Verslas

2020.07.25 07:00

Daugiau nei 50 metų gyvuojančios Vilniaus kavinės savininkė: į mane buvo nukreiptas ir pistoletas, ir paleistas ne vienas butelis

Gabrielė Sagaitytė, LRT.lt2020.07.25 07:00

Į daugiau nei 50 metų gyvuojančią Lazdynų „Žibutę“ ragauti tradicinių kavinės patiekalų vedami sentimentų lankytojai traukia dar ir šiandien. Vienos seniausių Vilniaus kavinių savininkė neslepia, kad yra tekę patirti ir šilto, ir šalto – reketą, grasinimų, krizę, tačiau siekis išsaugoti šeimos verslą nuolat stūmė pirmyn.

„Į mane buvo paleistas ne vienas butelis, ne kartą ištrauktas ir nukreiptas ginklas“, – apie įtemptą laiką atgavus nepriklausomybę pasakoja dabartinė Lazdynų „Žibutės“ savininkė Giedrė Vasiliauskienė.

1969 metais Lazdynuose buvo įkurta kavinė „Žibutė“. Tai viena seniausių kavinių Vilniaus mieste, nuo atidarymo nekeitusi veiklos ir kryptingai dirbusi viešojo maitinimo srityje.

1992 metais Lazdynų „Žibutė“ duris atvėrė savo lankytojams kaip viena pirmųjų nepriklausomos Lietuvos įmonių. Daugelis vyresnio amžiaus žmonių „Žibutę“ prisimena kaip tarybinį restoraną, į kurį lankytojai važiuodavo iš viso Vilniaus.

Perėmė šeimos verslą

„Žibutės“ vairą perėmusi G. Vasiliauskienė LRT.lt teigia šioje kavinėje užaugusi.

„Šiai kavinei vadovavo mano mama. Ji pradėjo dirbti nuo atidarymo. [...] Tuo metu kavinė priklausė Panerio tarybiniam ūkiui“, – sako ji.

Kaip pasakoja pašnekovė, iš pradžių kavinę prižiūrėjo jos tėvai. Pablogėjus tėčio sveikatai, verslas krito ant vienos mamos pečių.

Sulaukusi pensinio amžiaus, šeimos verslą moteris perdavė dukrai G. Vasiliauskienei. Vienai prižiūrėti kavinę buvo gana sunku, todėl galiausiai prie verslo prisidėjo ir G. Vasiliauskienės sesė.

„Mačiau, kad jiems (tėvams – LRT.lt) reikia pagalbos, todėl po truputį įsitraukiau. [...] Kartais svarstau, ar čia verta šitiek dirbti.

Kartą dalyvavau diplomų teikimo šventėje ir vienas dėstytojas pasakė, kad jeigu žmogus mylės savo darbą, jis niekada nedirbs. Dirbu daug, tačiau tai yra mano gyvenimas, todėl norisi šį šeimos verslą išlaikyti ir stengtis“, – pabrėžia G. Vasiliauskienė.

Lankosi ištikimiausi klientai

G. Vasiliauskienė tvirtina sulaukianti ne tik naujų, bet ir nemažai senų klientų, kuriems kavinė kelia sentimentų.

„Jie sako, kad čia buvo jų pirmasis pasimatymas, kad čia lankydavosi ir sovietmečiu. [...] Ateina ieškodami seniau gamintų patiekalų, todėl jų tiesiog negali išbraukti. [...] Kai kurių, dar tarybiniais laikais buvusių, šefų receptai yra tarsi mūsų kavinės paveldas“, – tikina pašnekovė.

Išlaiko autentiką

Pasak verslininkės, kadaise Lazdynų „Žibutė“ labiausiai garsėjo šašlykais: „Tarybinėje „Žibutėje“ buvo speciali malkomis kūrenama krosnis, o kavinėje kepami šašlykai.“

Jie sako, kad čia buvo jų pirmasis pasimatymas, kad čia lankydavosi ir sovietmečiu.

Vienos seniausių Vilniaus kavinių savininkė sako, kad anksčiau „Žibutė“ atrodė kitaip ir buvo padalyta į dvi atskiras erdves.

