Verslas

2020.07.28 05:30

Maldeikienė apie Lietuvos vietą ES ir elgetos mentalitetą: atėjo laikas būti duodantiems, o ne imantiems

Jonas Deveikis, LRT.lt2020.07.28 05:30

Europarlamentarė Aušra Maldeikienė su žemėmis maišo prezidento Gitano Nausėdos Briuselyje pasiektą derybų rezultatą ir ragina atsikratyti elgetos mentaliteto. „Lietuvai atėjo laikas būti duodančiai, bet ne imančiai. Man nepatinka būti ubage, kuri visą laiką prašo“, – sako ji. 

Lietuvoje netylant atgarsiams dėl daugiamečio Europos Sąjungos (ES) 2021–2027 m. biudžeto, europarlamentarė A. Maldeikienė tvirtina, kad G. Nausėdos parvežtas derybų rezultatas tik dar labiau pablogins skurdžiausiai šalyje gyvenančių žmonių padėtį, o turtingieji taps dar turtingesni.

Interviu LRT.lt A. Maldeikienė aiškino, kodėl Lietuvai nereikia darbo jėgos iš trečiųjų šalių, kad pensijos turėtų siekti bent 500–600 eurų ir kodėl iš Seimo narių atimtų įstatymų leidybos teisę.

– Nepaisant ilgai trukusių ES vadovų derybų, Europos Parlamentas (EP) ketvirtadienį svaria balsų dauguma nubalsavo, kad būtų pareikalauta atlikti pakeitimų daugiamečio Europos Sąjungos biudžeto projekte. Kodėl Europos Parlamentas nebuvo patenkintas 2021–2027 metų sutartu biudžetu?

– Visų pirma, Europos Parlamentas nori, kad būtų aiškiai pasakyta, kokiu būdu skolinti pinigai bus grąžinti. Pasiskolinti visi labai greitai susitarė, tačiau nepasakė, kieno sąskaita. Kol kas realiausias variantas, kad skolos naštą norima užmesti kito periodo daugiametei finansinei perspektyvai.

Antras dalykas, Europos Parlamentas labai aiškiai pasakė, kad europinės vertybės yra svarbios ir pinigai negali būti dalijami šiaip sau. Jie turi būti susieti su tam tikromis europinėmis vertybėmis. Stodamos į Europos Sąjungą visos valstybės pasižadėjo laikytis sutarties antrojo punkto, kuriame įvardyta ne tik solidarumas, bet ir pagarba mažumoms, teisės viršenybės principas. Pagrindinė tema, kurią dabar svarsto pasaulio spauda, – ES vadovai lyg ir atsisako standartų, kurie įteisinti ES. Europos Sąjunga nėra tik ekonominė erdvė, tai yra ekonominė erdvė, kurioje veikia tam tikros moralinės normos. Pavyzdžiui, aukšti socialiniai standartai.

Trečias dalykas, Europos vadovams buvo priminta, kad negalima naikinti Europos ateities. Tai reiškia, kad turi išlikti aiškus prioritetas klimato kaitai, mokslui, „Horizonto“ programai, ERASMUS programai. Priminta, kad prastos kokybės pieno produktai nėra vienintelė problema ES.

– Kas bus, jei Europos Parlamentas rudenį nepritars 2021–2027 metų daugiametei finansinei perspektyvai. Ar bus ieškoma kompromisų?

– Tvirtai galiu pasakyti, kad Europos liaudies partijos grupėje (didžiausia Europos Parlamento grupė), kurioje aš esu, nebuvo nė vieno kalbėtojo, kuris būtų pasakęs, kad dabartinis projekto pasiūlymas yra priimtinas. Kitas aspektas, rezoliucijoje, kuri buvo parengta 5 didžiųjų frakcijų, visi vieningai pasakė, kad teisės viršenybė, ateitis ir aiškūs finansavimo šaltiniai yra tos raudonos linijos, kurias nubrėžė EP.

