Verslas

2020.07.13 18:15

Brangiu hobiu ūkį vadinanti Birutė kaime kuria ramybės oazę: netrukus čia išdygs ir kengūriukui Ajezuliui pagerbti skirtas paminklas

Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė, LRT.lt2020.07.13 18:15

„Turiu brangų hobį“, – taip savo ūkį ir jame auginamus gana egzotiškus gyvūnus apibūdina Rokiškyje įsikūrusi ūkininkė Birutė Dapkienė. Ir nors dabar į ūkį žmonės vyksta pasižiūrėti stručių, alpakų, žirgų ir kitų gyvūnų, moteris tvirtina: visa tai atsirado „iš biednumo“ – persikelti į Rokiškį paskatino Vilniuje žlugęs verslas.

„Jau dabar nebeišvardyčiau, – paklausta, kiek ir kokių gyvūnų turi, sako ūkininkė B. Dapkienė. – Kai buvo pati pradžia, kiekvienas gyvūnas buvo tarsi sau sunumeruojamas, nes tas skaičius buvo kažkodėl svarbus. Dabar nebežinau, nei kiek yra viščiukų, nei kiek žąsų, nei kiek ančių. Galvijų skaičių taip pat galiu pasakyti tik pasižiūrėjusi į registrų žurnalą, nes kitaip jau neprisimenu.“

Paklausta, kaip apibūdintų, kuo užsiima, B. Dapkienė juokiasi turinti brangų hobį: „Tai brangus hobis. Atrodo, norisi ir plėstis, mums su vyru gimsta visokiausių idėjų, bet paskui pagalvojame – gal pasitenkinkime tuo, kas yra, nes vis tiek viskam reikia ir dėmesio, ir priežiūros. Samdyti žmonių nelabai norime, nes niekas nepadarys taip, kaip padarai pats.“

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliaus po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

Moteris juokiasi – nors gyvūnų ūkyje nebūtų galima skaičiuoti tūkstančiais, koją kiša skirtingos rūšys, kurių – nemažai. Ūkininkė sutinka, kad kai kurie apie jos ūkį gali būti girdėję dėl čia auginamų stručių, alpakų ar kengūriuko Ajezulio, tačiau tvirtina – ūkio prioritetu vis išlieka aberdyno angusai – mėsiniai, grynaveisliai galvijai.

„Daugiausia laiko ir jėgų atiduodame ten. Stručiai, alpakos, kiti paukščiai ar vandens gyvūnai... daug ūkių jų turi ir tai labai smagu. Dabar turime penkias alpakas su kūdikėliu. Padaryti alpakyno nesiruošiame, nes kiekvienas gyvūnas reikalauja priežiūros, o nėra tiek laiko. Truputį vieno, truputį kito – kaip deserto“, – paaiškina B. Dapkienė.

Vis dėlto ūkio pradžia atrodė visai kitaip. Kaip sako B. Dapkienė, tokią veiklą pasirinkti privertė gyvenimas: „Ir dabar sakau: jeigu žmonės mieste sunkiai verčiasi, galą su galu vos suduria, tai iš tikrųjų yra ir toks pasirinkimas. Juk yra kaimuose tų nykstančių sodybų, etnografinę sodybą galima pasidaryti. Ir mano atveju buvo taip, kad, kaip sakoma, iš biednumo atėjau į kaimą, nes Vilniuje žlugo verslas ir buvau priversta važiuoti į kaimą.“

Atvažiavusi į Rokiškį B. Dapkienė nepuolė iškart kurti tokio ūkio, kokį turi dabar. Ji pradėjo auginti žąsis, kurių galiausiai turėjo apie 200. Vėliau, pardavus žąsis, ūkyje atsirado karvių.

