Verslas

2020.04.08 21:38

Kuodis: tikrai nepavyks atkurti tokios ekonomikos, kokia buvo prieš krizę

Rita Miliūtė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2020.04.08 21:38

Europos Sąjungos finansų ministrai nesusitarė, kaip būtų galima bendromis pastangomis atkurti ekonomiką po koronaviruso krizės. Ministrai ateičiai atidėjo diskusiją dėl Solidarumo fondo, į kurį mokėtų Europos partnerės, bendrai skolindamosi pinigus rinkose. Vadinamųjų „koronaobligacijų“ pasiūlymui griežtai nepritarė Vokietija, Nyderlandai ir kitos turtingesnės šalys, kurios tai laiko įsiskolinusių pietinių valstybių bandymu nesąžiningai pasinaudoti šiaurinių šalių fiskaline disciplina.

Apie tai LRT laidoje „Dienos tema“ kalbėjo Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas ir Vilniaus universiteto ekonomistas Raimondas Kuodis.

Dienos tema. Kuodis: deja, politikai keičia retoriką, suveda daug ką į karantiną, bet jis yra pasekmė (su vertimu į gestų k.)

– Ar galima įveikti ekonomikos krizę nebaigus su epidemiologine krize?

– Tikrai ne. Mes iš tikrųjų kovojame su virusu, kuris yra pamatinė priežastis viso to, kas vyksta. Deja, politikai keičia retoriką, suveda daug ką į karantiną, bet jis yra pasekmė. Per anksti nuėmus karantiną, bus blogiau – tą galėtų suprasti ir verslas, kuriam tiesiog maga kuo greičiau atgauti visas laisves prekiauti. Bet iš tikrųjų karantinas mažai ką reiškia – žmonės bus atsargūs ir nepuls bėgti į kavines, restoranus ar skraidyti lėktuvais. Pirmiausia užduotis yra sutvarkyti virusą. Nedarydama didelių kvailysčių, Lietuva gali tą sėkmingai padaryti, manau, iki Joninių.

– Karantinas pratęstas, per Velykas įvestas judėjimo apribojimas, bet jis įsigalios penktadienį, 20 val., kai iki to laiko nuotoliniu būdu dirbantys žmonės gali nuvažiuoti iš Klaipėdos į Zarasus arba iš Biržų į Lazdijus. Ar sprendimas taip riboti judėjimą prisidės, jūsų manymu, prie greitesnio ekonomikos atsigavimo vėliau? Ar karantinas, kuris iš vienos pusės pratęsiamas, iš kitos pusės nėra labai griežtas, yra tinkamiausia priemonė šiuo metu?

– Jeigu jau kovojome su bėda, tai reikėtų tą daryti ryžtingai. Vyriausybei pritrūksta tų ryžtingų žingsnių – iki šiol matome, kaip skraido lėktuvai, iki šiol turime keltą iš Kylio. Lygiai taip pat ir su velykiniais apribojimais – reikėtų griežčiau tą daryti, kad po to netektų gailėtis. Juolab, kad mokslininkai sako, jog Velykos gali labai smarkiai pakenkti, ir grįžtume nuo to progreso, kurį kažkokį jau matome kovoje su virusu, praėjus kelioms savaitėms karantino. Bet, žinote, politikai viena akimi žiūri į epidemiologus, o kita akimi – į kažkokius rinkėjus ar viešųjų ryšių akcijas. Tas komplikuoja situaciją.

– Ar Lietuva, kai jau bus galima kalbėti, kad su virusu susitvarkyta, turi aiškų planą, kaip įveikti ekonominę krizę?

– Pirma, ką norėčiau pasakyti, kad tikrai nepavyks atkurti tokios ekonomikos, kokia buvo prieš krizę. Todėl, kad, kaip minėjau, žmonės bus atsargesni ir daugiau dėmesio skirs būtiniausiems dalykams. Kai kurios netvarios verslo rūšys, kaip masiniai įvairių biurokratų armijos ar kokių nors įmonių vadovų skraidymai, negrįš artimiausius dešimtmečius. Žmonės turėtų suvokti, kad bus šiek tiek kitokia ekonomikos struktūra, bus mažiau pramogų.

Antra vertus, ko tikėtis po tokio smūgio, juolab, kad ir pajamų bus mažiau. Dabar daug kas bando spėlioti, koks bus tas ekonomikos nuosmukis. Jau ne kartą sakiau, kad elektros vartojimas jau dabar mažiausiai 10 proc. yra kritęs. Manau, jeigu pavyks susitvarkyti geriau negu tais baisiaisiais 2009 m., tai bus labai gerai.

– Ar tie 10 proc., jūsų manymu, yra maksimalus ekonomikos kritimas.

– Manau, pasaulyje bus kažkur 15–20 proc. kritimas trumpuoju laikotarpiu. Bet tas neturėtų labai gąsdinti, nes tai nėra karas, per kurį sunaikinama bombarduojant daug gamybos priemonių, ir po to labai sunku atstatyti ekonomiką jam pasibaigus ir sugrįžus euforijai, kurios, manau, galime tikėtis ir šiuo metu.

