Verslas

2020.08.04 11:00

Įspėja apie tiksinčią bombą: sovietų architektai daugiabučius projektavo 50-iai metų, bet jų neskubama nei griauti, nei renovuoti

Modesta Gaučaitė, LRT.lt2020.08.04 11:00

Skaičiuojama, kad sostinėje gali būti daugiau nei 6 tūkst. daugiabučių namų, kurių amžius siekia 40 metų ar daugiau. Nors ekspertai ir sako, kad projektuojant juos nebuvo numatytas pastatų „galiojimo laikas“, manoma, kad neatliekant jokių rimtų remonto darbų tokių namų eksploatacijos laikas gali siekti 50 metų.

Vilniaus valdžia kalba apie planus kasmet atnaujinti po 100 senų daugiabučių gyvenamųjų namų, bet portalo LRT.lt kalbintas VGTU profesorius Juozas Valivonis teigė, kad neužtenka tik modernizuoti daugiabučius, būtina atlikti ir jų konstrukcijų tyrimus. Ir J. Valivonis, ir savivaldybė pirštu beda į daugiabučių bendrijas – anot jų, būtent bendrijos privalo užtikrinti, kad namai būtų prižiūrėti ir saugūs.

Neatliekami būtini priežiūros darbai

Kaip portalui LRT.lt pasakojo Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Statybos fakulteto profesorius Juozas Valivonis, projektuojant senuosius daugiabučius namus jų eksploatacinis amžius nurodomas nebuvo, kitaip tariant, nebuvo pasakyta, ar jie gali stovėti 50 ar 100 metų.

„Tarp inžinierių buvo tokia nuomonė, kad projektuojama 50-čiai metų, bet tie 50 metų suprantami praktiškai neatliekant jokių rimtų remonto darbų. Pastačius bet kokį pastatą, kaip ir mašiną nusipirkus, laikas nuo laiko turi būti atliekami remonto darbai, apžiūros, konstrukcijų patikrinimas“, – kalbėjo J. Valivonis.

Gali būti ekspertizė atliekama, galbūt ne visų pastatų, galbūt atrankos būdu, bet dabar to nėra, niekas netikrina.

Kone visose savivaldybėse seni daugiabučiai namai yra renovuojami, tačiau, anot J. Valivonio, tai yra modernizacija – apšiltinimas, galbūt kai kurių viduje esančių inžinerinių sistemų ar šiluminių mazgų keitimas. Visgi, profesoriaus teigimu, nėra kalbama apie laikančiąsias pastato konstrukcijas. Pasak J. Valivonio, norint pratęsti pastatų eksploatacinį laikotarpį, jie turi būti prižiūrimi ir tikrinami.

„Turėtų būti atliekamas pagrindinių konstrukcijų tyrimas, patikrinama laikomoji gali ir žiūrima – jei viskas gerai, tęsiama eksploatacija. <...> Gali būti ekspertizė atliekama, galbūt ne visų pastatų, galbūt atrankos būdu, bet dabar to nėra, niekas netikrina. Gal viena iš tokių vietų, kur atliekami detalesni tyrimai, yra balkonai“, – sakė VGTU profesorius.

J. Valivonis kalbėjo manantis, kad turėtų galioti tvarka, kai pastatas yra nuolat prižiūrimas, pavyzdžiui, kas penkerius metus detaliai apžiūrimos konstrukcijos, o praėjus ilgesniam laikui – atliekama pastato ekspertizė. Anot profesoriaus, jei pastatas yra tinkamai eksploatuojamas ir prižiūrimas, jo senėjimas yra labiau moralinis, nei žiūrint iš konstrukcijų pusės.

„Gyvenamieji pastatai pagrinde yra arba mūriniai, arba gelžbetoniniai. Tiek mūro, tiek gelžbetonio, jeigu jų neveikia agresyvios sąlygos, konstrukcijų laikomoji galia mažėti neturėtų. Pagrindinis reikalas yra jungtys. <...> Yra mažai šansų, kad mažėtų konstrukcijų laikomoji galia, bet jungtys turi būti stebimos, turi būti atliekami tyrimai, bet dabar, kiek žinau, niekas to nedaro“, – komentavo J. Valivonis.