Ar Vilniaus centre žmonės nepavalgę? Kodėl Skandinavijos šalys, kuriose mokesčiai yra beveik 3 kartus didesni negu Lietuvoje, visą laiką turi mums padėti? Lietuvai atėjo laikas būti duodančiai, bet ne imančiai. Man nepatinka būti ubage, kuri visą laiką prašo. Mūsų gyvenimo lygis yra pakankamai geras.

O dabar apie tai, ką, pavyzdžiui, iš tikrųjų G. Nausėda išmušė Lietuvai Briuselyje. Jis pasiekė, kad 5 proc. turtingiausių Lietuvos ūkininkų, kurie gauna pusę visų išmokų, dar truputį labiau praturtėtų per ateinančius septynerius metus. Čia jo visas pasiekimas. Ar čia yra kuo didžiuotis? Aš nemanau. Paprasčiausiai gėda.

Toliau prezidentas aiškiai melavo sakydamas, kad teisės viršenybės principas išlieka. Šios nuostatos susitarime nėra ir EP pareikalavo ją grąžinti.

– Skirstant Europos Sąjungos paramą, Lietuva bus traktuojama kaip du regionai. Vilniaus regionas dėl ekonominio išsivystymo (BVP vienam gyventojui čia 12 proc. didesnis nei ES vidurkis) gaus mažiau paramos. Kaip vertinate tokį sprendimą?

– O kam Vilniui parama, kai miestas jau gerokai viršija ES vidurkį? Aš jums galiu pasakyti, kad Briuselis yra išpuoselėtas ir gražus, tačiau gyvenimo lygis yra žemesnis nei Vilniaus centre. Vilniaus centre tikrai gausi geresnių paslaugų, restoranų ir t. t. Todėl sunku suvokti, kam Vilniui reikia paramos. Pats klausimas rodo lietuvišką diskursą. Nepykite, bet tai yra ubago klausimas.

Ar Vilniaus centre žmonės nepavalgę? Kodėl Skandinavijos šalys, kuriose mokesčiai yra beveik 3 kartus didesni negu Lietuvoje, visą laiką turi mums padėti? Lietuvai atėjo laikas būti duodančiai, bet ne imančiai. Man nepatinka būti ubage, kuri visą laiką prašo. Mūsų gyvenimo lygis yra pakankamai geras. Taip, regionuose yra didelių problemų, tačiau didžiausia problema yra tai, kam mes gauname ES pinigų. Pavyzdžiui, projekto „Rail Baltica“ mes iš savo pinigų neįgyvendinsime, ta pati problema su Ignalinos atominės elektrinės uždarymu ar Kaliningrado tranzitu. Pasakykite, kokia čia Lietuvos problema europinėmis lėšomis remti šiuos projektus? Atimti pinigus iš vienų ir juos pasidalinti mūsų fintechams.

Papasakosiu, kur yra didžiausia problema. Uždaro svarstymo metu Seimo Europos reikalų komitete, kur buvo pristatinėjami Europos Sąjungos vadovų keturių dienų derybų rezultatai, prezidento Užsienio politikos grupės vyriausiosios patarėjos Astos Skaisgirytės kažkas paklausė, kaip prezidentas vertina tai, kad „Horizonto“ programa negauna pinigų. A. Skaisgirytė pasimaivė ir pasakė, kad mums tas klausimas neįdomus, nes jei pinigai „Horizonto“ programai ir būtų padidinti, tai Lietuva iš to gautų 14 proc. Tačiau buvo pasakyta, kad Lietuvos mokslininkai tų pinigų dar nemoka paimti, todėl mums ir neverta tų pinigų gauti. Prezidento patarėja atvirai diskredituoja Lietuvą kaip mąstančią valstybę. Prezidentas džiaugiasi, kad sugebėjo padidinti išmokas turtingiesiems ūkininkams, o pozicija, kad Lietuvos mokslininkai gaus mažiau, jam tinka.

Nereikia aiškinti, kad kiti turi mums turtą padaryti, mes patys jį galime susikurti, tik reikia kitaip perskirstyti pinigus.

