Verslas

2020.05.18 05:30

Pagalbos verslui planą iš Vokietijos nukopijavusi Lietuva jo įvykdyti sklandžiai nesugebėjo: ką vokiečiai daro kitaip

Jonas Deveikis, LRT.lt2020.05.18 05:30

Koronavirusui paskelbus ekonomikos egzamino pradžią, Lietuvos akis užkliuvo už suolo draugės – Vokietijos – sąsiuvinio. Stropiai nusirašiusi pagalbos priemonių ekonomikai planą, Lietuva už egzaminą vis tiek gavo žemesnį balą. Pasikvietęs prie stalo, dėstytojas paaiškino, ko pritrūko iki Vokietijos dešimtuko. 

Vyriausybė žaibišku greičiu jau pačią pirmą karantino dieną – kovo 16-ąją – viena pirmųjų Europos Sąjungoje (ES) parengė ekonomikos gelbėjimo planą, siekiantį 5 proc. šalies BVP, arba 2,5 mlrd. eurų.

„Su tokia grėsme Lietuvoje susiduriame pirmą kartą, todėl atsakas privalo būti istorinis. Parengėme ryžtingą, solidarų, veiksmingą ir todėl prasmingą planą“, – tokiais žodžiais Vyriausybės neeilinį posėdį pirmąją karantino dieną pradėjo finansų ministras Vilius Šapoka.

Pirmieji ekonomistų, šalyje veikiančių asociacijų, profsąjungų ir net šalies prezidento patarėjo vertinimai buvo tik teigiami.

„Numatytame plane yra daug gerų ir svarbių priemonių“, – sakė prezidento vyriausiasis patarėjas Simonas Krėpšta. „Labai pozityviai vertiname planą“, – teigė darbdavių atstovas Danas Arlauskas, „Dėkojame už tokį operatyvų priemonių planą, apimantį daug sričių. (...) Jaučiamas rūpestis dėl darbuotojų“, – tikino Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos generalinė sekretorė Janina Matuizienė, „Norisi pagirti Vyriausybę už tokius ryžtingus žingsnius ir tokius greitus sprendimus, ypač kalbant apie finansinę galimybę skolintis įmonėms“, – pabrėžė pramonininkų atstovas Vidmantas Janulevičius.

Pagyrų sulaukęs Saulius Skvernelis tikino, kad tai tik pradžia, o pagalbos priemonių bus ir daugiau. Nemelavo, priemonių išties atsirado, tačiau euforija dingo.

Pergalės euforija greitai atslūgo

Žaibiško atsako į Vyriausybės paskelbtą planą euforija pradėjo blėsti po to, kai žadėti milijardai užstrigo kažkur pakeliui, o po kelių karantino savaičių sėkmingai veikiančių priemonių buvo vos viena kita (išmokos savarankiškai dirbantiems, mokesčių atidėjimas).

Pirmosios subsidijos už prastovas verslus pasiekė tik balandžio 17 d., o balandžio 20 d. išmokėtų sumų dydis siekė vos 53,6 tūkst. eurų už 222 darbuotojus, nors darbuotojų, už kuriuos paprašyta subsidijų, buvo 139 tūkst. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pirštu baksnojo į Užimtumo tarnybą, kurioje dėl užtrukusių sistemos atnaujinimo darbų pinigus už prastovas reikėjo pervesti ranka.

Strigo ne tik prastovos mechanizmas, tačiau ir verslo likvidumui skirtas finansavimas. Lietuvos pramonininkų konfederacijos išplatintame pranešime buvo rašoma, kad „Invegos“ siūlomos priemonės verslo likvidumui palaikyti vėluoja, o pačiai įstaigai trūksta žmogiškųjų resursų teikti pagalbą.

