Verslas

2020.05.01 21:15

Trumpesnė darbo savaitė šalyje gali ir nesuveikti: lietuviai išleidžia 100 proc. ar net daugiau savo pajamų

Rasa Tapinienė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2020.05.01 21:15

Pandemija į viešąją erdvę sugrąžino diskusiją apie trumpesnę darbo savaitę. Vienas iš argumentų – paskatinti žmonių vartojimą, kuris padėtų atsigauti šalies ekonomikai. Tačiau bendro sutarimo šiuo klausimu nėra nei tarp ekonomistų, nei tarp verslininkų, nei tarp profsąjungų. 

Apie tai LRT laidoje „Dienos tema“ žurnalistė Rasa Tapinienė kalbėjosi su ekonomistu Vaidu Navicku, Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentu Vidmantu Janulevičiumi ir personalo atrankos kompanijos „Alliance for recruitment“ partneriu Andriumi Francu.

– Logiška sprendimą trumpinti darbo savaitę arba trumpinti darbo valandas grįsti argumentu, kad tai paskatintų vartojimą, kai šiuo metu žmonės darosi atsargesni ir nėra aišku, kas tuos pinigus uždirbs?

– V. Navickas: Prieš 20 m. Laima Andrikienė sukiojo mūsų laiką, tai dabar Saulius Skvernelis norėtų pasukioti darbo laiką. Manau, kad pasekmės bus panašios – nieko iš to neišeis. Vartojimas susijęs su žmonių pajamomis ir su ateities lūkesčiais, jeigu jiems atrodo, kad darbas toks, jog yra rizika sumažėti pajamoms, tai vartojimą labai sudėtinga paskatinti. Čia kopijuojama galbūt kinų patirtis, kurie irgi kalba apie penktadienio popietės pridėjimą prie savaitgalio, bet jų situacija visai kitokia. Lietuvoje suvartojame 100 proc. ar net daugiau savo pajamų, o Kinijoje jie sutaupo maždaug trečdalį pajamų, tai situacija visai kitokia. Manau, kad tikrai ne tą dalyką bandome nukopijuoti.

– Darbdavių konfederacija sako, kad prie šio klausimo svarstymo vertėtų grįžti, bet tikrai ne šiuo metu, galbūt krizei pasibaigus. Kokia yra pramonininkų pozicija?

– V. Janulevičius: Iš esmės šiek tiek kitokia. COVID–19 akistatoje galbūt padėtų kažkiek trumpinant darbo savaitę, kol nėra didelės paklausos ir ne sandėliuoti produkciją, o iškart realizuoti bei išlaikyti žmones. Šitam periode, manau, yra logiška. Kalbėti apie periodą po krizės, kai reikės galbūt dirbti gerokai daugiau, tai abejočiau. Reikėtų daug gilesnių skaičiavimų, matavimų, nes tikriausiai daugelis supranta, kur yra problema. Dirbantys biuruose norėtų galimybės turėti penktadienį išeiginę, kol po COVID–19 karantino laikotarpio ekonomika įsibėgės, bet iš pramonininkų pusės – turime krūvas įmonių ir pusė jų dirba visą savaitę pamainomis, naktimis. Kaip bus su tokiais žmonėmis, nes jei penktadienis bus išeiginė, tai teks mokėti dvigubai, o galutinė produkcija mūsų klientams ir vartotojams brangs.

Po COVID–19 siūlyčiau peržiūrėti visus skaičius kartu susėdus profsąjungai, darbdaviams, valstybei, mokesčių inspekcijai, kad visi prieitume prie vienos išvados ir pamatytume tikruosius skaičius, kiek tai duos pridėtinės vertės. Dabartiniu metu, manau, logiška turėti ilgesnes išeigines nuo penktadienio ar pusdienio, nes vis tiek, matyt, didelio našumo nėra, daugelis išleisti į prastovas.

– Pone Francai, jūsų įmonėje dar iki karantino buvo galima penktadieniais neiti į darbą, jeigu viskas padaryta iki ketvirtadienio vakaro. Bet per karantiną tos jūsų valandos užsitęsė, kodėl?