Rūpintis daugiabučiais namais, anot profesoriaus, turėtų jų bendrijos, nes tai yra būsto savininkų atsakomybė. Valstybė, kaip sakė J. Valivonis, galėtų nebent reglamentuoti, kas kiek laiko turėtų būti atliekami tyrimai, apžiūra.

Remontuos po 100 kasmet

Vilniaus miesto savivaldybė skaičiuoja, kad iš daugiau nei 7 tūkst. sostinėje esančių daugiabučių, apie 6 tūkst. galimai yra statyti iki 1980-ųjų. Savivaldybės Statinių naudojimo priežiūros poskyrio vedėja Stasė Kvedarienė portalui LRT.lt sakė, kad šiuo metu yra baigta apie 260 daugiabučių renovacijos projektų, o tai sudaro apie 7 proc. visų renovuotinų daugiabučių.

„Šiuo metu Vilniuje yra daugiau nei 7 tūkst. daugiabučių gyvenamųjų namų, informacijos kiek iš jų daugiau nei 40 metų neturime. Tačiau įvertinus, kad Vilniaus miesto miegamųjų rajonų, kuriuose vyravo užstatymas daugiabučiais gyvenamaisiais namais, statybos intensyviai vyko iki 1980 metų vidurio, tai tokių pastatų Vilniuje galimai yra apie 6 tūkst.“, – sako S. Kvedarienė.

Pasak jos, planuojama, kad kiekvienais metais Vilniuje bus atnaujinama apie 100 daugiabučių. Apie tai, kad seni, kelias dešimtis ar net daugiau kaip šimtą metų skaičiuojantys daugiabučiai, gali būti griaunami, savivaldybė kol kas nekalba.

Kol kas rūpinamasi, kad visi pastatai būtų saugūs naudoti, o tai, kaip komentavo S. Kvedarienė, privalo užtikrinti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdytojas – bendrijos pirmininkas, jungtinės veiklos sutartimi įgaliotas asmuo arba savivaldybės paskirtas administratorius.

Šiai dienai daugiabučių namų, kurie pripažinti avariniais, kuriuose gyvenama žmonės, ir dėl kurių avarinės būklės likvidavimo darbų atlikimo nėra imtasi laikinų apsaugos priemonių, pagal mūsų turimą informaciją nėra

„Kadangi seniausi Vilniaus miesto daugiabučiai namai yra centrinėje miesto dalyje, Senamiestyje, Naujamiestyje ir Žvėryne, jų priežiūrai ir remontui reikia daugiausia investicijų, o savivaldybė siekia, kad Vilniaus miesto pastatai būtų saugūs naudoti“, – komentavo savivaldybės atstovė.

Pasak S. Kvedarienės, sostinėje yra ir tokių daugiabučių namų, kurie pagal ekspertų pateiktas išvadas yra laikomi avarinės būklės. Kai nustatoma, kad pastatas yra avarinės būklės, jo valdytojas turi užtikrinti, kad visos problemos, dėl kurių pastatas laikomas avariniu, būtų pašalintos.

„Šiai dienai daugiabučių namų, kurie pripažinti avariniais, kuriuose gyvenama žmonės ir dėl kurių avarinės būklės likvidavimo darbų atlikimo nėra imtasi laikinų apsaugos priemonių, neorganizuojami avarinės būklės likvidavimo darbai, pagal mūsų turimą informaciją, nėra“, – teigė S. Kvedarienė.

Tai, kiek namas gali stovėti, yra numatyta teisės aktuose ir priklauso nuo skirtingų aplinkybių – statybos medžiagų, klimato sąlygų, naudojimo paskirties.

Nutikus nelaimei atsakomybė tektų bendrijos pirmininkui

Lietuvos respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų teisininkas Rolandas Klimavičius portalui LRT.lt pasakojo, kad bendrijos pirmininkas, kaip namo valdytojas, atsako už namo techninę priežiūrą. Jei dėl neprižiūrėto daugiabučio pastato nutiktų nelaimė, būtent bendrijos pirmininkas ar kitas namą administruojantis asmuo būtų už tai atsakingas.