– Sakote, kad Lietuva turi būti tokia valstybė, kuri turi ne imti, o duoti. Vis dėlto pagal daugelį socialinių ir ekonominių įverčių esame žemiau ES vidurkio.

– Atsiliekame todėl, kad viską, ką gauname iš Europos Sąjungos, sukišame turtingiesiems. Lietuvoje kuriamas oligarchinis ūkis. Seime yra 14 stambių ūkininkų ir tai tikrasis Lietuvos ūkio veidas. Tai yra stambieji ūkininkai, kurie viską gauna, o lobistai jiems padeda. Jie vaikšto ir susirenka visas naudas.

Mūsų socialinė sistema sukonstruota taip, kad jie ir naudų gauna, ir mokesčius mažus moka, o dėl to pinigai nepasiekia viešojo sektoriaus. Kas pasiėmė Registrų centro pinigus e.sveikatai? Privatusis sektorius pinigus susirinko, o viešasis neturėjo net techninės galimybės tikrinti parametrų, nes neturi adekvataus lygio specialistų, nes ten algos per mažos.

Nereikia aiškinti, kad kiti turi mums turtą padaryti, mes patys jį galime susikurti, tik reikia kitaip perskirstyti pinigus.

– Ar jūs norite pasakyti, kad 2021–2027 metų daugiamečio Europos Sąjungos biudžeto projekte numatytos lėšos Lietuvai turtinguosius pavers dar turtingesniais, o skurdžius dar skurdesniais?

– Ar lietuviams įdomu, kodėl jie prastai gyvena? Aš atsakau: todėl, kad Lietuva nesilaiko socialinių standartų. Europa mums pinigų duoda ne tam, kad trinkelėmis išklotume Lietuvą, bet kad Lietuva būtų turtingesnė, o dabar gaus pinigus tie, kurie ir taip turtingi.

Prezidentas pasiekė, kad 5 proc. turtingiausių ūkininkų gaus 50 proc. visų išmokų. Esame viena iš nedaugelio ES valstybių, kur nėra viršutinės ribos išmokų. Pavyzdžiui, Austrijoje ūkininkai gauna išmokas tik už 100 hektarų, o lietuviai – už 500 hektarų. Ir dar puikiai žinome, kaip visokie karbauskiai susirenka išmokas iš savo vaikų, giminių, draugų, tetų ir kitų asmenų. Jiems ir atiteks tos išmokos.

Mes taip pat pamirštame, kad pinigai žemės ūkiui ir tiesioginės išmokos duodami ir socialiniams standartams žemės ūkyje palaikyti. Pavyzdžiui, Vokietijoje tiesioginės išmokos yra apmokestinamos. Ten taip pat yra labai griežtos darbo sutarčių taisyklės. O dabar pas mus viešai Žemės ūkio skyriaus Europos Sąjungos reikalų koordinavimo grupės vadovė Jurgita Stakėnienė sako, kad jeigu darbuotojui yra blogai, tai jis gali nueiti į bendrovę ir pinigų paprašyti. Tik kolūkiuose žmonės pinigų eidavo pas pirmininką prašyti, tai dabar mes iki to prisigyvenome.

– Kritikuojate ūkininkus, tačiau, kaip suprantu, pagrindinė kritika yra skirta stambiesiems šalies ūkiams, o ne smulkiesiems?

– Absoliučiai. Niekada nekalbėjau apie smulkiuosius ūkininkus. Manau, kad yra šeimos ūkiai, pienininkystės ūkiai, kurie turi gauti labai stiprų palaikymą. Ne kartą dirbdama Seime dariau spaudos konferencijas ir aiškinau, padėjau susikurti vidutinių ir smulkiųjų ūkių sąjungai. Savo darbą atidirbau iki kapeikos. Kalbėdama apie tai, kad dabartinis ES biudžeto susitarimas nėra naudingas Lietuvai, aš kalbu ir didelės dalies vidutinių bei smulkiųjų ūkininkų vardu.