„Pagalbos suteikimo sistema yra tokia paini, kad jos nesupranta ir patys „Invegos“ darbuotojai, nedidelė grupė įmonių, siekiančių gauti lengvatinį kreditą, galės atitikti kriterijus, lengvatinės paskolos išmokėjimo terminas numatomas iki 2020 m. liepos 31 d. Daugumai įmonių pagalba yra reikalinga čia ir dabar, o ne už 3–4 mėnesių“, – vėluojančią pagalbą verslui kritikavo Pramonininkai.

Tačiau bene labiausiai linksniuojamu žodžiu karantino metu tapo „greitis“, sakinyje minimas kartu su žodeliu „Invega“.

Tačiau bene labiausiai linksniuojamu žodžiu karantino metu tapo „greitis“, sakinyje minimas kartu su žodeliu „Invega“. „Negalime pasidžiaugti, kad pinigai per likvidumo langelį greitai patenka į verslą. Procedūros yra gremėzdiškos, laikas yra netinkamas. Įmonės negali gauti pinigų, kurių joms reikia šiandien. „Invegos“ nepasiruošimas tokio masto veiklai yra akivaizdus“, – dar balandžio 17 d. teigė šalies prezidentas Gitanas Nausėda.

Ne ką mažiau konstruktyvios kritikos dėl Vyriausybės paskelbto ekonomikos plano ir jo įgyvendinimo pažėrė Vyriausybės strateginės analizės tyrimų centras, kurio negalutinėje ataskaitoje rašoma, kad „dauguma priemonių nėra orientuotos į skubų ekonomikos gelbėjimą.“

Į kritiką suskubo sureaguoti ir pats ministras pirmininkas S. Skvernelis, jis pripažino, kad „greitis yra silpnoji mūsų vieta“, tačiau pabrėžė – taip daroma, siekiant išvengti situacijų, kad įmonės, kurioms pagalba nepriklauso, jos ir negautų.

Tiesa, verta paminėti, kad geruoju žodžiu dėl greičio buvo minima Valstybinė mokesčių inspekcija, kuri leido atidėti mokesčius, o vėliau, vos per 3 dienas, pradėjo išmokėti subsidijas mikroįmonėms.

Vokietijos priemonės kovoje su COVID-19 sukeltomis pasekmėmis

Tačiau ta pati Vokietija, kurios dalį priemonių pasiskolino ir Lietuva, rodos, su tokia nuožmia kritika nesusidūrė. Pinigai verslus pasiekė greičiau, o sumos – didesnės.

Visų pirma, verta pažymėti, kad Vokietijos parlamentas beprecedentį pagalbos paketą verslui patvirtino vėliau, nei tai padarė Lietuva, – kovo 25 d. (Lietuvoje Seimas daliai Vyriausybės pagalbos priemonių pritarė dar kovo 17 d. Suma, kurią Vokietija skiria ekonomikos gelbėjimui, – išties įspūdinga – 750 mlrd. eurų (apie 23 proc. šalies BVP).

Bene svarbiausia priemonė, kuria vokiečiai galėjo pasinaudoti jau pirmąją karantino dieną, – „Kurzarbeit“, arba trumpalaikio darbo priemonė. Šalyje ji pradėta naudoti dar 2009 m. finansų krizės metu, tuomet Vokietijos nedarbas išaugo vos 0,9 proc. punkto, todėl valstybės priemonių arsenale priemonė gyvuoja jau daugiau nei dešimtmetį.

Pagal šią schemą nuosmukio metu smarkiai nukentėjusios įmonės gali išsiųsti savo darbuotojus namo arba sutrumpinti jų darbo valandas. Tokiu atveju darbuotojai vis tiek gauna nemažą dalį savo darbo užmokesčio, jį dengia valstybė. Jeigu darbuotojas išsiunčiamas namo, darbdavys už jį sulaukia išmokos, kuri siekia 60 proc. darbuotojo atlyginimo iki krizės arba 67 proc., jeigu darbuotojas turi vaikų. Paprastai išmokos įmones pasiekia per 15 dienų (pirmųjų išmokų už prastovas įmonės Lietuvoje sulaukė po 33 dienų).