– A. Francas: Svarbiausias dalykas versle yra efektyvumas. Jeigu žmonės gali pasidaryti savo darbus greičiau ir efektyviau, tai darbdaviai tik džiaugiasi, kad per greitesnį laikotarpį darbuotojai pasiekė savaitės rezultatus. Iki karantino situacija buvo paprasta: jeigu žmonės per 4 darbo dienas pasidaro savaitės rezultatus, tai penktadienį gali neiti į darbą arba dirbti iš namų ir turėti ilgesnę savaitę. Karantino metu situacija kardinaliai pasikeitė: visi tapome lėtesni, nors iš tikrųjų turime bėgti greičiau. Lėtumą lėmė darbas namuose, ypač tų darbuotojų, kurie turi šeimas su mažamečiais vaikais, su kuriais kartu mokosi, vaikšto į pamokas. Taip pat biure būnant su žmonėmis gali greitai pasišnekėti, nueiti ir išspręsti klausimą prie darbo stalo, o dirbdamas iš namų turi organizuoti atskirą skambutį klausimui, kurį gali aptarti per minutę, bet užtrunki 15. Efektyvumo čia nėra jokio ir matome, kad mes dirbame daug daugiau negu 5 darbo dienos.

– Jeigu situacija normalizuojasi ir grįžtame prie to klausimo, nes ir Darbdavių konfederacija, ir Pramonininkų konfederacija sako, kad tą klausimą vienaip ar kitaip teks svarstyti. Gyvenimas bus kitoks ekonomine prasme? Ir jeigu vertintume ne per vartotojiškumo, o produktyvumo prizmę, koks modelis būtų naudingesnis: 4 darbo dienos ar trumpesnės darbo valandos?

– V. Navickas: Sunku pasakyti dabar. Pavyzdžiui, jeigu tai taikysime šeimos gydytojui, ar manome, kad jis per valandą galės priimti 10–20 proc. daugiau pacientų? Nemanau. Jeigu trumpiname 10 proc., tai ir darbo našumas turėtų tiek pat padidėti. Manyčiau, kad įmonės galėtų rinktis, koks variantas jiems labiausiai tinka, tartis su profsąjungomis, darbuotojais. Palikti teisę susitarti yra būtina, bet ar visus darbus ir žmones guldyti į tą pačią Prokrusto lovą ir nukirsti jiems kojas, jeigu jie nesutelpa į 8 ar 40 valandų? Nežinau, palikčiau tai darbdavio ir darbuotojo apsisprendimui.

– Yra pramonės įmonių, kurios dirba 7 dienas per savaitę, jeigu toks siūlymas būtų priimtas, joms galbūt reikėtų daugiau žmonių ir pamainų, o tai reiškia, kad didėtų sąnaudos. Jeigu siūlymas būtų priimtas tik Lietuvoje, ar šalis išliktų konkurencinga?

V. Janulevičius: Jūs labai teisi – turime žiūrėti, ar būsime konkurencingi Europos Sąjungos viduje su kitomis Rytų bloko šalimis. Jeigu Rytų Europos šalys neturės, tai mūsų sąnaudos brangs ir prarasime tam tikras pozicijas.

Pritariu kolegai, kad palikime kuo laisvesnę galimybę, negalime bandyti išdrožti gražią statulėlę su kirviu, nes turime dirbti su skalpeliu. Kiekvienai įmonei maksimaliai pritaikyti galimybes išnaudoti žmonių potencialą, jų darbingumą ir pagal tai atitinkamai apmokėti žmonėms už darbą. Reikėtų pasigilinti, nes po šitos krizės padirbus nuotoliniu būdu, daugės žmonių, kurie dirbs pagal laisvas sutartis, bus netiesiogiai įdarbinami, bet samdomi, nes tai duos lankstumo įmonėms ir patiems žmonėms, kurie dirbs, galbūt, nuotoliniu būdu iš visai kitur.

Turime palikti kuo daugiau galimybių. Šiandien norėtųsi į viską atsakyti čia ir dabar, duoti aiškumo žmonėms, bet mes pirmą kartą susiduriame su tokia situacija, po kurios viskas gali keistis. Keisis biurų patalpų poreikis, gali būti, kad keisis ir gyvenamos vietos, nes daugelis žmonių norės gyventi nutolusiai, galbūt sužibės privatūs namai, sodybos ir taip toliau. Čia labai daug nežinomųjų ir kuo daugiau lankstumo turėsime, tuo labiau prisitaikysime ES, būsime pažangesni.

