Verslas

2020.07.13 05:30

Karantinas paveikė ir išeitinių išmokų mokėjimo tvarką – dėl užsitęsusios prastovos išėję iš darbo jos negausite

Gabrielė Sagaitytė, LRT.lt2020.07.13 05:30

Dėl paskelbto karantino nemaža dalis žmonių neteko darbo arba ilgą laiką buvo prastovose. Nors atleisdamas darbuotoją darbdavys privalo jam išmokėti išeitinę, o tam tikrais atvejais ji gali priklausyti ir iš darbo išėjus pačiam, pavyzdžiui, dėl per ilgai trunkančių prastovų, vis dėlto, kaip teigia Buhalterių ir auditorių asociacijos prezidentė Daiva Čibirienė, per karantiną paskelbtos prastovos nėra traktuojamos kaip priežastis gauti išeitinę išmoką.

Advokatės Alinos Makovskos teigimu, jeigu žmogus išeina iš darbo šalių susitarimu ar yra atleidžiamas dėl įvykdyto šiurkštaus nusižengimo, jam išeitinė išmoka nepriklauso: „Pavyzdžiui, neatėjo į darbą laiku ir pan.“

Tačiau kitais atvejais darbuotojai turi žinoti savo teises. LRT.lt domisi, kokiais atvejais darbdavys privalo atsiskaityti su atleidžiamu arba iš darbo išeinančiu darbuotoju.

Dėl prastovos išeina savo noru

Vienas iš atvejų, kai darbuotojas gali tikėtis išeitinės išmokos iš darbo išeidamas savo noru, yra tada, kai jis išeina dėl jam paskelbtos prastovos, kuri tęsiasi ilgiau nei 30 dienų iš eilės arba sudaro daugiau nei 45 dienas per paskutinius 12 mėnesių, sako D. Čibirienė.

Vis tik, anot D. Čibirienės, per karantiną paskelbtos prastovos Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) nėra traktuojamos kaip priežastis gauti išeitinę išmoką.

„Dabar VDI aiškina, kad prastovos dėl karantino ar ekstremaliosios situacijos paskelbimo nepatenka į Darbo kodekso (DK) 56 straipsnį, ir todėl išmoka darbuotojui nepriklausytų. Tačiau atidžiai perskaičius DK matyti, kad ten taip nėra parašyta.

Pagal DK nuostatas, išeitinė turi būti išmokama, jei prastova paskelbiama ne dėl darbuotojo kaltės. Per karantiną paskelbtos prastovos ir yra tokios prastovos, kurios ir yra ne dėl darbuotojo kaltės, bet dėl Vyriausybės paskelbto sprendimo uždrausti įmonės veiklą“, – pabrėžia D. Čibirienė.

Jei per karantiną darbuotojo prastova truko ilgiau, nei turėtų, tačiau jam nusprendus išeiti iš darbo darbdavys išeitinės išmokos mokėti nenori, D. Čibirienės manymu, teismai būtų darbuotojo pusėje.

„Seimas turėjo seniai keisti DK dėl prastovų, susijusių su karantino ar ekstremaliosios situacijos paskelbimu, bet to nepadarė. Tokia valdžios politika verslui nemažai kainuos ir net gali jį sužlugdyti“, – tikina D. Čibirienė.

Kaip aiškina Valstybinės darbo inspekcijos patarėja komunikacijai Jurgita Kažukauskaitė-Sarnickienė, dėl karantino paskelbtų prastovų teisinis reguliavimas yra specialaus pobūdžio ir jo tikslas – sudaryti galimybes darbdaviams išsaugoti darbo vietas.

Darbo inspekcijos teigimu, šios prastovos mechanizmas yra kitoks nei įprastas prastovos mechanizmas, su kuriuo siejama darbuotojo teisė nutraukti darbo sutartį ir gauti išeitinę išmoką.

Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja viešiesiems ryšiams Eglė Samoškaitė taip pat pabrėžia, kad darbuotojas, išeidamas iš darbo, kai jam paskelbta prastova dėl ekstremaliosios situacijos, negali gauti išeitinių išmokų, nebent su darbdaviu susitariama kitaip.