„Pats pirmininkas gali neturėti žinių ir sugebėjimų, tai paprastai bendrijos gali pirkti techninio prižiūrėtojo paslaugas. <...> [Atsakingas] yra bendrijos pirmininkas, valdytojas, o jei name paskirtas administratorius, tai administratorius. Bendrijos pirmininkas atsako už visą namo techninę priežiūrą, jis turi organizuoti, priimti sprendimus, jeigu jis negali priimti sprendimų vienasmeniškai, turi organizuoti susirinkimus ar balsavimus raštu dėl sprendimų, reikalingų defektams pašalinti ar remonto darbams atlikti“, – kalbėjo R. Klimavičius.

Anot teisininko, anksčiau buvo numatytas privalomųjų darbų sąrašas, patvirtintas Aplinkos ministerijos, tačiau dabar tokio dokumento nebėra. Kaip sakė R. Klimavičius, dabar yra numatyti principai – viskas prasideda nuo namo stebėjimo, apžiūros žurnalų pildymo ir t. t. Apžiūrų pagrindu sprendžiama dėl to, ką su namu daryti.

„Jeigu, sakykime, po šildymo sezono yra koks tinkas atskilęs ar lietvamzdis kiauras, bėga, tai tuos darbus reikia užfiksuoti ir organizuoti nustatytų defektų šalinimą. Tokius defektus bendrijos pirmininkas privalo nedelsdamas pašalinti, kad sumažintų bendram turtui daromą žalą“, – sakė R. Klimavičius ir pridūrė, kad dėl didesnių remonto darbų sprendžiama bendrijos susirinkime.

Galimi keli scenarijai

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) prezidentas Mindaugas Statulevičius portalui LRT.lt kalbėjo, kad į senų daugiabučių namų klausimą gali pažvelgti iš keleto kampų. Vienas jų yra užsienio šalių praktika ir patirtis – kaip problemą sprendžia, pavyzdžiui, skandinavai, vokiečiai, austrai. Kitas – tas, kuriuo eina buvusios sovietinio bloko valstybės ir kuriuo, kaip sakė M. Statulevičius, suka Lietuva.

Kai kurie namai gali būti ir avariniai, ne visiems namams padaromi kokybiški jų būklės auditai, kad būtų nustatoma ar jie nėra sutrūkinėję ir kiek laiko dar laikys tos inžinerinės sistemos

„Pirmuoju atveju, geroji Vakarų šalių praktika yra turėti tam tikrą patvirtintą pastatų gyvenimo ciklą, tai yra, tarkime 60–80 metų pastatai stovi, paskui jie yra keičiami naujais, energetiškai efektyvesniais, jie yra perplanuojami, perplanuojama aplinka ir sukuriama visai kita gyvenimo kokybė. Tokiu keliu eina suomiai, kurie, pavyzdžiui, turi įstatymą, kad pastatas gali stovėti ne ilgiau nei tam tikrą skaičių metų, o pragyvenęs tą ciklą jis yra griaunamas. <...>

Lietuva, deja, yra iš tų šalių, kuri pasirinkusi yra palaikyti savo būsto fondą ta prasme, kad, geriausiu atveju renovuoja ir atnaujina dalį pastatų. Tik, aišku, renovacijos tempai yra tik 1 proc. nuo to poreikio, kuris būtų realus“, – kalbėjo M. Statulevičius.

Pasak jo, geriausias sprendimas Lietuvai būtų kažkur per vidurį. Dalį pastatų, kurie yra pasenę, ekonomiškai neefektyvus ir nėra gausūs gyventojais, tikslinga būtų nugriauti, o jų vietoje arba statyti naujus, arba nestatyti nieko. Tokiuose pastatuose gyvenantys žmonės galėtų būti keliami į naujesnius namus.