Kai įveiksime šitą krizę, bus nemažai euforijos, gamybos priemonės yra nesubombarduotos, pasiruošusios dirbti. Tai čia kalba eina apie labai staigų kritimą per trumpąjį laikotarpį, ilgainiui po to nepasieksime prieškrizinio lygio, turbūt per kelerius metus. Šitas optimizmas turėtų duoti viltį tiems, kurie labai spirga atidaryti verslus kuo greičiau, kas gali baigtis tokia Pyro pergale – padarysime problemą dar gilesnę, gausime antros, trečios bangos virusus. Tai tikrai nepadės tam pačiam verslui, kuris dabar taip skuba.

– Vyriausybės pagalbos verslui fondas, kuriam skiriami valstybės 100 mln. eurų ir tikimasi mažiausiai antra tiek iš prie fondo prisijungsiančių investuotojų. Kokias jūs matote to fondo perspektyvas?

– Reikia kalbėti apie esminius dalykus. Valstybės pagalba paprastai ateina didelių krizių laikais per vadinamuosius automatinius stabilizatorius, per antrąjį biudžeto deficitą, kai krenta mokestinės įplaukos, o valdžia nykstančią paklausą kompensuoja leisdama viešuosius pinigus. Manau, visai pagrįsta būtų kalbėti apie 5 milijardus, galbūt netgi daugiau. Tie visi 100 mln. ir smulkesnės priemonės yra santykinai smulkios, palyginti su tais 5 milijardais, kai bus biudžeto deficitas dėl šitos krizės. Tai yra žymiai svarbesni dalykai, pasiekiantys beveik visus per mokesčių atidėjimą, bedarbių pašalpos mokėjimą žmonėms, kurie prastovose, ir t. t.

– ES finansų ministrų derybos trečiadienį žlugo, bent jau iki kitos dienos, dėl vadinamojo Solidarumo fondo, kai Šiaurės šalys nori griežtos atsakomybės naudojant šitą fondą, o Pietų – ne. Lietuvos prezidento patarėjas kovo 19 d. kalbėjo, kad Gitanas Nausėda remia vadinamųjų „koronaobligacijų“ idėją, o pats prezidentas kalba nepritariantis šioms obligacijoms. Kaip jūs vertinate tą Solidarumo fondo idėją ir galimybę jį išnaudoti atgaivinant ekonomiką?

– Bėda ta, kad Europa nėra struktūriškai pasiruošusi tokioms krizėms, ką matėme 2011–2012 m., kai reikėjo daryti viską, kad išgelbėtų. Reikia mums žiūrėti į šalis, kurioms nereikia tokių skambių šūkių, kurios puikiai tvarkosi taip, kaip JAV ar Japonija. Atsakymas, kuo skiriasi šios minėtos šalys nuo Europos, yra tai, kad Europa struktūriškai priklauso nuo finansų rinkų, kas yra tiesiog kvaila.

Japonija, JAV, Didžioji Britanija nepriklauso nuo finansų rinkų, todėl gali turėti kokius nors biudžeto deficitus už kokias nori palūkanas. Bet Europa, deja, dėl istorinių priežasčių, siekiančių Veimaro Respubliką, sau į veikimo sutartis prisirašė daug apribojimų, kurie nepadeda plaukti. Europa bando plaukti, bet susirišusi rankas ir kojas, neleisdama tam tikrų dalykų, kurie yra natūralu suvereniose valstybėse, kurias minėjau. Dėl to ir tų ginčų labai daug, kaip čia daryti, kokias obligacijas leisti, per ką išleisti ir t. t. Tas tikrai žudo laiką, kuris labai svarbus šiuo metu.

– Kaip vertinate priemones, kurios Lietuvoje svarstomos kaip galinčios padėti šalies ekonomikai ir kurias jau bando įvesti ir įveda kitos ES šalys, pavyzdžiui, kuponai vietoj pinigų, išleistų kelionėms, kurios dėl krizės negali vykti?

– Politikai dabar iš principo užsiima komunikaciniais žaidimais. Vienas jų yra bandymas vietoj kažkokių bendrų programų, kurios yra labai anonimiškos, bandyti sugalvoti kažką atskiriems sektoriams. Tą galima daryti ir iš neigiamos pusės: prisimenant, kaip premjeras prieš prezidento rinkimus buvo pasirinkęs dvi aukas – bankus ir prekybos centrus. Dabar ta politika personifikuojama savotiškai siunčiant žinutes turizmo sektoriui, žiniasklaidai žadant jai kažkokių užsakymų, galbūt netgi tikintis, kad ji mažiau kąs prieš artėjančius Seimo rinkimus. Tai vėlgi yra šiek tiek vaikiški žaidimai, bet, antra vertus, visuomenė jau pripratus, todėl toleruoja. Jeigu netoleruotume, galbūt būtų mažiau viešųjų ryšių įvairiuose sprendimuose.