Skaičiuojama, kad apie pusę Vokietijoje veikiančių įmonių pasinaudojo galimybe gauti nedarbo subsidijas, o šiuo metu laikinajame nedarbe yra net ketvirtadalis šalies dirbančiųjų – apie 10 mln. vokiečių (2009 m. šis skaičius siekė apie 1,4 mln.).

Manoma, kad dėl šios priemonės kovo mėnesį nedarbo lygis Vokietijoje beveik nepasikeitė, o nedarbas siekė apie 5 proc. Tiesa, skaičiuojama, kad balandį nedarbas šalyje išaugo 0,8 proc. punkto – iki 5,8 proc.

Iki 15 tūkst. eurų dotacijos per 24 valandas

Be jau minėtos trumpalaikio darbo priemonės, Vokietija pritaikė ir kitų, kurios turėjo užtikrinti įmonių likvidumą. Bene didžiausias prioritetas sustabdžius ekonomiką, buvo skirtas smulkioms įmonėms.

Visų pirma, individualia veikla užsiimantys asmenys ir smulkus verslas (iki 10 darbuotojų), kurie nukentėjo nuo COVID-19, karantino pradžioje galėjo gauti iki 15 tūkst. eurų subsidiją (ne paskolą!). Dirbantiesiems savarankiškai arba įmonėms iki 5 darbuotojų buvo galima gauti iki 9 tūkst. eurų, o įmonėms, kuriose dirba nuo 5 iki 10 darbuotojų, – iki 15 tūkst. eurų dotacijas. Šiai priemonei iš viso numatyta 50 mlrd. eurų, o išmokas galima gauti vos per 24 val.

„Esame pasirengę padaryti viską, kad padėtume ekonomikai. Visų pirma, tai reiškia pagalbos ranką labai mažoms įmonėms ir savarankiškai dirbantiems asmenims. Ši krizė daro jiems didelę įtaką, ir jiems reikia ypatingos mūsų pagalbos. Štai kodėl Vokietijos vyriausybė dabar jiems teikia greitą, veiksmingą skubią pagalbą. Noriu pasakyti esminį dalyką: mes teikiame dotacijas, o ne paskolas. Nieko nereikia grąžinti“, – tokiais žodžiais dar kovo 23 d. apie pagalbą smulkiam verslui kabėjo šalies finansų ministras Olafas Scholzas.

Smulkioms ir vidutinėms įmonėms, kurių darbuotojų skaičius siekia nuo 10 iki 250, Vokietijos valstybinis plėtros bankas (KfW) yra numatęs greito kreditavimo instrumentą „KfW-Schnellkredit 2020“ su 100 proc. valstybės garantija. Maksimali paskolos suma negali viršyti 2019 metų 3 mėnesių vidutinės apyvartos arba įmonėms iki 50 darbuotojų – 0,5 milijono eurų, virš 50 darbuotojų – 0,8 milijono eurų. Metinės palūkanos siekia 3 proc., nereikalaujama įkeisti turto ar atlikti kredito rizikos vertinimo, o skolą galima grąžinti per 10 metų atidedant skolos mokėjimą dvejiems metams. Bendra Vokietijos valstybinio plėtros banko garantijų suma siekia 460 mlrd. eurų ir yra galimybė ją padidinti dar 93 mlrd.

Siekdama gelbėti stambiausias įmones, Vokietija įsteigė Ekonominio stabilizavimo fondą (WSF), jį sudaro 400 mlrd. eurų. Fondas galės įsigyti įmonių vertybinių popierių, akcijų ar kitų nuosavybės instrumentų, taip suteikdamas finansavimą įmonių likvidumui užtikrinti. Pretenduoti į tokią paramą gali bendrovės, kurios turi daugiau nei 249 darbuotojus, o metinės pajamos viršija 50 mln. eurų.