„Vienoje salėje buvo valgykla, o kita, kur ir šiandien lankytojus aptarnauja padavėjai, buvo kavinė. Įėjus į pastatą buvo galima rinktis, ar pietauti valgykloje, ar kavinėje. [...]

Rūsyje turime slaptą salę su apvaliu stalu, kurioje anksčiau lankydavosi ministrai ir kiti įtakingi asmenys“, – pasakoja šeimininkė.

Visgi kavinės išorė, pasak G. Vasiliauskienės, išliko tokia pati, kokia buvo sovietmečiu. „Rūsio salėje buvo butaforinis židinys ir rankų darbo kokliai. Mes juos perdarėme į normalų židinį, buvo išlaikyta visa autentika“, – sako ji.

Per ilgą gyvavimo laikotarpį – įvairūs išbandymai

Lazdynų „Žibutės“ savininkė neslepia, kad per ilgą gyvavimo laikotarpį kavinei teko atlaikyti nemažai išbandymų.

„Žibutė“ ne iškart tapo mūsų šeimos verslu. Kai dirbo mama, visas kolektyvas, dirbęs kavinėje, atgavus nepriklausomybę ją išsipirko, tačiau kai yra daug šeimininkų, tai tas pats, kaip yra daug auklių, o vaikas be galvos. Todėl po truputį perpirkome akcijas ir likome vieni“, – pasakoja G. Vasiliauskienė.

Laikas atgavus nepriklausomybę, kai Lietuvoje siautėjo nusikalstamos grupuotės, klestėjo reketas, turto prievartavimas, o spauda mirgėjo kriminaliniais pranešimais, buvo išties siaubingas, prisimena moteris. Nusikalstamo pasaulio atstovai užsukdavo ir į „Žibutę“, kuri, anot šeimininkės, buvo tapusi savotiška landyne. Trūko labai nedaug, kad būtų bankrutuvusi.

„Ėjo tokie klientai, kad buvo be galo baisu dirbti. Niekada negalėjai žinoti, kas nutiks. Tuo metu pati dirbau už baro ir į mane buvo paleistas ne vienas butelis, ne kartą ištrauktas ir nukreiptas ginklas, grasinta. Vienu metu tikrai buvo Laukiniai Vakarai. Šiaip ne taip šį sudėtingą laikotarpį išgyvenome. Su darbuotojais, su kuriais dirbome nuo tarybinių laikų, buvome vieningi ir viską atlaikėme. [...]

Tuo metu pati dirbau už baro ir į mane buvo paleistas ne vienas butelis, ne kartą ištrauktas ir nukreiptas ginklas, grasinta.

Aš pamenu mamos stresą, išgyvenimus, kai ne vieni atvažiuodavo ir kalbėdavo apie duokles. Tuo žiauriu laiku būdavo baisu ir policijai skųstis – gal pasiskųsi, o ten kas nors iš jų (nusikalstamų grupuočių – LRT.lt) bus. Vis dėlto mano mama mokėjo viską gražiai užglaistyti“, – pasakoja G. Vasiliauskienė.

Krizę išgyveno

Prieš 2008-ųjų krizę kavinę nuspręsta renovuoti ir viską tarsi pradėti nuo pradžių: „Išdėstymas liko toks pats, tiesiog keitėme dizainą. Tarybiniais laikais sienos buvo tinkuotos, grublėtos, gale kavinės salės buvo tokios molinės figūros. Man viskas atrodė labai neskoninga, todėl nieko nepalikome, tačiau dabar imu gailėtis.“

Kavinės savininkė pasakoja, kad stipraus nuosmukio per krizę nepatyrė, esą po itin baisių laikų žmonės buvo išsiilgę gyvo bendravimo ir skanaus maisto gražioje vietoje.

„Krizės taip smarkiai nepajautėme. Kad ir nedideliais kiekiais, užsipildydavome. Turėjome darbo ir išgyvenome“, – pažymi pašnekovė.