– Įmonėms, kurios išlaikys darbo vietas, Vyriausybė skyrė 56 mln. eurų subsidijų, kurias gauti registravosi jau daugiau kaip 10 tūkst. darbdavių. Ar ta priemonė yra efektyvi, kai dalį atlyginimų turės mokėti ir pačios įmonės, kurios pagrindine savo problema šiandien laiko tai, kad neturi apyvartinių lėšų.

– Vėlgi minėtas jūsų skaičius santykinai nedidelis, kai BVP siekia 50 milijardų, šalies biudžetas – apie 20 milijardų, sudėjus visas „Sodras“, ir panašiai. Žinoma, tos priemonės taikomos kitose šalyse, bet 50 mln. nėra labai įspūdinga suma, kuri ką nors iš pagrindų galėtų pakeisti. Aš siūlau, mano galva, geresnį sprendimą, kuris nieko nekainuoja, tik nacionalinės skolų užskaitos mechanizmą, padėsiantį stabdyti tą finansinę pandemiją besikaupiančių nemokėjimų, skundų vieni kitiems. Mano sukurtas nesudėtingas algoritmas padėtų išspręsti žymiai efektyviau, be jokių pinigų. Bet efektyvios priemonės šitoje šalyje paprastai nėra laukiamos – reikia daug metų, kol kažkam pagaliau pavyksta suprasti, kad galbūt tą verta daryti. Belieka analitikams siūlyti sprendimus, kurie, jų manymu, yra patys efektyviausi, tą ir darau.

– Dar viena sąlyginai tikrai nedidelė suma – Vyriausybės žadami iki 100 tūkst. eurų smulkiosioms ir vidutinėms įmonėms, jeigu jos pasirinks būti listinguojamos biržoje ir jeigu pritrauks per pusę milijono eurų papildomo kapitalo. Kaip jūs vertinate tokios priemonės veiksmingumą?

– Čia dar viena tokia sena struktūrinė visos Europos problema, kad pagalbos mechanizmai – ar tai būtų centrinio banko, ar vyriausybių – nukreipti į tuos, kurie jau turi išleidę kažkokius vertybinius popierius ar jau yra listinguotos akcijų biržose. Bet smulkusis ir vidutinis verslas yra labai toli nuo to. Todėl, net norint jam padėti, labai sunku rasti tokias smulkiąsias įmones, kurios būtų išleidusios obligacijas ir panašiai.

Struktūriškai ta parama daugiausia nukreipta į stambųjį verslą – čia paradoksas. Stambusis verslas lyg ir pats galėtų išgyventi, galbūt turi kažkokių rezervų, palyginti su smulkiuoju verslu, kur faktiškai gyvenama nuo algos iki algos. Šiuo atveju reikėtų kažkokių išmanesnių priemonių. Vieną jau minėjau – skolų užskaita, kuri struktūriškai labiau padėtų smulkiajam verslui, nes jis kenčia nuo skolų problemos, ypač kai didieji neapmoka sąskaitų, bando išsisukinėti, atidėlioti šituos dalykus, tada smulkieji turi eiti į bankus, sugniaužę kepures kaulyti pinigų, kas yra ypač sunku normaliais laikais, o krizės – dar labiau. Vyriausybė turėtų dvigubą dėmesį skirti išradingumui, kaip padėti smulkiajam verslui – skolų užskaita tam puikiai tiktų.

– Kainų reguliavimas, kuriam Vyriausybė gaus įgaliojimus, jeigu prezidentas pasirašys priimtas įstatymo pataisas. Ar tas būdas padės užtikrinti, kad kokių nors prekių nepritrūktų ir dar už pagrįstą kainą?

– Daug šalių turi įvairių įstatymų, likusių nuo Antrojo pasaulinio karo. Tarkim, JAV dabar pradeda taikyti tokių valstybinių įsakomųjų pirkimų sistemą, kurią seniai turi. Lietuvai gal būtų visai nieko turėti tokias sistemas dėl viso pikto, pavyzdžiui, per karinį konfliktą, kai valstybė pasako, kam ką ir už kiek gaminti.

Žinoma, kainų reguliavimas yra tik viena iš galimų priemonių, nes racionavimas kainomis – yra ir alternatyvų jam, pavyzdžiui, vienodas tiekimas švietime. Žinoma, tokius dalykus įsiforminti įstatymais yra neblogai, o ar tai bus taikoma realybėje, ar tai padės, čia yra atskiras klausimas. Vėlgi politikai nori parodyti savo griežtą ranką, kad sugebės sutvarkyti kokias nors parduotuves, brangiai pardavinėjančias apsaugos priemones. Bet paprastai tie dalykai retai padeda. Baigiasi viskas kartais deficitu, kartais privačių tiekėjų nenoru kažką daryti, jeigu jie mato, kad visas procesas baigsis kažkokiomis konfiskacinėmis priemonėmis.