Kredito unijų veiklos riziką reglamentuojantys teisės aktai sukuria daugiau painiavos nei aiškumo. O dabartinė jų priežiūros sistema galėjo sudaryti sąlygas švaistyti indėlius ir rizikingai skolinti, rašo rašo „Lietuvos žinios“.
Kredito unijų veiklos riziką reglamentuojantys teisės aktai sukuria daugiau painiavos nei aiškumo. O dabartinė jų priežiūros sistema galėjo sudaryti sąlygas švaistyti indėlius ir rizikingai skolinti, rašo rašo „Lietuvos žinios“.
Iš dalies tai LŽ pripažino Lietuvos banko (LB) Priežiūros tarnybos direktorius Vytautas Valvonis. Jis pabrėžė, kad kredito unijų rinka tebesiformuoja, ir žadėjo: netrukus jų veiklą ir priežiūrą reglamentuojantys įstatymai bus iš esmės peržiūrėti.
Tačiau LB atstovo neįtikino komercinių bankų lobistų siūlymai sumažinti kredito unijose laikomų indėlių draudimo sumą.
Dvi asociacijos, dvi sistemos
Lietuvoje veikiančios 77 kredito unijos (dviem bankrutavus liks 75) susivienijusios į tris skirtingas organizacijas. Skiriasi ir jų narių veiklos bei rizikos veiksnių priežiūra. Antai asociacijai „Lietuvos kredito unijos“ priklauso 63 unijos, kartu jos yra ir Lietuvos centrinės kredito unijos (LCKU) narės.
Dar 12 veiklą vykdančių kredito unijų susibūrusios į asociaciją „Lietuvos kreditas“. Jai priklausė ir Nacionalinė kredito unija bei „Švyturio“ taupomoji kasa, kurioms LB panaikino veiklos licencijas. Šios 14 kredito unijų nėra LCKU narės.
Iš dalies LCKU yra asociacija, iš dalies – kredito unija. Mat ji, kaip teigia savo tinklalapyje, viena vertus, atstovauja 63 narių interesams, kita vertus, vykdo tokią pačią veiklą kaip ir kredito unijos: priima indėlius, skolina pinigus, teikia įvairias paslaugas. Kartu LCKU yra ir kredito unijų bankas, kaupiantis jų Stabilizavimo fondą (kurį savo įnašais formuoja 63 LCKU narės). Dabar jame sukaupta apie 7 mln. litų.
Be to, LCKU vykdo antrinę jai priklausančių narių priežiūrą – kartą per 18 mėnesių tikrina visas 63 kredito unijas. Būtent tada, kai gavo LCKU parengtą vertinimo ataskaitą, Lietuvos bankas davė nurodymą Vilniaus taupomajai kasai (VTK) riboti skolinimo limitą ir indėlių palūkanas. Centrinė unija prižiūrės, kaip VTK vykdo LB nurodymus.
LCKU nepriklausančios kredito unijos kritiškai vertina jos veiklą ir neketina tapti šios asociacijos narėmis. Tačiau skundžiasi, kad pačios steigti panašios institucijos pagal dabar galiojančius teisės aktus negali. Asociacijos „Lietuvos kreditas“ unijos nekaupia ir bendro Stabilizacijos fondo.
„Lietuvos kredito“ valdybos pirmininkas Kęstutis Olšauskas LŽ teigė, jog asociacija bendrauja su LB Priežiūros tarnyba, kuri tiesiogiai kontroliuoja jų veiklą.
„Manau, parengus naujus norminius aktus, pakeitus Kredito unijų įstatymą, visos kredito unijos dirbs vienodomis sąlygomis“, – kalbėjo jis. Dabar, anot K. Olšausko, kai kurių unijų netenkina tai, kad LCKU yra jos narių sudaryta „finansinė grupė“, o kitos kredito unijos tokios „grupės“ kurti negali.
Keisis priežiūros modelis
Ar rengiamasi keisti dabartinę tvarką, kad LCKU analogišką instituciją galėtų steigti ir kitos kredito unijos, ar jos visos turės būti LCKU narės? O gal Lietuvos bankas ketina suvienodinti visų Lietuvoje veikiančių kredito unijų veiklos, priežiūros ir savireguliavimo sąlygas? Į šiuos klausimus LŽ atsakė LB Priežiūros tarnybos direktorius V. Valvonis.