Karantinas vedė į neviltį

Vis dėlto G. Vasiliauskienė sako, kad laikotarpis per karantiną buvo itin sudėtingas. Iš pradžių mėgino dirbti ir tiekti maistą išsinešti, tačiau kavinė ėmė grimzti į minusą.

„Darbui reikia bent trijų žmonių: virėjo, barmeno ir valytojos. Dirbdami naudojome elektrą, vandenį, reikėjo mokėti atlyginimus, o suprekiaudavome 80 eurų. Iš jų reikėdavo viską padengti. Mes būtume dar greičiau išnaudoję išteklius ir kritę į duobę, todėl nusprendėme ilsėtis. [...]

Vis laukdavau sprendimų Seime ir nesuprasdavau, kaip bus: ar skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas, ar dar reikia ko nors laukti.

Pavyzdžiui, jie sakė žmonių neatleisti, esą bus kompensuojama, tačiau, pamenu, praėjo mėnuo, reikia mokėti atlyginimus, o nieko kaip nėra, taip nėra“, – išgyvenimais su LRT.lt dalijasi verslininkė.

Su kai kuriais darbuotojais teko atsisveikinti. „Didžioji dalis darbuotojų dirba 10–15 metų. Norėjome išlaikyti visus senus darbuotojus, o atleidome naujus, kurie dirbo kelis mėnesius. Kai žmogus tiek metų išdirbęs, jis tampa šeimos nariu“, – pabrėžia G. Vasiliauskienė.

Valstybės suteiktos subsidijos palengvino dalią, pripažįsta moteris, tačiau nuostolių neišvengta.

Norėjome išlaikyti visus senus darbuotojus, o atleidome naujus, kurie dirbo kelis mėnesius. Kai žmogus tiek metų išdirbęs, jis tampa šeimos nariu.

„Niekas nesupranta, kad elektra kainuoja ne šimtais, o tūkstančiais, atlyginimai – viskas labai jautru. Užtenka negauti šiek tiek pajamų ir iškart matai, kaip sudėtingai sukiesi“, – atvirai kalba pašnekovė.

Į buvusią padėtį negrįžta

Tokių pačių pajėgumų, kokie buvo prieš karantiną, kol kas nėra, neslepia G. Vasiliauskienė.

„Atsigauti – neatsigauname. Anksčiau gedulingiems pietums žmonės užsakydavo 30, o dabar užsako 10 vietų – jie vis dar jaučia baimę. Perkelta dalis krikštynų ir kitų švenčių, tačiau naujų užsakymų nėra. Gal žmonės laukia ir bijo antros (koronaviruso – LRT.lt) bangos“, – svarsto kavinės savininkė.

Išsilaikyti padėjo tikėjimas, kad rytoj bus geriau, sako G. Vasiliauskienė.

„Žinoma, viską žymiai palengvino tai, kad nereikėjo mokėti PVM ir mokesčių „Sodrai“. Kitu atveju trijų ar keturių mėnesių taip nebūtume ištempę. Taip, viską reikės sumokėti, bet bent ne iš karto. Per praėjusią krizę valstybė nieko nekompensavo. Bet stebint užsakymus jau matyti, kad mokesčių sumokėsime daugiau, nes tokių užsakymų ir apyvartos nėra“, – pažymi G. Vasiliauskienė.

Vertindama „Žibutės“ ateitį, jos savininkė visas viltis deda į sesers vaikus, kurie galėtų perimti šeimos verslą.

„Jeigu jie eis ir dirbs, tada ji (kavinė – LRT.lt) bus. Tai turi būti gyvenimo būdas. Dirbant tokį darbą darbo durys niekada neužsidaro. Žinoma, tikrai paprasčiau išdirbti aštuonias valandas, ir viskas“, – kalba moteris.

Apibendrindama G. Vasiliauskienė teigia besistebinti šiandienių verslininkų siekiu greitai uždirbti ir ragina to nedaryti.

„Atvažiuoja, padaro kosmines kainas ir nori greitai uždirbti – pinigai greitai neuždirbami. Kadangi pas mus kainos nėra didelės, aišku, mes ne tiek daug uždirbame, bet bent dirbame stabiliai“, – sako G. Vasiliauskienė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt