Verslas

2020.04.20 12:28

Pieno sektoriuje prognozuojamas paradoksas – Lietuva pinigais remtų latvių ir estų ūkininkus

atnaujinta 12.53

Nors jau atrodė, kad pieno gamybos sektoriuje dugnas buvo pasiektas praėjusių metų rudenį, padėtis dėl COVID–19 pandemijos prastėja - pieno perdirbėjai vėl mažina pieno supirkimo kainas.

Pieno gamintojai brandina siūlymą kreiptis į Europos Komisiją, kad ši suteiktų galimybę lietuviams mažinti pieno gamybą, o už sumažintą pieno kiekį ES kompensuotų. Nes gamintojai nesutinka, kad pieno perdirbėjai tiesiogiai gautų valstybės parėmimą pienininkystės verslui, nors link to dabar linkstama.

‚Mes, pieno gamintojai, manome, kad įrodinėti, kas labiau nukenčia, net neverta. Mes pirmieji esame pieno produktų tiekimo grandinėje, todėl perdirbėjai savo problemas visada stengiasi perkelti ant mūsų pečių. Pavyzdžiui, žemės ūkio kooperatinei bendrovei „Pieno gėlė“ supirkėjai pasiūlė pieno supirkimo kainą sumažinti vidutiniškai nuo 27 iki 23 ct/kg, taigi net apie 15 proc. Tačiau ir šį kartą pieno perdirbėjai, prieš šventes vykusiame nuotoliniame posėdyje, premjerui girdint, vaizdžiai dejavo, kad dar niekada pieno perdirbėjams nebuvo taip sunku, juk jie aukojasi garantuodami supirkti pieno žaliavą.

Garantijų supirkti pieną bet kokia kaina mums nereikia. Todėl juokingai atrodo Žemės ūkio ministerijos raginimai kooperuotis. O kas padaryta, kokie įrankiai sukurti kooperacijos skatinimui? Deja, be kooperacijos darbo grupių ir diskusijų, realių darbų neįvyko. Todėl Lietuvos ūkininkai ir nemato prasmės kooperuotis, nes dauguma dar prisimena kolūkių sistemą“, - tokios nuomonės yra „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas, ŽŪR tarybos narys Jonas Kuzminskas.

Anot jo, posėdyje, kuriame dalyvavo Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas, premjeras S. Skvernelis, žemės ūkio ministras Andrius Palionis, pieno perdirbėjai ir prekybininkai bei pieno gamintojai, sprendimų nebuvo priimta. Nebent sprendimu kažkas laiko ministro ketinimą apsilankyti „Rokiškio sūrio“ gamykloje ir pasižvalgyti įmonės sandėliuose – ar ten tikrai susikaupė daug neparduotos produkcijos.

„Tikrai keista girdėti, kad perdirbėjai aukojasi, kad, jų tikinimu, jau prasidėjo vasaros sezonas, ir rinkoje yra pieno perteklius. Mano ūkyje vasaros sezonu dar nekvepia, – gyvulius šeriame žiemos sezonui paruoštais pašarais. Taigi perdirbėjai gal tegul nesiaukoja. Aš pritariu bendraminčių siūlymui gauti ES sutikimą mažinti pieno gamybą“, - sakė ŽŪR atstovė - Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos valdybos pirmininkė Renata Vilimienė.

Tačiau Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovo Egidijaus Simonio teigimu, pieno ne tik ne perteklius – pieno trūksta, įmonės Lietuvoje neišnaudoja visų pajėgumų, todėl jos net perka pieną iš Estijos ir Latvijos ūkininkų.

Pasak ŽŪR, Lietuvos pieno perdirbimo įmonės šiuo metu jau apie 37 proc. žaliavos įsiveža iš Latvijos ir Estijos. Gyvename bendrojoje ES rinkoje, nėra sienų, nėra ir muitų, ES laikosi bendrosios žemės ūkio politikos. Tiesa, kol kas vis dar laikosi tik žodžiais, nes iš tikrųjų tebeveikia vadinamoji dviejų greičių politika, kai vienoms šalims skiriama gerokai daugiau ES paramos nei kitoms.

„Suprantu, yra bendra rinka, tačiau visi turi suprasti ir mus, pieno gamintojus. Štai, perdirbėjai prašo remti produktų eksportą. Bet kodėl Lietuva turėtų remti visą jų produktų eksportą, jeigu 37 proc. produktų jie pagamina iš kitose rinkose supirktos žaliavos? Juk parama eksportui būtų skiriama tik iš Lietuvos mokesčių mokėtojų lėšų. Taigi pienas – iš Latvijos ir Estijos, o parama – tik iš Lietuvos. Gal tikrai tegul paramos eksportui mūsų perdirbėjai ieško ir Latvijoje bei Estijoje“, - siūlo J Kuzminskas.

