasys Sutkauskis su žmona tuomet negalvojo tapsiantys malūnininkais, bet Vilniaus jie visai nepasiilgsta.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliavo po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbino vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva.

Šlyninkos kaime, Zarasų rajone, medžių apsuptyje pirmiausia išgirsite vandens šniokštimą, o vėliau išvysite Šlyninkos vandens malūną – 300 metų iki šių dienų veikiantį technikos paveldo statinį su autentiška įranga. Čia gaminami tautinio paveldo miltai, kruopos, sėlenos. Čia pat galima ir paragauti iš šių produktų gaminamų patiekalų.

Čia ne tik malami miltai, vyksta edukacinės programos, bet ir veikia kavinė, taip pat parduotuvėlė, kurioje prekiaujama miltais, ką tik iškepta duona ir kitais produktais. Tiesa, tuos pačius tautinio paveldo miltus Stasys sako vežantis ir į Vilnių, iš kurio prieš trylika metų išvyko.

„Tai yra žmonos tėviškė. Ji čia gimė ir užaugo, o jos tėvai čia gyventi atsikraustė 1949 metais. Kai 1993 metais vyko privatizacija, tėvai gavo pirmenybę išsipirkti malūną. Nuo tada visą laiką dirbo malūnininkais“, – pasakoja Stasys, kilęs iš Šiaulių rajone esančių Kuršėnų.

Vyras prasitaria Vilniuje dirbęs statybininku, o sprendimą išvykti į kaimą priėmęs sušlubavus žmonos mamos sveikatai, bet sako sostinės visai nepasiilgstantis.

„Vilnius netraukia nė trupučio. Vilniuje gali gyventi, kai esi jaunas, energingas“, – juokiasi Stasys.

Gyvenimą ir darbus sostinėje palikę ir į Zarasų rajoną persikraustę sutuoktiniai drauge atgaivino kelių šimtų metų senumo istorinį malūną.

„Taip prieš trylika metų iš statybininko tapau malūnininku. Inžinerinis išsilavinimas duoda savo. Svarbiausia – turėti noro. Noro buvo, o malūnas senas. Pasiūlymų buvo daug: reikia kavinę ar restoraną padaryti, bet paprieštaravau – pasakiau, kad malūnas turi veikti. Vis dėlto 300 metų yra daug. Tai vienintelis malūnas Lietuvoje, vis dar veikiantis autentiškai“, – aiškina Stasys ir priduria, kad nors šiandien malūnas varomas elektra, sistema, paskirtis ir veikimo principas išliko tokie patys.

Istorinis statinys naudojamas pagal paskirtį – grūdai malami taip pat kaip daugiau nei prieš 100 metų. Tiesa, Stasys pasakoja, kad anksčiau provincijos gyventojai per dieną atveždavo sumalti penkias tonas grūdų, o dabar net per metus tiek nesusidaro.

Paklaustas apie COVID-19 pandemijos poveikį verslui, pašnekovas juokauja – trūko vieno mėnesio statybų darbams užbaigti. Vis dėlto surimtėjęs priduria, kad parduotuvėlė dirbo – autentiški gaminiai buvo siunčiami visoje Lietuvoje.

Sunkiausios dienos – savaitgaliai, atvirauja Stasys, kadangi privažiuoja turistų grupių, bet nepavyksta visų priimti tiek dėl laiko, tiek dėl darbuotojų stokos.

„Jei priimi – nukenčia klientai, kurie čia atvažiuoja“, – sako pašnekovas. Anot jo, malūnas turi nuolatinių darbuotojų, tačiau ateina ir jaunuolių, siekiančių patobulėti, įgyti praktikos.

Norėdami pasiklausyti istorijų apie malūną ir artimiau susipažinti su grūdų malimo procesu, leidžiamės į ekskursiją per visus tris malūno aukštus. Mus pasveria senovinėmis svarstyklėmis, kurios naudojamos miltų maišams sverti, ir tais pačiais miltais apibarsto.

„Ar žinote, kodėl malūnuose velniai apsigyvena?“ – intriguodamas klausia Stasys, ir ekskursija prasideda.