– Trumpam grįžkime prie Mobilumo paketo, kurį jūs palaikote. Statistikos duomenimis, Lietuvos transporto ir saugojimo sektorius sukuria apie 13 proc. šalies BVP, o dėl Mobilumo paketo Lietuvos BVP gali smukti net 1,3–2,7 proc. Taip pat Briuselyje buvo kalbama, kad Mobilumo paketas – Vakarų valstybių bandymas apsisaugoti nuo konkurencingų Rytų Europos vežėjų. Kodėl pritariate Mobilumo paketui?

– Todėl, kad, priešingai negu jūs, aš skaitau abiejų pusių dokumentus. Man net juokinga, kada sakoma, kad šis sektorius sukuria 13 proc. šalies BVP.

Seimo Europos reikalų komitete, kada ten ateidavo „Linavos“ atstovai, aš paklausiau, kodėl nėra profsąjungų atstovų. Tada visi sutriko. Kai išreikalavau skaičiukų iš Finansų ministerijos, paaiškėjo, kad logistikos įmonių balansai yra beveik minusiniai, mokesčiai labai maži, o kadangi dalis atlyginimų mokami dienpinigių forma, tai neturi jokio ryšio su biudžeto įplaukomis. Tai yra biudžeto lėšomis išlaikomas sektorius.

Kitas dalykas, transporto sektoriuje dirba apie 75 tūkst. žmonių. Didžioji dalis tų darbo vietų, iki 80 proc., yra iš trečiųjų šalių. Vietiniai Lietuvos vyrai yra išvaromi į Europą, jie dirba normaliose vežimo kompanijose, gauna normalius atlyginimus. Tačiau mes Lietuvoje tokiu atveju prarandame šeimų vyrus, tėvus, vaikus. Šito sektoriaus socialiniai kaštai yra tragiški. Tai yra baisus, darbuotojus išnaudojantis sektorius. Ir dar tas sektorius daro gėdą Lietuvai Vakarų Europoje.

Jei norime turėti turtingą Lietuvą, turime remti ir padėti tiems sektoriams, kuriuose aiškūs socialiniai standartai. Noriu, kad nutoltume nuo lietuviškos politikos, kuri yra tokia: aš jums duosiu, tik niekada nepasakysiu, kas už tai mokės. Aš žinau, kas moka. Tos pačios moterys Lietuvoje moka. Jos gauna mažus atlyginimus, netenka vyrų, o „Girtekos“ vyrai turtėja akyse. Reikia grąžinti Europą į Lietuvą, o ne sovietų Rusiją.

Šiame sektoriuje nedirba žmonės, ten dirba vergai. Ten dirba trečiųjų šalių piliečiai. Ar transporto sektorius susimoka, kad įsiveža šituos žmones, o juos po to reikia gydyti, jų vaikus reikia mokyti, suteikti jiems socialines garantijas? Ar jie už tai moka? Nemoka. Kiek, pavyzdžiui, kainavo tų žmonių gydymas nuo koronaviruso, policijos vizitai ir t. t. Mūsų išvaryti vyrai yra didysis Lietuvos praradimas. Šeimos, kurios negali išgyventi, kur vaikai auga be tėvų.

– O kaip vertinate ekologiškumo aspektą? Skaičiuojama, kad dėl Mobilumo paketo įpareigojimo vilkikus grąžinti namo vien septynios periferinės ES valstybės narės per metus tuščiai išmes 3,2 mln. tonų anglies dvideginio.

– Politika yra kompromisas ir tu turi raudonų linijų. Mano raudona linija yra gerovė Lietuvoje daugumai. Ne lietuviams, o Lietuvos piliečiams. Manau, kad Mobilumo paketas padeda Lietuvoje naikinti neproduktyvų ir socialiai labai brangų sektorių. Taip pat kuo mažesnis Lietuvoje bus logistikos sektorius, tuo mažiau jie važinės.