„Jeigu darbuotojas nutraukia darbo sutartį būdamas prastovoje dėl ekstremaliosios situacijos ar karantino, tuomet išeitinė išmoka jam nepriklauso“, – teigia E. Samoškaitė.

Anot E. Samoškaitės, sąlygos skelbti prastovas ekstremaliosios situacijos ar karantino laikotarpiu ir gauti subsidijas sudarytos tam, kad būtų išlaikomas darbo santykis tarp darbuotojo ir darbdavio. Kaip teigia pašnekovė, darbuotojams prastovų metu mokamas ne mažesnis nei minimalus mėnesio darbo užmokestis, jei darbo sutartyje susitarta dėl visos darbo laiko normos.

„Jeigu būtų įteisintos išeitinės išmokos išeinant iš darbo savo noru per prastovas, kurios skelbiamos dėl ekstremaliosios situacijos ar karantino, tuomet būtų paneigtas pats tikslas – išlaikyti darbo santykį“, – sako E. Samoškaitė.

Jei nesuteikiamos tinkamos sąlygos

Jei darbuotojui nėra sudaromos saugios darbo sąlygos, o tai šiuo metu ypač aktualu dėl praūžusio karantino, pasak A. Makovskos, išeitinę išmoką taip pat galima gauti.

„Jeigu darbuotojui nėra suteikiamos saugos priemonės ir šis atsisako dirbti, darbo sutartį galima nutraukti ir tada darbdavys, jeigu darbuotojas turi rimtą pagrindą, turi išmokėti išeitinę išmoką“, – tvirtina A. Makovska.

D. Čibirienė taip pat akcentuoja netinkamas darbo sąlygas, kurios gali tapti pagrindu išeitinei išmokai.

„Tarkime, per karantiną ligoninės priimamojo apsaugos darbuotojai dirba be kaukių ir prašo darbdavio sudaryti saugias darbo sąlygas, tačiau jos nebuvo sudarytos ir darbuotojas susirgo“, – priduria D. Čibirienė.

Daugiau nei du mėnesius negaunant atlyginimo

Jeigu po karantino darbdavys nusprendžia darbuotojui sumažinti atlyginimą ar pakeisti darbo sąlygas, o darbuotojas su tuo nesutinka, išeidamas iš darbo jis taip pat turėtų gauti išeitinę išmoką.

„Yra norma, kai darbdavys gali darbuotoją atleisti, jei šis nesutinka dirbti pakeistomis sąlygomis ar už mažesnį atlyginimą, ar vietoj Vilniaus dirbti Palangoje, tačiau tai yra rimta priežastis, kodėl darbuotojas gali nutraukti darbo sutartį, ir jam turėtų būti išmokama išeitinė“, – aiškina A. Makovska.

Jeigu darbuotojui daugiau nei du mėnesius nemokamas atlyginimas ir šis nusprendžia išeiti iš darbo, jam irgi priklauso išeitinė išmoka, tačiau jei bent dalis atlyginimo gaunama, pretenduoti į išmoką nebegalima, atkreipia dėmesį D. Čibirienė.

„Jei bent vienas euras buvo sumokėtas, išmoka nebus mokama. Gali būti įdomių situacijų, pavyzdžiui, kad teismas vis dėlto lieps darbdaviui sumokėti išmoką, jei ta dalis darbo užmokesčio, tarkime, vienas euras, būtų laikomas simboliniu ir išmokėjimas apibūdintas kaip piktnaudžiavimas, kad būtų išvengta išmokos mokėjimo“, – atkreipia dėmesį D. Čibirienė.

Nebeišgalint dirbti ar slaugant artimąjį

D. Čibirienė pabrėžia, kad išeitinę išmoką darbuotojas gali gauti ir nusprendęs išeiti iš darbo dėl ligos ar neįgalumo, kuris jam neleidžia tinkamai atlikti darbo funkcijų.

„Pavyzdžiui, po traumos žmogus negali visavertiškai dirbti dešine ranka ir tinkamai atlikti darbo, kurį turėtų atlikti pagal savo darbo sutartį“, – kaip pavyzdį pateikia D. Čibirienė.