„Galiausiai turėjau 19 melžiamų karvių. Taip pat nuolat turėjau paukščių, kiaulių. Kiaulės buvo ne paprastos – vilnonės, 'Mangalica'. Bet kiaulių maras pakoregavo planus. Tos kiaulės vis keliavo per Lietuvą – tai viename, tai kitame krašte duodavome žmonėms paauginti. Paskui padovanojome, nes skersti buvo gaila, o perspektyvų mūsų krašte jas auginti nebuvo“, – apie ūkio pradžią pasakoja B. Dapkienė.

Tuomet kartu su vyru ji nusprendė pradėti auginti mėsinius galvijus. „Kai padarėme tą ūkį, įsivaizdavome, kad darbo bus mažiau, bet jo yra dar daugiau“, – neslepia B. Dapkienė.

Moteris teigia, kad ūkininkauti nėra pigu, o prižiūrėti visus gyvūnus reikia laiko, tačiau priduria – tokią veiklą visada rinktųsi mieliau nei gyvenimą ir darbą mieste.

Taip, būna sunku, būna ir mėlynių, ir ašarų pakalnių, bet vis tiek esi atsipalaidavęs. Kitą sykį pagalvoji, kad su gyvūnais dirbti lengviau nei su žmonėmis. Būna tokių momentų, kai gyvūnas tave paguos, supras, kad ir šuo ar katinas, ar karvė.

„Taip, būna sunku, būna ir mėlynių, ir ašarų pakalnių, bet vis tiek esi atsipalaidavęs. Kitą sykį pagalvoji, kad su gyvūnais dirbti lengviau nei su žmonėmis. Būna tokių momentų, kai gyvūnas tave paguos, supras, kad ir šuo ar katinas, ar karvė. Su jais gali ir pasikalbėti... Vis dėlto pasirinkčiau tai, ką darau dabar“, – neabejoja ūkininkė.

Ūkininkauti nėra pigu, bet kaimas gali tapti išsigelbėjimu

Moteris įsitikinusi, kad kaimas gali tapti išsigelbėjimu sunkumų mieste patiriantiems žmonėms. Kaip sako B. Dapkienė, persikraustęs gyventi į kaimą, galbūt ir neprasigyvensi, bet, turėdamas vieną kitą gyvūną, tikrai išgyvensi.

„Iš tikrųjų ūkininkauti nėra pigu. Bet miestiečiui atvažiavus į kaimą turėti keletą vištelių, kokią ožkelę... badu nemirsi, išgyventi galima. Ne prasigyventi, bet išgyventi. Jeigu dar esi ir sumanus, gali savo ūkyje rengti edukacijas, gali sodybą paversti etnografine, gali apgyvendinti žmones – pas mus žmonėms patinka miegoti šieno stirtose. Kaime išsiplėtoti, kai mieste sunku išgyventi, turint kažkiek smegenų, galima“, – tikina B. Dapkienė.

Iš tikrųjų ūkininkauti nėra pigu. Bet miestiečiui atvažiavus į kaimą turėti keletą vištelių, kokią ožkelę... badu nemirsi, išgyventi galima. Ne prasigyventi, bet išgyventi.

Paprašyta įvertinti, kiek kainuoja turėti ūkį ar bent vieną kitą gyvūną, moteris teigia, kad vertinimas priklauso nuo daugybės detalių: nuo paties gyvūno, nuo to, ar pavyksta iš pirmo karto tinkamai įrengti aptvarus, nuo to, ar viską darai pats, ar esi priverstas samdyti darbuotojus.

„Pirmiausia svarbu, kad būtų vanduo, vandentiekio atsivedimas svarbus, aptvarų pasidarymas. Tai pagrindiniai dalykai, kurie pareikalauja kaštų. Jeigu padarysi blogai, vadinasi, kaskart turėsi daryti. Tai didžiulė pirminė investicija. Gyvūnai pas mus žiemą ir vasarą palaidi, todėl pašaro sąnaudos nėra tokios ir didelės“, – vardija B. Dapkienė.

