Verslas

2020.08.02 07:00

Knygos istorijos įkvėptos, buvusioje malkinėje įkūrė restoraną: meniu neturi, alkoholiu neprekiauja

Gabrielė Sagaitytė, LRT.lt2020.08.02 07:00

Knygos apie gyvenimus keičiančią kavinę įkvėpta ir buvusioje kaimo malkinėje namų restoraną įkūrusi šeima tvirtina apie verslą mieste net nesvarsčiusi. Neplanuotai maitinimo įstaiga tapusi vieta stūkso itin atokioje vietoje, tai liudija ir jos pavadinimas – „Pasaulio pakrašty“.

Anot restorano šeimininkių, jame nėra meniu – klientai vaišinami būtent tą dieną paruoštais ir iš anksto užsakytais patiekalais. Čia ypač svarbus poilsis, pabrėžia LRT.lt kalbinamos verslininkės, todėl girtaujantys žmonės nelaukiami ir alkoholiu neprekiaujama.

Iš daugiabučio – į kaimą

Į kaimą, kuriame atidarytas namų restoranas, jo įkūrėjos persikėlė iš Klaipėdos, kur ilgą laiką gyveno, kaip sako, „ant asfalto“. Dėl to, kad paliko senąjį gyvenimą uostamiestyje, jos tikina nesigailinčios.

„Aš nuo vaikystės svajojau gyventi vienkiemyje, kad būtų daug žemės, aplinkui – vanduo. Man gaila nebuvo. Toks jausmas, kad visą laiką čia gyvenau“, – sako Raimonda Jusienė.

Šeimos verslą LRT.lt pašnekovės teigia įkūrusios visai neseniai – vos prieš metus. Be to, kad rūpinasi namų restoranu, šeima ir ūkininkauja.

„Pirkome vasarnamį, galvojome, kad čia atvažiuosime vasaroti. Kadangi aplinkui yra apie 20 hektarų, sąlygos padiktavo kitokį gyvenimą. Seniai galvojome turėti kavinukę. Pamatėme, kad Lietuvoje atsirado pirmas namų restoranas. Mama nuvažiavo jo apžiūrėti, paragavo įvairių patiekalų ir kartu buvusi jos draugė pasakė: „Žinai, daryk ir tu“, – pasakoja Neringa Stancelė, R. Jusienės dukra.

Namų restoraną moterys įkūrė gamtos apsuptoje – prie namų buvusioje malkinėje.

Pirkome vasarnamį, manėme, kad čia atvažiuosime vasaroti. Kadangi aplinkui yra apie 20 hektarų, sąlygos padiktavo kitokį gyvenimą.

„Iš pradžių svarstėme tam statyti naują pastatą, tačiau tai būtų pareikalavę be galo didelių investicijų. Pamanėme, kad malkinę ir dirbtuves galime paversti į restoraną. Malkinė, kurioje šiandien įkurtas restoranas, yra ūkiniame pastate. Iš pradžių ji buvo su vartais, kiauromis sienomis, kad malkos džiūtų, tačiau viską apšiltinome ir sutvarkėme. Kadangi restoraną supa medžiai ir tvenkiniai, įstatėme vitrininius langus, pro kuriuos atsiveria nuostabus vaizdas“, – kalba N. Stancelė.

Restorane ir turimame ūkyje pluša tik šeimos nariai – jokių papildomų darbuotojų nėra.

„Naudojame savo pačių ūkyje užaugintą produkciją. Auginame gyvulius mėsai, o daržoves stengiamės pirkti iš vietinių ūkininkų, kartais užsiauginame ir patys. Mes su dukra dirbame restorane, sūnus ir vyras dirba ūkyje – samdomų darbininkų neturime“, – sako R. Jusienė.

Meniu neturi, alkoholiu neprekiauja

Viena iš restorano įkūrėjų R. Jusienė tvirtina, kad klientams stengiamasi sukurti namų aplinką.

„Mes stengiamės viską serviruoti, sukurti tokias pačias puokštes, kaip darome namie. Kadangi mėgstame žvakes, deginame jas prie pietų ar vakarienės stalo ir čia (restorane – LRT.lt). Restorano sienas puošia dukros kurti paveikslai, juos žmonės taip pat gali įsigyti. Sakyčiau, visapusiškai kūrybinė aplinka“, – kalba R. Jusienė.