Panašų fondą pavadinimu „Valstybinis investicinis kapitalas“ (VIK) stambioms įmonėms gelbėti steigia ir Lietuva. VIK investicinio portfelio dydis sieks 1 mlrd. eurų, o valstybės garantija – 400 mln. eurų.

Be kita ko, Vokietija gelbėdama restoranus nuo liepos 1 d. ateinančius 12 mėnesių sutiko sumažinti pridėtinės vertės mokestį restoranams nuo 19 iki 7 proc.

Skuboti sprendimai ne visada pasiteisina

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Ekonomikos ir etikos profesorius, Baltijos instituto vyresnysis ekonomistas ir partneris Maikas Huettingeris LRT.lt teigia, kad bene svarbiausias įrankis, kuris leido drąsiai žengti į pandemiją suteikdamas verslams pasitikėjimo, – trumpalaikio darbo priemonė.

„Pasaulyje tai yra žinoma kaip „Vokietijos modelis“. Net Hillary Clinton, kandidatuodama į prezidento postą, norėjo įgyvendinti šį modelį JAV. (...) Šiuo metu tokia priemone naudojasi apie 10 mln. vokiečių ir jie oficialiai nėra laikomi bedarbiais, nors ir nedirba“, – pasakoja M. Huettingeris.

Lietuvoje daug kalbama apie tai, kad verslai Vokietijoje pagalbos sulaukė labai greitai, ko taip trūksta Lietuvoje. Su tuo sutinka ir M. Huettingeris, jis teigia, kad skundų dėl priemonių įgyvendinimo greičio šalyje nebuvo.

Tačiau dėl skubotų sprendimų, anot M. Huettingerio, galėjo būti padaryta klaidų. Pavyzdžiui, Šiaurės Reine-Vestfalijoje programišiams iš Rytų Europos įsilaužus į paramos verslui internetinę svetainę, valstybė galėjo prarasti nuo 31,5 iki 100 mln. eurų, kurie buvo skirti verslų ir individualiai dirbančiųjų išmokoms.

„Programišiai sukūrė daug alternatyvių svetainių, kurios buvo panašios į tikrąją. Verslas jose registravosi gauti pagalbą. Vėliau visus surinktus duomenis nusikaltėliai užregistravo tikroje valstybės svetainėje, tačiau nurodė kitokias banko sąskaitas, kur turėjo būti pervesti pinigai nukentėjusioms įmonėms. Niekas nežino, kur nukeliavo pinigai, tačiau verslų jie nepasiekė“, – skubotos pagalbos pasekmes vardija M. Huettingeris.

Skaičiuojama, kad apie 3500–4000 išmokų, kurios buvo skirtos verslams, pervestos į sukčių sąskaitas, o dėl to kaltinama Šiaurės Reino-Vestfalijos valdžia, kuri nereikalavo įmonių įkelti dokumentų, užteko tik užpildyti formą internete.

Juodojo nulio politika ir pasitikėjimas verslu

M. Huettingeris mano, kad finansinės pagalbos priemonės verslus Vokietijoje pasiekė taip greitai dėl 2 priežasčių. Pirmoji – šalis į ekonominę nežinomybę žengė labai gerai pasiruošusi finansiškai. Pavyzdžiui, vien 2019 m. šalis biudžeto perviršis siekė 13,5 mlrd. eurų.

„Vokietija šiuo metu yra labai gerai pasiruošusi finansiškai. Per pastaruosius metus šalies biudžetas buvo subalansuotas ir sukaupta nemažai rezervų. Todėl Vokietijai nebuvo sunku pradėti skatinti verslą“, – sako profesorius.

Jo teigimu, Vokietija keletą metų laikėsi „Schwarze Null“ (liet. juodojo nulio) finansų politikos, siekdama turėti subalansuotą biudžetą ir apsunkindama galimybes valstybei skolintis.