– Prieš gerus metus daryta apklausa parodė, kad dalis žmonių nenorėtų, jog būtų trumpinamos darbo valandos arba darbo savaitė. Vienas iš argumentų – kaip darbdavys mokės tą patį atlyginimą, jeigu dirbsiu trumpiau? Galite iš savo patirties patvirtinti, kad tą daryti tikrai galima?

– A. Francas: Absoliučiai. Kaip minėjau, ne visose srityse tai gali būti pritaikoma, ypač gamybinėse kompanijose, kur konvejeris įjungtas 24 valandas per parą. Bet paslaugų sektoriuje, ypač kūrybiniame versle, galima dirbti efektyviau. Aišku, yra įvairių sistemų, kurias galima diegti dar labiau darbui efektyvinti, bet tikrai galima pasiekti tą patį rezultatą per mažiau laiko. Darbdaviai turi žiūrėti pozityviai ir tuo dalytis su darbuotojais. Jeigu tas yra, kodėl neleisti žmonėms arba pailsėti, arba daugiau užsidirbti?

– Iš ekonominės pusės galite prognozuoti, kokia bus ta naujoji norma? Be to, kad reikėtų palikti daugiau laisvės susitarimui tarp darbdavių ir darbuotojų?

V. Navickas: Pacituosiu Prancūzijos patirtį, kai maždaug 2000 m. jie bandė darbo savaitę sutrumpinti nuo 39 iki 35 valandų. Per pirmus porą metų po reformos jų darbo savaitė sutrumpėjo pora valandų, bet paskui per viršvalandžius ji grįžo vėl iki 39 valandų. Tokie elgsenos pakeitimo eksperimentai yra sudėtingi. Dar paminėčiau, kad Lietuvoje darbo valandos nėra tokios ilgos, kaip kitose šalyse.

Suprantu, kai Pietų Korėja bando sutrumpinti savo darbo valandas, nes per metus jie dirba 23 proc. daugiau valandų nei lietuviai. Ten suprantu, kad jie nori trumpinti iki 40 valandų, kad būtų daugiau laiko šeimai ir taip toliau. Mes esame žemiau ES ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narių vidurkio pagal darbo valandas, tai nežinau, ar iš viso turėtume trumpinti. Esame vadinamuosiuose vidutinių pajamų spąstuose ir nežinau nė vienos šalies, kuri iš tų spąstų ištrūko dirbdama mažiau, o ne daugiau. Ta pati Pietų Korėja ar Singapūras ištrūko iš tos žemos pridėtinės vertės ekonomikos ir tai pasiekė daug mokydamosis ir dirbdamos, o ne mažiau.

– Ar pramonė išliks?

V. Janulevičius: Geras retorinis klausimas. Šiandien, kai matome, kad tiekimas iš Azijos šalių dėl COVID–19 buvo sutrikęs, nebuvo stabilus tam tikru periodu, ES deda daug pastangų, kad svarbiausios sveikatos, vaistų, maisto, energetikos tiekimo grandinės būtų susijusios Europos Sąjungos viduje. Aš linkęs tikėti, kad tikrai išliks. Faktas – mums reikia automatizuotis, tai neturi gąsdinti žmonių, kad jų kiekis mažės, nes viską perims robotai. Tiesiog su tiek pat žmonių galėsime padaryti 50 proc. daugiau produkcijos, automatiškai jos savikaina bus pigesnė ir tokiu būdu galėsime konkuruoti pasaulyje.

Lietuvoje 20–21 proc. BVP sudaro pramonė ir jos eksportas. Iki šiol šalis daugiau eksportavo, negu importavo ir tik dėl pramonės. Šiuo metu esame 6–7 vietoje ES kaip pramoninė šalis – tai reikia stengtis išlaikyti. Aišku, dirbant mažiau, bet našiau arba automatizuojant ir su tiek pat žmonių padarant žymiai daugiau. Skaitmena – mūsų ateitis ir tikiu, kad pramonė išliks.