Namų restoraną įkūrusios mama ir dukra tvirtina į populiarias pasaulio virtuves nesilygiuojančios ir klientams siūlančios paprastą maistą.

„Mes gaminame tai, kas artima mums pačioms. Mūsų maistas ganėtinai artimas itališkai virtuvei, bet yra labai įvairių patiekalų“, – teigia N. Stancelė.

Restorane meniu nerasite, atkreipia dėmesį šeimininkės, svečiams siūloma tai, kas tą dieną gaminama: „Tarkime, norite didkepsnio, tačiau nėra šviežios mėsos, didkepsnių nebus – bus koks nors kitas patiekalas. Siūlome tai, ką turime. Nieko negaminame iš anksto, niekas nėra šildoma – viskas ruošiama tik žmogui iš anksto susitarus atvažiuoti.“

Norintys išgerti svečiai alkoholinių gėrimų čia neras, tvirtina moterys. Anot jų, prie siūlomo kepsnio priklauso vyno taurė, tačiau girtaujančių svečių savo namuose šeima nelaukia.

„Mes nenorime, kad čia būtų alkoholio. Prie didkepsnio duodame taurę raudonojo vyno, jis yra įskaičiuotas, bet mes alkoholiu neprekiaujame. Žinoma, kai žmonės atvažiuoja švęsti gimtadienio, leidžiame atsivežti butelį šampano ar kito gėrimo. [...] Mes nenorime girtuokliavimo. Žmonės pietauja, džiaugiasi – mes orientuoti į skanų maistą“, – akcentuoja R. Jusienė.

R. Jusienė neslepia besistebinti, kad nė sykio nesusidūrė su klientais, kurie piktintųsi, jog restorane nėra alkoholio.

„Jiems ir nereikia (alkoholio – LRT.lt). Gal pas mus tokia kompanija renkasi. [...] Žmonėms norisi ramybės nuo lėkimo, nuo žmonių, nuo triukšmo“, – tikina moteris.

Paklausta apie kainas restorane, R. Jusienė sako, kad jos nustatomos pagal tai, kiek kokių patiekalų užsisakoma.

Žmonėms norisi ramybės nuo lėkimo, nuo žmonių, nuo triukšmo.

„Tarkime, jei užsisakomi pietūs ar vakarienė, gaunama sriuba, karštasis mėsos ar žuvies patiekalas, didelė lėkštė salotų, desertas, kava ar arbata, stalo gėrimas. Kainos prasideda nuo 30 eurų. Jeigu yra didkepsnis, kompleksas kainuoja brangiau“, – aiškina R. Jusienė.

Rengia ekskursijas, planuoja edukacijas

Namų restorano savininkės tvirtina, kad dauguma klientų yra ypač draugiški ir bendraujantys žmonės.

Šis restoranas yra daugiau patirtis nei maitinimo įstaiga. Atvažiavę žmonės sako, kad ne veltui jį taip pavadinome, nes jie tikrai jaučiasi kaip pasaulio pakrašty.

„Jie nori pasikalbėti, klausinėja, kaip atsiradome, mes jiems viską pasakojame. Dėl to nemėgstame, kai vienu kartu atvažiuoja daug žmonių, nes reikia gaminti, aptarnauti ir negali skirti tokio didelio dėmesio. [...] Supratome, kad esame teisingame kelyje, nes pačios esame pabuvusios svečių kailyje ir matome, kad žmonės perka ne tik paslaugą – maistą ar nakvynę, bet ir istoriją“, – teigia R. Jusienė.

Namų restorano savininkės rengia ir ekskursijas. „Žmonės nori apžiūrėti galvijus, pasifotografuoti, pabūti gamtoje. Čia yra piliakalnis, Ruškio ežeras – daug gražių lankytinų vietų. Planuojame rengti ir maisto gaminimo edukacijas“, – pasakoja R. Jusienė, besidžiaugianti, kad turi nemažai lojalių svečių, atvykstančių su vis kita kompanija.

Žmonės perka ne tik paslaugą – maistą ar nakvynę, bet ir istoriją.