Žirgai ir galvijai Dapkų ūkyje vasarą ir žiemą ėda žolę ir šieną. Kartu apgyvendinti stručiai, alpakos, povai, vištos ir vandens paukščiai dalijasi bendru loviu, į kurį pilami grūdai. Taip pat jie maitinasi žole ar randamais vabaliukais.

Būtent stručius iš visų turimų egzotinių gyvūnų išlaikyti pigiausia, sako B. Dapkienė. Jeigu nebūtų skaičiuojamas stručio įsigijimas ir tai, kiek laiko reikia sugaišti jį prižiūrint, per metus stručio priežiūra atsieina apie 100 eurų.

Gerokai brangiau auginti alpakas. Vienai alpakai, vertinant priežiūrą, per metus tenka skirti apie 500 eurų. Kaip paaiškina pašnekovė, tai lemia didesni priežiūros kaštai: alpakas reikia kirpti, dildyti dantis, karpyti nagus.

„Stručių išlaikymas yra pigiausias, o alpakų – brangiausias. Joms reikalingi papildomi pašarai, vilnos kirpimas. Žinoma, jeigu su vilna ką nors darytume, gal ir atsipirktų, bet kol kas dedame į maišus, nes dar nesame apsisprendę, ką su ja darysime. O stručiai lesa viską tą patį, ką ir vištos ar kiti paukščiai. Žiemą tinka ir daržovės, kaip ir kitiems gyvūnams“, – pasakoja B. Dapkienė.

Beje, svarstantieji, kad alpakas auginti naudingiau, nes jos į ūkį gali pritraukti lankytojų, kurie norėtų jas ne tik apžiūrėti, bet ir paglostyti, su jomis nusifotografuoti, gali klysti. Kaip sako B. Dapkienė, šie gyvūnai nemėgsta būti liečiami ar keliauti iš vienos vietos į kitą, todėl kaskart patiria stresą.

Kengūriukui Ajezulio atminti – medinė skulptūra

Norintiems auginti vienokį ar kitokį egzotinį gyvūną B. Dapkienė taip pat pataria – pirmiausia derėtų pasidairyti Lietuvoje. Mūsų ar panašaus klimato šalyje užaugęs gyvūnas lengviau prisitaikys prie gyvenimo sąlygų.

Taip pat derėtų pasidomėti pačiu gyvūnu, pasikonsultuoti su juos jau auginančiais žmonėmis. B. Dapkienė pripažįsta, kad žinių pritrūko ir jai auginant kengūriuką. Išgąsdintas jis ištrūko iš aptvaro ir žuvo.

„Mūsų žinios apie kengūras, apie jų gyvenimą iš tiesų buvo minimalios. Kengūrą pirkome iš ūkio, kur žmonės kengūrų atsivežė iš Olandijos. Atrodė – kengūra yra aptvare, ji saugi. Bet piktavaliai ją išgąsdino, ji praplėšė tinklą, buvo išgąsdinta, sužalota ir taip pastipo. Buvo labai skaudu“, – pasakoja B. Dapkienė.

Ji skaičiuoja, kad kengūros nėra brangios ir tokį gyvūną galėtų įsigyti ne vienas norintis, tačiau svarbu pasirūpinti tinkama priežiūra.

„Kengūros kaina buvo 350 eurų. Tai nėra tokie dideli pinigai – vienas atlyginimas, kad galėtum nusipirkti tą kengūrą. Bet jai reikėjo specialių metalinių voljerų, kad išgąsdinta bėgtų kažkur kitur. Tam reikalingos žinios. Todėl ir sakau, kad prieš įsigyjant gyvūną reikia susirinkti informaciją“, – patikina B. Dapkienė.

Jos teigimu, kengūriuką Ajezulį išgąsdinę ir galbūt sužaloję asmenys taip ir nebuvo surasti, o tyrimas galiausiai buvo nutrauktas.