Artimiausiu metu ketinama įkurti darbo grupę, kuri turėtų peržiūrėti įstatymus, reglamentuojančius kredito unijų veiklą ir jų priežiūrą. Ši darbo grupė taip pat peržiūrėtų LCKU, kaip kredito unijų savireguliavimą užtikrinančios institucijos, vaidmenį dabartinės kredito unijų situacijos kontekste.
LCKU savo tinklalapyje skelbiasi prižiūrėsianti, kaip Vilniaus taupomoji kasa taisys veiklos trūkumus. Ar LB Priežiūros tarnybai nepakanka pajėgumo vykdyti tokią unijų priežiūrą?
Tai viena iš LCKU funkcijų, įvardytų įstatyme: „Ji stebi kredito unijų, Centrinės kredito unijos narių, veiklą ir, kai būtina, tikrina šias kredito unijas bei teikia informaciją priežiūros institucijai dėl nustatytų pažeidimų.“ Lietuvoje už kredito unijų priežiūrą yra atsakingas Lietuvos bankas, todėl LCKU numatyta pareiga informuoti jį apie pastebėtus reikšmingus kredito unijų veiklos trūkumus ir pažeidimus.
Ar LB ketina atsisakyti dalies kredito unijų priežiūros ir poveikio priemonių taikymo funkcijų bei perleisti jas LCKU?
Darbo grupė, kuri peržiūrės įstatymus, reglamentuojančius kredito unijų veiklą bei jų priežiūrą, išanalizuos, koks kredito unijų priežiūros modelis galėtų būti tinkamiausias šiuo etapu. Įmanomi įvairūs scenarijai ar modifikacijos, tačiau juos reikia tinkamai ir atsakingai įvertinti.
Finansų analitikai atkreipia dėmesį, kad kredito unijų steigimo sąlygos Lietuvoje pernelyg liberalios, o augimas neva nekontroliuojamas.
Kai kurie esminiai reikalavimai kredito unijoms, pavyzdžiui, dėl kapitalo, minimalaus jų narių skaičiaus, pajinio įnašo dydžio, yra nustatyti įstatyme. Taigi be įstatymų leidėjų iniciatyvos jokie pakeitimai negalimi.
Suprantama, reikalavimai dėl kredito unijų steigimo ir nuosavo kapitalo turėtų sudaryti sąlygas pradėti veiklą gerai pasiruošusioms kredito unijoms, turinčioms pakankamai kapitalo. Tai padėtų užtikrinti veiklos plėtrą, suteiktų galimybę padengti nuostolius ir kurti geresnes rizikos valdymo sistemas. Savaime suprantama, didintų ir indėlių saugumą bei unijų patikimumą.
Indėlių draudimas išliks
Kredito unijų veiklos reguliavimas gerokai paprastesnis nei bankų, jų veikla prižiūrima taip pat liberaliau, tačiau bankininkai atkreipia dėmesį, kad apdraudžiama indėlio suma ir komerciniuose bankuose, ir kredito unijose tokia pati – iki 100 tūkst. eurų. Todėl esą unijų indėlininkai nepaiso rizikos.
Šaukštas deguto sugadina visą statinę medaus, tačiau dėl atskirų subjektų netinkamos veiklos griauti didelį saugumą užtikrinančios indėlių draudimo sistemos nematytume prasmės. 2008 metais buvo priimtas sprendimas harmonizuoti draudimo apsaugos lygį visose ES valstybėse ir padidinti draudimo sumą iki 100 tūkst. eurų, apdrausti 100 proc. indėlio sumos ir sutrumpinti išmokų terminą iki 20 darbo dienų.
Tai padėjo išsaugoti indėlininkų pasitikėjimą bendra finansų rinka ir leido išvengti indėlių persiskirstymo tarp skirtingą apsaugos lygį siūlančių šalių bankų. Šiuo metu rengiama nauja privaloma indėlių garantijų sistemos direktyva įtvirtins šiuos pakeitimus ir nenumatys jokių išimčių atskirose valstybėse.
Tačiau atsižvelgiant į tai, jog kredito unijos bankroto atveju labiausiai nukenčia jos paskolų gavėjai (praranda pajus, kurie sudaro ne mažiau nei dešimtadalį paskolos sumos), svarstytina, kad gal ir indėlininkai, būdami kredito unijos pajininkais, turėtų labiau prisidėti prie pajinio kapitalo formavimo.