Dėl to, kad pastaraisiais metais valstybė savo finansus valdė itin atsakingai, šiuo metu šalis yra pavydėtinoje padėtyje, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis.

„Dėl to, kad pastaraisiais metais valstybė savo finansus valdė itin atsakingai, šiuo metu šalis yra pavydėtinoje padėtyje, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis. Valstybė yra sukaupusi atsargų, kurios dabar gali būti naudojamos įvairioms finansinėms skatinamosioms priemonėms vykdyti“, – taupymo naudą pasakoja M. Huettingeris.

Antroji priežastis – suteikti paramą verslams buvo daug paprasčiau, nes šalyje egzistuoja pasitikėjimas tarp verslo ir valstybės.

„Vokietijoje sukurti verslą yra sudėtingiau. Mokesčių inspekcija labai griežta, todėl įkurti įmonę, kuri egzistuotų tik mokesčių vengimui, – sudėtinga. Galbūt valdžios pasirinkimas Lietuvoje buvo atsargiau dalyti paramą bijant, kad pinigai nedingtų“, – svarsto ekonomistas.

Jis taip pat pastebi, kad nors ir prognozuojamas didesnis nei 6 proc. šalies ekonomikos susitraukimas, perdėtos baimės tarp gyventojų nėra. „Žmonės per daug neišgyvena dėl ekonominės padėties, nes jie žino, kad, netekus darbo, valstybė jiems vis tiek mokės pinigus, todėl vartojimas taip stipriai nesusitraukia“, – sako M. Huettingeris.

Ekonomines priemones Vokietijai reikėjo ištraukti iš stalčiaus, o Lietuvai – sukurti

Anot banko „Luminor“ vyriausiojo ekonomisto Žygimanto Maurico, Vokietija yra geras pavyzdys, kaip šalys turėtų kovoti su pandemijos sukeltomis ekonominėmis pasekmėmis. Pagrindinės dvi priežastys, kodėl Vokietija linksniuojama kaip gerasis pavyzdys, ekonomisto teigimu, yra priemonių įgyvendinimo greitis ir pasitikėjimas verslu.

„Tik trečioje vietoje pagal svarbumą atsiduria finansavimo kiekis. Lietuva potencialiai ekonomikai galėjo skirti ir daugiau arba labai panašų procentą, kaip ir Vokietija. Tačiau įsivėlėme į biurokratines kliūtis, todėl sumažėjo pasitikėjimas ir greitis buvo ne toks, kokio norėta. Žinoma, Lietuvoje nebuvo ir tokios praktikos, todėl sistema nesuveikė efektyviai. Bandėme kopijuoti vokiečius, bet dėl savų niuansų, biurokratinių džiunglių ir pasitikėjimo trūkumo tie pinigai ne taip greitai pasiekė verslą, o dalis verslo nelabai ir kreipėsi pagalbos, naudojo kitas priemones“, – sako Ž. Mauricas.

Bandėme kopijuoti vokiečius, bet dėl savų niuansų, biurokratinių džiunglių ir pasitikėjimo trūkumo tie pinigai ne taip greitai pasiekė verslą, o dalis verslo nelabai ir kreipėsi pagalbos, naudojo kitas priemones.

Bene pagrindinė priemonė, bandant išgelbėti verslus, anot ekonomisto, yra gebėjimas greitai suteikti lengvatines paskolas, tačiau Lietuvoje šis procesas vyko lėtai. Pavyzdžiui, gegužės 14 d. iš 1,488 mlrd. eurų, kuriais disponuoja „Invega“ ir Žemės ūkio paskolų garantijų fondas, verslui buvo skirti 54 mln. eurų – vos apie 3,6 proc. nuo visos paramos sumos, nors nuo karantino įvedimo jau praėjo 60 dienų.

