Laiptinės apšvietimas, liftas, bendrijos pirmininko alga, aplinkos tvarkymas, kaupiamosios lėšos, vieno ar kito gedimo remontas – tai tik dalis paslaugų, kurias galima išvysti gavus sąskaitą už būsto administravimą ir komunalines paslaugas. Neretai jos gali tapti galvos skausmu tiems, kurie būstą nuomoja ir nuomojasi.
LRT.lt aiškinasi, už kurias paslaugas turėtų atsiskaityti nuomininkas, o už kurias privalų sumokėti būsto savininkui – nuomotojui.
Kaip bus atsiskaitoma ne tik už nuomą, bet ir už įvairias paslaugas, turėtų būti susitarta dar prieš pasirašant nuomos sutartį, sako LRT.lt kalbinti nekilnojamojo turto ekspertai.
Dar geriau, jeigu visi šie susitarimai nugula pačioje sutartyje – kilus nesutarimui, tai būtų įrodymas, dėl kokių sąlygų buvo tartasi.
Vis dėlto, nepaisant galimų susitarimų, nekilnojamojo turto ekspertai įsitikinę – visi mokesčiai neturėtų būti užkrauti nuomininkui.
„Visus einamuosius mokesčius perkelti nuomininkui nebūtų labai etiška. Pavyzdžiui, bendrijos nario kaupiamasis mokestis – šį mokestį iš komunalinių paslaugų mėnesinės sąskaitos nuomotojas turėtų padengti pats, nes kaupimas vykdomas jo ilgalaikei naudai“, – pateikia pavyzdį bendrovės „CITUS“ investicijų ir analizės vadovas Šarūnas Tarutis.
Jo tvirtinimu, būsto savininkas taip pat turėtų prisiimti įvairius metinius mokesčius, pavyzdžiui, būsto draudimo.
Savo ruožtu nuomininkas, teigia Š. Tarutis, turėtų padengti nuomos mokestį, komunalinius paslaugas, kuriomis pats naudojosi, bei daugiabučio administravimo kaštus, pavyzdžiui, žolės pjovimą, stovėjimo aikštelės valymą ir kt.
Tos pačios pozicijos laikosi ir bendrovės „Ober-Haus“ Senamiesčio biuro vadovas Marius Čiulada. Anot jo, nuomininkui nepriklauso mokėti ir, pavyzdžiui, su pastato renovacija susijusių mokesčių ar įmokų į kaupiamųjų lėšų fondą.
„Bet, pavyzdžiui, bendrijos pirmininko dedamoji ar laiptinės apšvietimo dedamoji... Na, gyveni tame name, namas prižiūrimas, administruojamas, laiptinė apšviečiama, suremontuojama spyna – juk nuomininkas naudojasi tuo bendru gėriu. Nereikia galvoti, kad tik tiesiogiai jo suvartojama elektra ar vanduo yra jo priedermė“, – sako M. Čiulada.
Jo vertinimu, požiūris, kad nuomininkas privalo susimokėti tik už tai, kuo jis naudojasi nuomojamame būste, ateina dar iš senų laikų, kai buvo manoma, kad nuosavybė baigiasi už buto durų.
„Tai tokie sovietinio mentaliteto likučiai, kurie po tuputį išsitrina, bet senesnėse bendrijose tas požiūris yra gajus – „mano nuosavybė baigiasi ties mano buto durimis, o laiptinę turi prižiūrėti kažkas – galbūt savivaldybė, galbūt seniūnija, galbūt kažkoks butaforinis administratorius“, – komentuoja M. Čiulada.
Anot jo, nuosavybė prasideda nuo laiptinės durų ar net įvažiavimo į kiemą. Tačiau, priduria, M. Čiulada, yra objektyvių situacija, kai nuomininkas neturėtų mokėti net ir už minėtas paslaugas. Pavyzdžiui, tai galėtų būti atvejai, kai nuomininkai nesinaudoja požemine stovėjimo aikštele, už kurios administravimą taip pat reikia mokėti.
„Labai svarbu, kad tai nebūtų palikta kažkokiam vėlesniam pasiaiškinimui. Tai turi būti aprašyta arba bent jau aptarta žodžiu nuomos sutartyje pačios nuomos pradžioje“, – akcentuoja M. Čiulada.
Taip pat situaciją aiškina ir Š. Tarutis. Anot jo, jeigu naudą iš paslaugų gauna pats nuomininkas, jis už tai turėtų ir susimokėti. Jeigu mokestis susijęs su paslaugomis, iš kurių naudos jis negauna arba net nesinaudoja, pavyzdžiui, minėtos kaupiamosios lėšos, tai padengti turėtų būsto savininkas.
„Pasisakau už individualų vertinimą ir visus mokesčius perkelti nuomininkui nesiūlyčiau. Tačiau, jei šalys sulygtų, jog viską dengia nuomininkas, tardamiesi dėl nuomos sąlygų, tokią sutartį valdyti būtų daug lengviau“, – atkreipia dėmesį Š. Tarutis.
M. Čiulados vertinimu, kol kas Lietuvos nekilnojamojo turto nuomos rinka yra gana jauna, todėl nėra itin tvirtinai nusistovėjusių taisyklių, kaip turėtų būti sutariama vienu ar kitu klausimu.
„Seniau, kai jokių kaupimų apskritai nebuvo, viskas kaip ir buvo aišku, net nėra ką šnekėti. Dabar, kai atsirado kaupimas, kai bendrijos tapo didesnės, be abejo, atsiranda tie klausimai. Tikėtina, kad gali atsirasti ir kreipimasis į teismą ir tada teismas gali išaiškinti. Neatmesčiau ir tokios situacijos, bet bendra logika sako, kad tai yra susitarimo ir sveiko proto reikalas“, – tvirtina M. Čiulada.
Jo teigimu, tam, kaip pasidalijami mokesčiai įtakos neturėtų daryti ir nuomos sutarties laikotarpis. Kaip paaiškina pašnekovas, dažnai nuomos sutartis sudarome vieniems metams, nes tai laikoma optimaliu laikotarpiu tiek nuomininkui, tiek nuomotojui.
Jeigu sutartis sudaroma ilgesniam laikotarpiui, ji dažnai gali būti paprasčiausiai nutraukta, todėl bet kokiu atveju su ilgalaike būsto priežiūra susiję mokesčiai neturėtų būti perkelti nuomininkui.
Jeigu nuomininkui ir būsto savininkui dėl mokesčių ar kitų klausimų nepavyksta susitarti gražiuoju, vienai ar abiem sutarties šalims belieka kreiptis į teismą.