„Kengūriuko istorija baigėsi tuo, kad įtariamuosius apklausė policija ir paskui pasakė, jog jie sakė to nedarę. Taip ikiteisminis tyrimas ir buvo nutrauktas, taip viskas ir baigėsi. Išsyk buvo nostalgija, galvojau, kad reikėtų nusipirkti porą kengūrų, bet paskui pagalvojau – stop, nereikia. Geriau apsiribokime tuo, kaip yra“, – prisimena B. Dapkienė.

Dabar kengūriuko atminimui sodyboje ketinama pastatyti medinę skulptūrą.

Eiti miegoti gerokai po vidurnakčio – įprasta

Kalbėdama apie darbą ūkyje B. Dapkienė tikina – darbo nėra daug, bet galbūt atrodytų kitaip, jeigu ūkis nebūtų savas.

„Nepasakyčiau, kad darbo labai labai daug. Žinoma, jeigu eitum kaip į darbą, dirbti už atlyginimą kažkokiame ūkyje, jeigu tai tave erzintų, bet reikėtų dirbti, kad išgyventum, turbūt darbo atrodytų labai daug. Bet čia tu nesi pririštas valandomis. Neturi dabar laiko? Ta vištelė vis tiek vaikšto po lauką, jeigu ir pavėluosi pusvalandį ar valandą tą grūdelį ar kokį skanėstą atnešti, tai ji labai nesupyks“, – šypsosi B. Dapkienė.

„Žinoma, aplinkos valymas, tvarkymas atima labai daug laiko, bet nėra sudėlioto grafiko. Nėra kaip kontoroje, kur privalai ateiti ir dirbti nuo 8 val. iki 17 val., ir viskas. Čia gali darbus pradėti ir 7.30 val., ir 10 val.“, – priduria B. Dapkienė.

Čia tu nesi pririštas valandomis. Neturi dabar laiko? Ta vištelė vis tiek vaikšto po lauką, jeigu ir pavėluosi pusvalandį ar valandą tą grūdelį ar kokį skanėstą atnešti, tai ji labai nesupyks.

Nepaisant to, ilgomis miego valandomis pašnekovė pasigirti negali. Ji netgi juokauja, kad vyras bando išmokyti miegoti.

„Manęs kartais klausia: kada keliesi? Tai aš atsakau: jeigu neini gultis, nereikia ir keltis. Vyras moko mane miegoti, nes paprastai mano miegas prasideda 1–1.30 val. Jam tai labai keista, nes jis pats pripratęs gultis 21.30 val., kad diena būtų produktyvi. Jo darbas visai kitoks – 8 val. jis jau būna darbe Vilniuje“, – sako B. Dapkienė.

Moteris teigia, kad būtent vėlyvą vakarą ateina geriausios mintys ir motyvacija susitvarkyti, tapyti ar užsiimti darbais prie kompiuterio.

„Man to miego užtenka, nors kitą sykį būna, kad ir 8 val. atsikeli, bet paprastai anksti keliamės. Nuolat galvoju – kodėl taip greitai temsta? Norisi, kad būtų šviesu. Turbūt esu pelėda su pusė vieversio“, – juokiasi B. Dapkienė.

Ji neslepia, kad tai visiškai neatbaido nuo minčių apie gyvūnus, kurie galėtų apsigyventi ūkyje. Kaip juokauja pašnekovė, kiekvieną rytą kyla vis naujų minčių.

„Esu prisisvajojusi. Mačiau, kad ir kupranugariai į Lietuvą atkeliauja. Jeigu bus tokie karščiai, manau, tikrai jie čia pripras, o šiaip noriu išpildyti savo svajonę – noriu baltų povų. Taip pat norėčiau vištų, egzotiškesnių paukščių, vandens gyvūnų, kokių nors egzotinių vandens paukščių. Dėl didesnių gyvūnų – pasakyti negaliu. Reikia žiūrėti, kad būtų saugu, kad nekeltų pavojaus. Pavyzdžiui, mes auginame nandu stručius, kurie nėra dideli. Tu jautiesi saugus“, – sako B. Dapkienė.