„Mes džiaugiamės, kad yra daug sugrįžtančių klientų arba tokių, kuriems mus kas nors rekomendavo. Mes niekur nesireklamuojame, net neturime lentelės prie įvažiavimo, kad žmonės taip paprastai neužsuktų, įspėtų iš anksto“, – pasakoja R. Jusienė.

N. Stancelė akcentuoja, kad namų restoranas yra draugiškas gyvūnams: „Neretai svečiai atvažiuoja su šunimis ir katėmis – mielai juos priimame.“

Restorano mieste nenorėtų

R. Jusienė su dukra N. Stancele sako siekiančios nepersidirbti ir atiduoti savęs verslui tiek, kad išliktų meilė darbui.

„Žinoma, galėtume priimti ir daugiau žmonių, bet nepajėgiame fiziškai. Mes ir virėjos, ir padavėjos, ir valytojos – viską darome pačios. Stengiamės daryti bent dviejų dienų tarpus tarp užsakymų, nes dirbame tik pagal išankstinius užsakymus. Kasdien nedirbame, todėl ekspromtu užsukusius klientus nebent pavaišiname maistu, kurį ruošiame sau“, – teigia R. Jusienė.

Mes ir virėjos, ir padavėjos, ir valytojos – viską darome pačios.

Restoranus mieste turintys verslininkai paprastai sulaukia didelio lankytojų srauto ir turi nuolat dirbti, o namų restorano kaime įkūrėja R. Jusienė tikina niekada tokio varianto nė nesvarsčiusi.

„Turėtų būti kavinė, restoranas, kur žmonės galėtų bet kada apsilankyti, tačiau tai ne mūsų koncepcija. Mes nenorime pervargti – norime, kad patiktų dirbti“, – sako R. Jusienė.

Restorano savininkių manymu, net ir tą patį patiekalą kiekvienas virtuvės šefas gali paruošti skirtingai, todėl, siekdamos išsaugoti tikrąjį savo kulinarinių šedevrų skonį, gamina tik pačios, verslo neplečia ir visą atsakomybę pasilieka sau.

„Žmogų galima išmokyti tam tikros maisto gaminimo technikos, bet skonio neperduosi. Nemažai žinomų šefų skirtinguose miestuose yra įkūrę restoranus, bet apsilankę žmonės sako, kad maistas nėra labai skanus. Aš manau, kad tam tikrus vienų ar kitų šefų sukurtus patiekalus gali atkartoti ne kiekvienas. [...] Mes laikomės nuomonės, kad esame pačios atsakingos už skonį, ir savo patiekalų niekam nepatikime gaminti“, – akcentuoja R. Jusienė.

Restoranui suteiktas knygos pavadinimas

Paklausta apie karantino padarinius verslui, R. Jusienė neslepia, kad pandemija privertė sustabdyti veiklą, tačiau dėl to per daug nesielvartavo.

„Mes užsidarėme anksčiau. Pajutome, kad visa tai pasaulyje vyksta, ir su dukra nusprendėme nerizikuoti. Mes su vyru 60-mečiai, mūsų tėvai – dar vyresni. Kai buvo paskelbtas karantinas, buvome jau atšaukę dalį užsakymų, tačiau dėl situacijos neverkėme. [...] Nėra tokio nuostolio, nes mes viską darome iš savo pinigų, neturime jokių paskolų, tik nieko neuždirbome.

Mes nelaukiame ir nemanome, kad kas nors turi ką nors duoti. Žinome, kad turime užsidirbti patys. Badu nemirštame, sakyčiau, neblogai gyvename“, – pasakoja R. Jusienė.

Apibendrindama kalbas apie šeimos verslą, N. Stancelė sako, kad atokiai įkurtame namų restorane daugiausia orientuojamasi į maisto kokybę ir poilsį.

„Pas mus daugiau ilsimasi. Restoranas dėl to ir pavadintas „Pasaulio pakrašty“, nes Johno Strelecky knygoje „Kavinė pasaulio pakrašty“ buvo orientuojamasi į peną ne tik kūnui, bet ir sielai. Šis restoranas yra daugiau patirtis nei maitinimo įstaiga. Atvažiavę žmonės sako, kad ne veltui jį taip pavadinome. Jie tikrai jaučiasi kaip pasaulio pakrašty“, – kalba N. Stancelė.