Išeitinė išmoka priklauso ir tada, kai iš darbo išeinama dėl poreikio namuose slaugyti šeimos narį, tačiau šiuo atveju reikalingas teismo sprendimas dėl slaugos skyrimo, akcentuoja D. Čibirienė.

Sulaukus pensinio amžiaus

Kai darbuotojas sulaukia pensinio amžiaus ir dirba pagal neterminuotą darbo sutartį, pasak D. Čibirienės, jam taip pat priklauso išeitinė išmoka. Tačiau pradėjus dirbti tik sulaukus pensinio amžiaus išmokos gauti nepavyks.

„Pavyzdžiui, pradėjote dirbti likus mėnesiui iki pensijos, o sukakus pensiniam amžiui rašote prašymą išeiti iš darbo ir gaunate papildomai vieno VDU dydžio išmoką. Išmoka nemokama pensininkams, kurie pradėjo dirbti būdami senatvės pensijos gavimo amžiaus“, – paaiškina D. Čibirienė.

Išmoka išėjus savo noru

Kai darbuotojas iš darbo išeina savo noru, D. Čibirienės akcentavimu, jis gaus išmoką tik tada, jei pateiks rašytinį prašymą atleisti iš darbo ne vėliau nei penkios darbo dienos iki išėjimo iš darbo.

„Prašyme turi būti nurodyta, kad jis išeina iš darbo pagal DK 56 straipsnį, ir pridedami įrodymai, kad 56 straipsnis gali būti taikomas. Prastovų atveju ar sulaukus pensinio amžiaus įrodymų pridėti nereikia“, – tvirtina D. Čibirienė.

Kaip teigia D. Čibirienė, išmokos dydis išėjus savo noru priklauso nuo darbuotojo darbo pradžios.

„Jei pirmoji darbo diena yra senesnė nei vieni metai iki išėjimo iš darbo dienos, bus apskaičiuota dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka, o jei nuo įdarbinimo datos praėjo mažiau nei metai, bus tik vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka“, – aiškina ji.

Kai atleidžia savo iniciatyva

Viena iš pagrindinių priežasčių, kai darbuotojui priklauso išeitinė išmoka, yra tada, kai darbdavys jį atleidžia savo iniciatyva.

„Pavyzdžiui, darbdaviui nebereikalinga tam tikra darbuotojo atliekama funkcija arba jis parduoda verslą, o darbuotojas nesutinka būti parduotas drauge su verslu“, – aiškina A. Makovska.

Gana populiarus atvejis yra tas, kai darbuotojas nepasiekia sutartų rezultatų ir netenkina lūkesčių, sako A. Makovska. Tokiu atveju jam turi būti suteikiamas dviejų mėnesių pasitaisymo planas, sako ji.

„Jeigu per šį laikotarpį darbuotojas nepasitaiso, jį gali atleisti, tačiau jam priklauso išeitinė išmoka“, – tvirtina advokatė.

Išeitinės išmokos dydis, anot advokatės A. Makovskos, priklauso nuo to, į kokią kategoriją patenka darbuotojas.

Išmoka atleidus

A. Makovskos teigimu, svarbu ir tai, prieš kiek laiko darbuotojas įspėjamas dėl atleidimo.

„Standartiškai turi įspėti prieš mėnesį. Jeigu žmogus augina vaikus iki 14 metų, jį reikia įspėti net prieš tris mėnesius“, – sako A. Makovska.

Tais atvejais, kai darbuotojas įspėjamas dėl atleidimo iš darbo likus trims dienoms iki atleidimo, jam turi būti išmokama net šešių VDU išeitinė išmoka, sako A. Makovska.

„Po trijų darbo dienų gali neiti į darbą, bet tada ta išeitinė yra gana didelė“, – teigia ji.

Kaip teigia LRT.lt kalbinta advokatė, jeigu nėra pagrindo atleisti darbuotojo, tačiau jis atleidžiamas, tokiu atveju taip pat turi būti mokama šešių mėnesių VDU išeitinė.

„Reikia pagalvoti, ar darbdavys turi pagrindo darbuotoją atleisti. Jeigu neturi, tada prašyti šešių išmokų išeitinės“, – sako A. Makovska.

Populiariausi