– 2019 metais į Lietuvą dirbti atvyko apie 20 tūkst. užsieniečių ir tik 1 proc. atvykusiųjų buvo aukštos kvalifikacijos darbuotojai. Kaip manote, ar šalyje reikia darbuotojų iš trečiųjų šalių?

– Visos šalys, kurios pasidarė turtingos, darė viską, kad išstumtų žemos pridėtinės vertės sektorių. Pavyzdžiui, vežimo verslas yra žemos pridėtinės vertės verslas. Tokių sektorių yra daug. Žemės ūkis, beje, taip pat yra žemos pridėtinės vertės. Jis galėtų būti kitos kokybės, jei moksliniai tyrimai žemės ūkyje būtų kitaip finansuojami, jei būtų palaikoma ekologija. Ten ir darbo vietų nėra, tiesiog nuodijamas dirvožemis.

Jūs manęs neklausiate, o ką padaryti, kad šalyje mokslininkai gautų daugiau. Aš atsakau: išvaryti Filipinų ir Uzbekistano darbuotojus iš Lietuvos. Jeigu tu turi didelę dalį žemos pridėtinės vertės verslo, automatiškai eliminuoji aukštos pridėtinės vertės verslą.

– Praėjo kiek daugiau nei metai nuo G. Nausėdos prezidentavimo pradžios. Kaip manote, ar per tuos metus gerovės valstybėje atsirado daugiau?

– Jis niekada nesakė, kam kurs tą gerovės valstybę. O dabar jis parvykęs iš Briuselio pasakė, kad gerovės valstybę kurs ne mokslininkams, o ūkininkams. Šitas prezidentas yra įvaizdžio prezidentas, jis pats nesuvokia, ką kalba. Jis kalba banalias tezes, o banalybės yra labai gerai virškinamos. Jis nedalyvauja adekvačiose diskusijose ir neturi jokio supratimo apie politiką ir ideologines nuostatas. Niekas jo neklausia, kokia gerovė jam reikalinga.

Apie mokytojų prestižą prieš rinkimus daug kalbėjo, bet po rinkimų juos užmiršo. Tiesa, Rugsėjo 1-ąją sakė vaikams, kad jei gerai mokysis, jie turės „Lamborghini“. Suprask, jei gerai mokysiesi, būsi turtingas. Tačiau tai yra melas, nes dažniausiai tie patys mokytojai ar dėstytojai yra tie, kurie gerai mokėsi, tačiau tikrai nėra turtingi.

Aš 25 metus stebiu poną G. Nausėdą, nes lyg ir tame pačiame lauke dirbame, tačiau jis yra nulis. Jis buvo banko veidas, o dabar yra Lietuvos veidas, kuris, mano nuomone, yra gėdingas.

– O kaip vertinate naująjį ekonomikos ir inovacijų ministrą Rimantą Sinkevičių?

– Mačiau tą žmogų Seime. Mano nuomone, tai yra absoliučiai pilkas, klasikinis lietuviškas politikas, atėjęs iš Brazausko chebros. Jie yra tokie beveidžiai, jų nesimato, todėl jie gali labai lengvai prakišinėti kitų interesus.

– Prieš keletą dienų Statistikos departamentas pranešė naujausią statistiką apie skurdo lygį šalyje. Skaičiuojama, kad 2019 metais mažėjo tiek skurdo rizikos lygis, tiek absoliutaus skurdo lygis. Skurdo rizika mažėjo visose amžiaus grupėse, tačiau didžiausias pokytis – tarp senjorų. Skaičiuojama, kad 2019 m. pensininkų, gyvenančių skurde, sumažėjo 6,1 procentinio punkto. Ar už tai reikia dėkoti mūsų valdžiai?

– Reikia pastebėti, kad vidutinis darbo užmokestis augo 10 proc., o vidutinė pensija – 6,6 proc. Mes taip pat turime žiauriai didelį realų skurdą. Vienas skurdo veidas – kaime nebėra mobiliojo ryšio. Tai skurdo veidas, kurio mes nematome, bet jis išlįs. Skurdo veidas yra žiauriai sunkiai prieinamas normalus išsilavinimas vidurinėje mokykloje, net Vilniuje. Čia yra tikrieji skurdo veidai. Norime aukštųjų technologijų, bet jei vaikas nori gauti gerą išsilavinimą, tėvai turi mokėti didelius pinigus ir ieškoti geros privačios mokyklos.