ŽŪR narė R. Vilimienė atkreipia dėmesį, kad toks pat kuriozas nutiktų, jeigu Lietuva susigundytų pasinaudoti pieno produktų pasaugojimo galimybe. Tuomet Lietuvos lėšomis būtų saugomi ne tik iš savo, bet ir iš kitų rinkų supirkto pieno pagaminti produktai, ir taip padedama kitoms šalims. To nereikėtų, žinoma, gailėtis, jeigu Lietuvos pieno gamintojai dabar patys gerai gyventų, bet yra atvirkščiai.

Kad būtų sąžiningiausia lėšomis pandemijos ekonominiams padariniams švelninti tiesiogiai remti ūkininkus, skiriant jas už parduotą pieną, sutinka ir Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas A. Stančikas. Tačiau jis baiminasi, kad tokiu atveju nedingtų pavojus patekti į perdirbėjų „spąstus“, - jie tokia suma, kuri tektų gamintojams, sumažintų pieno supirkimo kainas.

„Taip, būtų galimi intervenciniai pirkimai, bet kol kas ES rinkoje ši schema neveikia, nes rinkose pieno miltų kainos yra didesnės nei siūlomos intervenciniams pirkimams. Kokia išeitis? Mano nuomone, parama pieno gamybos sektoriui gali būti suteikta iš Lietuvos biudžeto - iš lėšų, kurios numatytos koronaviruso karantino metu patirtiems ekonominiams padariniams švelninti“, - sako komiteto vadovas.

ELTA jau skelbė, kad Lietuvos pieno gamintojų asociacija balandį kreipėsi į Vyriausybę, Seimą, Žemės ūkio ministeriją dėl blogėjančios padėties šalies pieno sektoriuje. Esant žaliavinio pieno pertekliui, kuriuo motyvuojamas supirkimo kainų mažinimas ūkininkams, raginama riboti žaliavinio pieno importą iš Latvijos ir Estijos. Taip pat raginama riboti lenkiškų pieno produktų importą, kuris dempinguoja lietuviškų pieno produktų kainas.

Asociacijos duomenimis, per pastaruosius dvejus metus Lietuvoje melžiamų karvių sumažėjo daugiau nei 30 tūkst., ir pieno gamybos nebevykdo daugiau kaip 10 tūkst. ūkių.

Pieno perdirbėjai siūlo valstybei finansinę paramą skirti ūkininkams

Didžiosios šalies pieno perdirbimo įmonės teigia, kad šiuo metu joms iš valstybės nereikia jokios išskirtinės finansinės paramos, tačiau siūlo sekti kaimyninių šalių pavyzdžiu ir paramą skirti tiesiogiai pieno žaliavą gaminantiems ūkininkams.

Pasak Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovo Egidijaus Simonio, pasaulyje toliau krintant pieno produktų ir žaliavinio pieno kainoms, perdirbėjai pasirengę bręstančią krizę įveikti dirbdami rinkos ekonomikos sąlygomis.

„Mes įsipareigojame rinkos kainomis supirkti visą šalyje pagamintą pieną, nepaisant vis sunkėjančio produktų realizavimo vidaus bei užsienio rinkose. Tuo tarpu pieno žaliavą gaminantiems ūkininkams būtini tiesioginės finansinės paramos instrumentai, kurie užtikrintų jų veiklos tvarumą bręstančių iššūkių akivaizdoje“, - pranešime žiniasklaidai teigia E. Simonis.

Pasak jo, kol kas Lietuvos pieno sektorius veikia stabiliai, užtikrinamas nepertraukiamas gyventojų aprūpinimas pieno produktais, išsaugomos darbo vietos.

Konsultavimo bendrovės CLAL duomenimis, kuriais naudojasi Europos Komisija, šių metų sausį-kovą natūralaus pieno supirkimo kainos Lietuvoje buvo aukščiausios per pastaruosius trejus metus.

Pasak E. Simonio, šiuo metu žaliavinio pieno ir pieno produktų kainos krinta visame pasaulyje ir tai neišvengiamai veikia žaliavos supirkimo kainas mūsų šalyje. Europos pienininkų asociacijos EDA duomenimis, žaliavinio pieno kainų indeksas europietiškam pienui per pastaruosius du mėnesius nukrito 24 proc. – nuo 37,1 iki 28,2 cento už kilogramą.

„Mes siūlome Lietuvos valstybei taikyti tikslines tiesioginės paramos priemones žemdirbiams, kaip tai buvo daroma 2015-2016 metų krizės laikotarpiu, ir kaip tai daro kaimyninės valstybės jau dabar. Būtina pasinaudoti kaimynų praktika ir neatsilikti nuo jų“, - teigia E. Simonis.

Praėjusią savaitę tiesioginė finansinė parama paskirta Latvijos žemdirbiams. Šios šalies pieno ūkininkams jau skirta 12,5 mln eurų.

Tuo tarpu Lenkijos žemdirbiai pasiūlė pandemijos laikotarpiui numatyti žaliavinio pieno kainą, kuri būtų išvedama iš trijų metų vidurkio, šiek tiek jį sumažinant. Skirtumą tarp išvestos ir realiai mokamos kainos žemdirbiams turėtų padengti valstybė - tiesioginėmis išmokomis ūkininkams.