Ž. Mauricas teigia, kad lengvatinių paskolų davimas labai geromis sąlygomis sunkiu laikotarpiu Vokietijoje yra „visa galva aukštesnis“ už kitas šalis. Viena iš to priežasčių – prasidėjus karantinui šaliai tereikėjo iš stalčiaus ištraukti priemones, kurios buvo naudotos jau anksčiau, o sukurti mechanizmai veikė. Tuo metu Lietuvai visus mechanizmus reikėjo sukurti.

Prasidėjus karantinui šaliai tereikėjo iš stalčiaus ištraukti priemones, kurios buvo naudotos jau anksčiau, o sukurti mechanizmai veikė. Tuo metu Lietuvai visus mechanizmus reikėjo sukurti.

„Lietuvos biurokratinis aparatas tam nebuvo pasiruošęs. Seimas taip pat labai ilgai svarstė. Iš pradžių buvo siūlomi vieni skaičiai, paskui jie keitėsi. Svarstymai dėl pagalbos priemonių užtruko Seime bei biurokratinėse džiunglėse“, – mano Ž. Mauricas.

Mauricas: valstybė verslininkus traktuoja kaip blogį

Ž. Mauricas pasakoja, kad pagalba Lietuvoje taip greitai nepasiekia verslo ir dėl to, kad šalyje vyrauja kiek kitokia nei Vokietijoje ekonomikos struktūra.

Pavyzdžiui, Vokietijos įmonės ir valstybė jau yra sukaupusios patirtį, kaip reikia elgtis krizių metu, šalyje vyrauja mažesnis šešėlis ir pajamų slėpimas, todėl ir paramą dalyti paprasčiau. Taip pat Vokietijoje veikiančios bendrovės palankiau žiūri į paramos gavimą, kadangi jos skolinosi dar 2008 m. finansų krizės metu, kada Lietuvoje veikiančios įmonės taupė.

„Lietuvoje yra labai daug smulkių įmonių, kurioms lengvatinių paskolų suteikimo programa nėra pati aktualiausia. Labai smulkus verslas dažnu atveju nusprendžia, kad neverta laukti, per daug brangiai gali tai kainuoti, todėl nusprendžia atleisti darbuotojus ir uždaryti įmonę arba skelbti bankrotą. O Vokietijoje yra didesnis verslo tęstinumas“, – mano Ž. Mauricas.

Pasak jo, kita priežastis, kodėl pagalba vėluoja, yra tai, kad valstybė nepasitiki verslu. „Tiek verslas nepasitiki Vyriausybe, tiek ir ji verslu. Tačiau čia akmuo visgi skrieja į Vyriausybės daržą. Pasitikėjimo pagrindas nėra nutiestas. Iki šiol verslas yra traktuojamas kaip blogis. Galbūt tokia nuomonė vyrauja dėl sovietmečio palikimo, tačiau verslas pasikeitė į gera“, – tikina ekonomistas.

Pasitikėjimo pagrindas nėra nutiestas. Iki šiol verslas yra traktuojamas kaip blogis. Galbūt tokia nuomonė vyrauja dėl sovietmečio palikimo, tačiau verslas pasikeitė į gera.

Savo ruožtu verslas nepasitiki Vyriausybe, nes nežinoma, ar, pasinaudojus pagalbos priemonėmis, nebus pritaikyti papildomi apribojimai, dėl kurių verslas susidurs su dar didesnėmis problemomis.

Vis dėlto Ž. Mauricas ne tik kritikuoja, bet ir išskiria gerus verslo gelbėjimo programos aspektus šalyje. Pavyzdžiui, anot jo, Vyriausybė atsižvelgia į įvairių asociacijų išsakomus pasiūlymus ir tobulina pagalbos paketą. Taip pat jau yra paskelbta, kad už prastovose esančius darbuotojus bus galima gauti subsidiją ateinančius 6 mėnesius, nors kitose šalyse apie tai dar nekalbama. Yra ir daugiau gerų priemonių, todėl, paspartinus jų veikimą, egzaminą galima išlaikyti ir geresniu balu.