261 euras pensininkui yra pinigai, iš kurių išgyventi yra neįmanoma, bet kažkas išgyvena. Kitas dalykas – 261 euras, kuris patenka į vaiką auginančio žmogaus rankas, yra ne skurdas, o siaubo dalykas.

– Vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija 2020 m. birželio mėn. siekė 377 eurus. Kaip manote, kokia turi būti vidutinė pensija Lietuvoje, kad žmogus galėtų oriai gyventi?

– Jei kalbame apie vieną asmenį, kuris turi būstą ir neturi būsto paskolos, manau, kad 500–600 eurų būtų ta suma, iš kurios būtų galima labai kukliai pragyventi ir patenkinti esminius poreikius.

– Karantino metu Nijolė Oželytė pasipiktino, kad parduotuvių vitrinose kabojo užrašai, jog patalpoje nerekomenduojama lankytis rizikos grupės ar vyresniems nei 60 metų asmenims, nors tokie užrašai buvo privalomi pagal operacijų vadovo nurodymą. Kaip manote, ar tokiu būdu bandant apsaugoti vyresnio amžiaus žmones kartu buvo skatinama ir jų diskriminacija?

– Tai buvo klasikinės patyčios. Tas pats sakinys, suformuluotas kitaip, galėjo skambėti kitaip. Ar patyčios yra diskriminacija? Aš nemanau. Komunikacijos forma buvo absoliučiai netinkama. Pas mus komunikacija yra tokia: yra ponai ir vergai, kurie turi vykdyti nurodymus. Aš sunkiai suvokiu, kaip aš, sirgdama vėžiu ir būdama rizikos grupėje, galiu padaryti žalos eidama į visiškai tuščią kavinę nusipirkti kavos.

– Buvo teigiama, kad jūs galite sau padaryti žalos.

– Ko jūs rūpinatės dėl mano žalos? Man atrodo, jie sakė, kad tie susirgusieji padarys kitiems žalos, nes susirgs, ir tada tokį baisų reikės gydyti. Tai buvo nekorektiška.

– Kitas karantino aspektas – ekonominis. Birželio mėnesio apdirbamosios gamybos (be naftos produktų) apimtys buvo 5,9 proc. didesnės nei prieš metus, liepos viduryje samdomų darbuotojų buvo daugiau nei kovo pradžioje, o mažmeninės prekybos augimas prasidėjo dar gegužę ir įsibėgėja. Tačiau ekonomikos gaivinimas dar tik prasideda, kaip manote, ar ne per vėlai?

– Nenorėčiau pulti Vyriausybės dėl vienos priežasties, nes nauji paramos pinigų mechanizmai yra gana sudėtingi. Viskam suderinti reikia laiko. Kitas dalykas – fiskalinės priemonės yra pavojingos dėl to, kad pradeda veikti tada, kai įsijungia kiti mechanizmai.

– Siekiant padidinti visuminę paklausą jau rugpjūtį bus pradėtos dalyti vienkartinės 200 eurų išmokos pensininkams ir socialiai remtiniems asmenims. Ar tokia priemonė yra tinkama ekonomikai skatinti?

– Taip, didžioji dalis tų pinigų bus išleista. Tačiau dalis pensininkų, kurie turi labai dideles santaupas, ne kiekvienam atskirtai, bet bendras, kadangi pensininkų yra daug ir jų santaupos bankuose nėra jau tokios mažos, jie juos atsidės, kadangi mūsų pensininkai turi keistą taupymo režimą. Jie turi labai mažai pramogų, kartais tam nėra net ir elementarių galimybių. Prieiga prie bendravimo, socialinių kontaktų pensininkams būtų daug svarbiau, tačiau tam reikia proto.

