Verslas

2020.05.26 21:25

Ekonomistas kritikuoja vienkartinių išmokų „lenktynes“: geriau būtų grįžtama prie rimtų gerovės valstybių priemonių

COVID-19 pasekmių likvidavimo planas ir jo vykdymas – vyriausybės rankose, tačiau iniciatyvų atsiranda ir Seime – konservatoriai yra paskelbę savo planą, prezidentas pateikė 3 siūlymus Seimui, iš kurių dviem valdančioji dauguma rodo palankumą.

Antradienį po pateikimo pritarta NPD didinimui 50 eurų, praėjusią savaitę Seimas po pateikimo pritarė nepasiturinčių šeimų ir neįgaliems vaikams skirti 200, visiems kitiems vaikams – 120 eurų vienkartines išmokas.

Nelinkęs Seimas pritarti prezidento siūlymui laikinai – iki metų pabaigos – 5 procentiniais punktais mažinti gyventojų pajamų mokestį. Valdantieji registravo savo siūlymus nekeisti GPM tarifo. Apie tai LRT laidoje „Dienos tema“ kalbėjo su finansų specialistas Marius Dubnikovas ir ekonomistas Romas Lazutka.

- Jeigu prie trijų prezidento siūlymų pridėsime Vyriausybės iniciatyvą skirti po 200 eurų vienkartines išmokas pensininkams, našliams, neįgaliems, ar bus pasiektas tikslas skatinti vartojimą?

M. Dubnikovas: Manau, kad prezidento siūlymai nesiremia į augantį vartojimą, bet remiasi į tikslą sukurti naratyvą, kad žmonės jaustųsi gana saugūs, skirtingai nei per praėjusią krizę. Tada buvo sakoma, kad bus mažinamos pensijos, atlyginimai, atleidimai ir panašiai, tai šiuo atveju prezidentas siūlo sukurti naratyvą, kad valstybė turi laisvų lėšų pasirūpinti žmonėmis, kad jie lengviau dirbtų ir daugiau vartotų, jausdamiesi gana saugūs.

Dienos tema. Ekonomistas Lazutka apie vienkartines išmokas: tai nėra geras sprendimas

- Tikite, kad gavę tik vieną kartą po 200 papildomų eurų senjorai pirks, o ne taupys ir kaip labai galima skatinti vartojimą 50 eurų padidinus NPD, nes gaus žmonės tik kokia 10 eurų daugiau į rankas?

R. Lazutka: Visi sutinka, kad dabar reikia skatinti vartojimą, o žmonės tikrai vartoja, kai jaučiasi saugūs dėl savo pajamų ateityje. Vienkartinės įvairios priemonės tam nelabai tinka, nes jeigu žmogus žino, kad gaus rugpjūčio mėnesį, o spalį, lapkritį – ne, tai tikrai nėra saugumas. Saugumas yra tuomet, kada yra konsoliduota gerovės valstybė ir žmogus žino – jeigu atsidurs tarp bedarbių arba jo verslas užsidarys ir jam reikės pradėti iš naujo, tai veikia gerovės valstybės sistemos ir jam užtikrina pajamas, tuomet jis gali jaustis tvirčiau, saugiau ir gali neatsisakyti vartojimo. Vienkartinės priemonės, man atrodo, be reikalo įsileido į lenktynes Seimas ar Vyriausybė, o dabar prezidentas. Geriau būtų grįžtama prie rimtų gerovės valstybių priemonių, kai žmonės netenka pajamų dėl įvairių priežasčių: ligos, nedarbo, tuomet jie turėtų pasitikėjimą, kad valstybė turi sistemas, kurios užtikrina pastovias pajamas.

- Tokie pinigai yra paskata sunkiau besiverčiantiems žmonėms ar paskata jiems balsuoti už dabartinę valdančiąją politinę jėgą per artėjančius rinkimus?

R. Lazutka: Įvairių žmonių bus, vieni priims vienaip, kiti kitaip, bet politikai tikrai žino, kad žmonės nesiskųs gavę, kad ir vienkartinę išmoką. Tie, kurie mąsto rimčiau, jau girdėjome ir iš tų pačių pensininkų, kad svarbu gauti pensiją, iš kurios galima gyventi kiekvieną mėnesį, o ne gauti vienkartinę išmoką ir po to vėl gyventi skurde iš tos 300 eurų pensijos. Tai nėra geras sprendimas, bet politikai turi įvairiausių patarėjų, kurie pataria, matyt, kad galima su tais santykinai nedideliais pinigais, vienkartine išmoka patraukti dalies rinkėjų dėmesį.

- NPD 100 eurų turėjo didėti jau nuo šių metų pradžios – toks buvo Vyriausybės pažadas. Įvertinus biudžeto pajėgumus, buvo pritarta 50 eurų didėjimui. Tai ar dabar tas biudžetas tapo pajėgesnis didinti NPD, nes skylė biudžete veriasi dar didesnė, o pasiskolintus milijardus teks atiduoti?

M. Dubnikovas: Mūsų pajamos į biudžetą, be abejo, nepadidėjo, tik dar susitraukė. Bet iš kitos pusės reikia suprasti, kad Vyriausybė atvėrė vartus pasiskolinti apie 5 milijardus ir būtent šios lėšos bus nukreiptos į krizės suvaldymą. Matau didesnę problemą negu NPD ar vienkartines išmokos – diskutuojame apie kelis šimtus milijonų, kai realiai 5 mlrd. stovi pastatyti vietoje ir jie nepasiekė savo programos. Pavyzdžiui, „Invegai“ buvo paskirta 1,5 mlrd., o išdalyta vos keliasdešimt milijonų. Akivaizdu, kad ten, kur didieji pinigai, šiandien biurokratija nėra pasirengusi veikti, o daugiau linkusi būtent į tas pinigų dalybas, nes ten viskas ganėtinai paprasta.