Kaip sakė M. Statulevičius, nors Lietuva yra pasirinkusi eiti renovacijos keliu, akivaizdu, kad renovacijos tempai ne tik nėra pakankami, bet kartais kyla ir klausimų, ar tokius daugiabučius apskritai apsimoka renovuoti. Pasak LNTPA prezidento, dalis renovuojamų pastatų yra itin prastos būklės ir nors iš išorės jie atrodo atnaujinti, viduje slypi gausybė problemų.

„Tuomet gyvenimo kokybė nepagerėja, tik sutaupoma šiek tiek energetinių išteklių, bet jie po kokių dešimties metų bus dar prastesnės būklės ir tuomet reikės iš principo spręsti, ką daryti. Kai kurie namai gali būti ir avariniai, ne visiems namams padaromi kokybiški jų būklės auditai, kad būtų nustatoma ar jie nėra sutrūkinėję ir kiek laiko dar laikys tos inžinerinės sistemos“, – sakė M. Statulevičius.

Anot jo, užsienyje yra įprasta senus pastatus demontuoti, o gyventojus iškelti į naujus, tačiau Lietuvoje tai yra sudėtinga, nes didžioji dalis butų pastatuose yra žmonių nuosavybė ir jie nesutinka išsikelti. Tuo metu kitose šalyse dauguma būtų yra nuomojami savivaldybių ir joms nusprendus, gyventojai gali būti iškelti į kitus būstus.

Statybininkų asociacija: dabartiniu tempu visi daugiabučiai Lietuvoje būtų modernizuoti tik po 100 metų

Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra daugiau kaip 34 tūkst. daugiabučių, kurie yra nėra energetine prasme efektyvūs ir turėtų būti renovuojami.

Kaip LRT.lt priminė, LSA prezidentas Dalius Gedvilas, pagal Vyriausybės patvirtintą Daugiabučių namų modernizavimo programą, numatyta iki šių metų pabaigos modernizuoti 4000 daugiabučių namų, tačiau, pasak LSA vadovo, akivaizdu, kad to įgyvendinti nepavyks, nes per visą programos laikotarpį nuo 2005 iki 2018 m. buvo atnaujinta tik apie 3500 daugiabučių.

„Pastarųjų metų skaičiai itin nedžiuginantys: 2016 m. buvo baigti tik 786 renovacijos projektai, 2017 m. – 403, 2018 m. – 224, 2019 m. – 269, o šiemet modernizuota tik 118 daugiabučių.

Dabartiniu tempu visi daugiabučiai Lietuvoje būtų modernizuoti tik po 100 metų. Tai rodo, kad planai ir lūkesčiai neatitinka realaus renovacijos įgyvendinimo greičio. Pavyzdžiui, vien Vilniuje nuo 2018 m. iki dabar baigti vos 36 renovacijos projektai“, – tikina D. Gedvilas.

Jo manymu, valstybė turi užsibrėžti ambicingesnį tikslą ir pabaigti renovaciją šalyje per 10-15 metų. Todėl, D. Gedvilo teigimu, reikia ieškoti naujų ir efektyvių daugiabučių renovacijos programos įgyvendinimo būdų.

„Šiandien yra skiriamas per mažas valstybės finansavimas renovacijos projektams ir sukurtos per sudėtingos procedūros gyventojams gauti paramą. Taip pat trūksta kompleksinių sprendimų, kurie skatintų kvartalinę renovaciją. Tai – vienos iš pagrindinių priežasčių, lemiančių itin lėtus daugiabučių modernizacijos tempus“, – akcentuoja D. Gedvilas.

Kaip tvirtino LSA vadovas, efektyviai vykdomas daugiabučių modernizavimas atneštų didelę naudą ne tik gyventojams, bet ir šalies ekonomikai.

„Verslas sumokėtų daugiau mokesčių į valstybės biudžetą, padidintume darbo rinkos užimtumą, sudarant galimybes verslui išlaikyti ir kurti naujas darbo vietas. Pavyzdžiui, įgyvendinant renovacijos projektus, per dešimtmetį apytiksliai sukuriama daugiau nei 20 000 papildomų darbo vietų. Tai reiškia, kad tokiu būdu kuriama pridėtinė vertė, auga gyventojų perkamoji galia ir gyvenimo kokybė“, – dėsto D. Gedvilas.