– Kaip manote, koks politinės ekonomikos modelis būtų tinkamiausias mūsų šalyje? Ar reikėtų pasukti anglosaksiško modelio kryptimi, ar, priešingai, kurti socialinės gerovės valstybę?

– Lietuvoje nėra jokio socialinės gerovės modelio. Pas mus vyrauja anglosaksiškas modelis. Vis dėlto pagal apibrėžimą Lietuva yra gerovės valstybė ir tą mes žinome, nes Lietuvoje yra tam tikra nemokama sveikatos apsauga ir kartais gali pasisekti ją gauti. Reikia pabrėžti, kad turime suveltą sistemą: pažadai – kaip Skandinavijoje, o faktiškai tam nėra pinigų. Dėl to, kad kas arčiau galios šaltinių, gauna nemokamai, o kas toliau – gauna mokamai.

Aš visą laiką kovojau už Vakarų Vokietijos krikdeminę socialinę politiką: stiprų nedarbo draudimą, kad būtų išsaugotos dirbančių žmonių galimybės ateityje, stiprus švietimas ir tiek medicinos paslaugų, kad žmonės galėtų jas įpirkti.

– Jūsų darbo Lietuvoje rezultatus matę žmonės neretai klausia, kodėl pabėgote atstovauti Europos interesams, kai jums visai neblogai sekėsi atstovauti Lietuvos gyventojų interesams.

– Man atrodo, kad man sekėsi žiauriai blogai. Į pabaigą mano darbas man pradėjo atrodyti visiškai beprasmiškas, nes ką gali kalbėti su ponia A. Širinskiene ir R. Karbauskiu apie kompromisus ir interesus. Lietuvos politikoje yra baudžiauninko ir pono sindromas – kai kas nors yra viršininkas, tai kiti yra kvailiai.

– Ką ketinate veikti baigusi kadenciją Europos Parlamente?

– Man bus 66 metai. Jei būsiu gyva ir turėsiu sveikatos, tai laimingai sau gyvensiu. Jei neturėsiu – gyvensiu kur nors globos namuose. Tikrai į politiką neisiu. Kadangi kilusi iš Palangos, dirbau nuo 13 metų ir vasaromis rankomis skalbdavau patalynę. Pensijai užsidirbau, aš tiesiog noriu ramybės. Skaitysiu knygas.

– Kad jau prabilote apie knygas. Kokias knygas per likusią vasarą rekomenduotumėte perskaityti?

– Ką tik baigiau skaityti naujai išleistą „Serotoniną“. Puiki knyga apie tai, koks vienišas jaučiasi žmogus pasaulyje, kuriame vyrauja globalizacija ir viskas skaičiuojama išmokomis ir pinigais.

Taip pat primygtinai rekomenduoju perskaityti knygą „Kaip tai įvyko“. Kaip tik rašau šiai knygai recenziją. Manau, kad tai yra fundamentalus darbas.

– Jūs šiuo metu taip pat rašote knygą. Apie ką?

– Rašau knygą apie tai, kaip tokie kaip ponas G. Nausėda tampa prezidentais, kada žmogus yra be politinės patirties, be adekvataus išsilavinimo, žmogus, kuris nesugeba sugalvoti savo, kartoja svetimas mintis, kurių nesugeba pagrįsti, kuris niekada nedalyvavo jokiose adekvačiose diskusijose.

Taip pat rašau apie tai, kas blogai yra šaliai. Iš tikrųjų rašau knygą apie Lietuvos žurnalistiką ir kabutėse mūsų mokslininkus ir ekspertus.

– Jeigu turėtumėte burtų lazdelę ir galėtumėte pakeisti vieną Lietuvos politikos ar ekonomikos dalyką, kas tai būtų?

– Tai būtų įstatymas, kad Lietuvos Seimo narys neturi jokios teisės rašyti įstatymų. Tada galbūt jie pradėtų svarstyti, ką priima. Nes dabar prirašo nesąmonių ir net nesvarstę priima.