- Galime kalbėti apie tai, kad ekonomikos gaivinimo lėšos turėtų būti siejamos su skurdo mažinimo ir socialinės atskirties mažinimo lėšomis? Ar tas skurdo mažinimas ir socialinės atskirties lėšos neturėjo visą laiką būti biudžete per tuos 4 m. ir tai turėjo būti nuolatinis Vyriausybės rūpestis?

M. Dubnikovas: Vienareikšmiškai šiandien turime iššūkį – įveikti pandemijos sukeltas problemas ir startuoti kaip įmanoma geresne forma iš žemo starto, kartu aplenkiant savo konkurentus ir konkurencines šalia esančias valstybes – Latviją, Estiją. Tikslas mažinti skurdą ir nelygybę turi būti amžinas ir visą laiką. Bet yra paradoksas, kad krizinėse situacijose neturtinė nelygybė ir atskirtis tarp pajamų būna linkusi natūraliai sumažėti, nes labiausiai nukenčia tie, kurie yra aktyvūs, stengiasi, rizikuoja ir kiekvieną dieną eina į darbą. Šiuo atveju nereikėtų maišyti šitų 2 priemonių, bet problema, kad valdantieji ir jų elektoratas supranta, turbūt, tik pinigų dalybas.

- Valdantieji nelinkę pritarti gyventojų pajamų mokesčio mažinimui 5 procentiniais punktais, tai vadinama išlaidavimu, nes daugiau pinigų teks tiems, kurie ir taip dabar jų gauna daugiau. Ministras Linas Kukuraitis kalba, kad tai nemažina skurdo ir socialinės nelygybės. Bet iš kitos pusės tai tarsi didina pajamas ir leidžia daugiau vartoti. Ką manote apie šito mokesčio mažinimą 5 procentiniais punktais?

R. Lazutka: Čia yra toks prieštaringas dalykas, nes kada ekonomika smunka, reikia palikti žmonėms ir įmonėms daugiau pinigų, kad nemažėtų vartojimas ir taip ekonomikos smukimas būtų sulaikytas. Pasiūlymas yra teisinga linkme, tačiau mūsų lietuviška tikrovė yra tokia, kad valstybės pajamos, mokami mokesčiai, ypač dideles pajamas gaunančių žmonių nedideli ir biudžetas yra nedidelis. Dabar žmonėms turėtų būti aišku, kad jeigu jie gauna mažesnius mokesčių tarifus arba neapmokestinamą minimumą, tai jų rankose liks daugiau pinigų. Kiek dar, klausimas, nepasiims darbdaviai, bet lieka daugiau pinigų žmonių rankose, o valstybės biudžete mažiau. Ar nereikės samdyti daugiau korepetitorių už tuos pinigus, kurie lieka po mažesnių mokesčių? Nuogąstavimas yra didžiulis, kad laikina priemonė gali likti pastovi, nes po pusės metų pagal dabartinį prezidento siūlymą turėtų įsigalioti seni mokesčių tarifai, o bus interesų grupės, politikai, kurie sakys: stop, praėjo 6 mėn., bet nuo krizės Lietuva dar neatsigavo. Daug yra pavyzdžių, kai įmonės ir gyventojai susiduria su sunkumais ir tuos sumažintus tarifus reikia pratęsti – čia yra didžiulis pavojus, nes visi žinom, kad bendrai Lietuvoje valstybė surenka mažai mokesčių. Dabar, žinoma, galima iš skolintų pinigų, bet tai yra laikinas rezervas.

- Valdantieji po pokalbio su prezidentu daro išvadą, kad jis reiškia palaikymą ekonomikos atkūrimo planui. Opozicija po pokalbio su tuo pačiu prezidentu sako išgirdusi, kad Vyriausybės planas visiškai neveikia, todėl jis ir teikė savo siūlymus. Matyt, kiekvieno reikalas savaip suprasti, ką pasakė prezidentas, bet kuris suvokimas jums atrodo teisingesnis?

M. Dubnikovas: Galime remtis tik tuo, kas buvo per paskutinius kelis mėnesius. Akivaizdu, kad ten, kur reikia kalbėti apie investicijas, ryžtą ir labai stiprų veikimą, veiksmų nebuvo padaryta. Buvo tik deklaruoti, skelbti planai ir paskirti pinigai, kurie pelija rezervuose ir realiai verslo nepasiekė. Mes pavėlavome ir pralošėme pirmam kėliny su šita krize, kad nepaskatinom savo ekonomikos.

R. Lazutka: Yra aiškūs du kanalai, kuriais valstybės skiriamos lėšos ekonomikai gali pasiekti verslus. Tai arba subsidijuojami verslai, arba lengvatinės paskolos, o iš kitos pusės – rėmimas tų žmonių, kurie nukentėjo per krizę ar yra silpnesni ekonomiškai. Jie yra vartotojai ir tuos iš valstybės gautus pinigus atneša verslininkams, kurie kažką gamina, teikia paslaugas. Man atrodo, tikslesnis, teisingesnis kelias yra per vartotojus ar gyventojus ir tada jie pasirenka, kad svarbiau yra vartoti. Taip jie paskatina plėtrą tų verslų, kurių paslaugos ar prekės turi paklausą ir verslas restruktūrizuojasi. Kiekviena krizė reiškia tam tikrą struktūros pasikeitimą, kurio valstybė negali suplanuoti ar numatyti, kuria linkme, išskyrus, žinoma, infrastruktūriniai projektai, mokslinių tyrimų ir aukštųjų technologijų užsakymai. Kitais atvejais geriau eitų tie pinigai iš valstybės per gyventojus, vartotojus į verslą, o ne priešinga kryptimi.