Verslo pozicija

2020.04.07 16:49

Gintaras Černius. Verslininkai, darbuotojai ir valstybė – partneriai ar oponentai?

Gintaras Černius, Mylolo Romerio universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto dekanas2020.04.07 16:49

Praėjus trims karantino savaitėms jau aiškiai matosi, kurios įmonės dėl viruso poveikio visuomenės gyvenimui prarado savo pinigų srautus, kurie palaikė įmonės gyvybingumą.

Atkreipčiau dėmesį, kad akcentuoti reiktų būtent gyvenimo pokyčius dėl koronaviruso pandemijos, o ne dėl karantino, ar ekstremalios padėties paskelbimo. Karantinas – tai tik valstybės lygio priemonė viruso plitimo suvaldymui. Net ir visiškai, tarkim, rytoj, panaikinus karantiną ir atšaukus bet kokius ribojimus, žmonės dar kurį laiką saugosis viešų sambūrių, laiko leidimo restoranuose ar prekybos centruose, kol neįsitikins, kad grįžti prie seno gyvenimo būdo jau yra saugu.

Taigi kalbant apie verslo perspektyvas ir netolimą ateitį, „šviesus rytojus“ verslui išaus ne kitą dieną atšaukus karantiną, bet žmonėms vėl pradėjus normaliai gyventi ir išlaidauti, kaip tai buvo iki pandemijos. O kiek laiko tai užtruks, niekas kol kas negali žinoti. Mokslininkai modeliuoja įvairius pačios pandemijos dydžio ir trukmės variantus, tačiau per kiek laiko vidinis vartojimas valstybėje atsistatys į pradinį, ikipandeminį lygį – pasakyti labai sunku. Geriausiu atveju prognozė skambėtų – „po keleto mėnesių pandemijai pasibaigus“. Kadangi tikslaus termino įvardinti praktiškai neįmanoma, pavadinkime šią dieną „X“. Taigi, jau dabar įmonės susiduria su milžinišku iššūkiu, kadangi tenka sprendimų ir jų pasekmių modeliavimu užsiimti itin aukšto neapibrėžtumo situacijoje.

Mokslininkai modeliuoja įvairius pačios pandemijos dydžio ir trukmės variantus, tačiau per kiek laiko vidinis vartojimas valstybėje atsistatys į pradinį, ikipandeminį lygį – pasakyti labai sunku.

Tačiau tai nereiškia, kad neįmanoma aptarti jokių variantų ir patarti, kaip, priklausomai nuo situacijos gali, turėtų ar norėtų elgtis įmonių savininkai, o taip pat ir jų darbuotojai. Šiuo metu dažnai tenka girdėti įvairių profsąjungų atstovų, teisininkų ir šiaip įvairių patarėjų, kurie primygtinai perspėja samdomus darbuotojus nesutikti su jokiais darbdavio pasiūlymais mažinti darbo užmokestį, keisti darbo sąlygas ir panašius dalykus. Kitaip sakant – gelbsti vargšą darbuotoją nuo a priori nesąžiningo, nepadoraus ir visaip kitaip blogo darbdavio, kad šis, pasinaudojęs suirute, neapgautų savo darbuotojo ir dar labiau nepasipelnytų pandemijos sąskaita.

Kadangi finansai pakankamai neemocingas mokslas, žvilgtelkime, į kokią situaciją pateko skirtingos įmonės.

Pirmiausia – dalis verslų šiuo metu patiria didžiulį pakilimą. Maisto parduotuvės, siuntų tarnybos, maisto pristatymas į namus, sandėliai, kuriuose komplektuojami užsakymai, vaistinės – tikrai ne tie verslai, kuriems šiandieną būtų striuka ir jiems reikėtų kalbėti apie atlyginimų mažinimą darbuotojams. Greičiau atvirkščiai.

Tačiau kita dalis verslų – restoranai, kirpyklos, sporto klubai, kino teatrai, koncertų, kelionių organizatoriai, avialinijos ir dar daug kitų susidūrė su rimtomis problemomis, kadangi jų piniginis srautas iš veiklos visiškai sustojo arba drastiškai sumažėjo.

Dalis šių verslų matyt, taip ir nebeatsigaus. Ne todėl, kad būtų nereikalingi savo buvusiems ar būsimiems klientams, kai pandemija baigsis. Tiesiog jie paprasčiausiai neišgyvens. Ir tai yra objektyvus reiškinys, visiškai nepriklausantis nuo kieno nors užkalbėjimų ar kaltinimu darbdavius visomis pasaulio nuodėmėmis.

Dalis šių verslų matyt, taip ir nebeatsigaus. Ne todėl, kad būtų nereikalingi savo buvusiems ar būsimiems klientams, kai pandemija baigsis. Tiesiog jie paprasčiausiai neišgyvens.

Kieno užkalbėjimai, maldos ar pažadai padėtų jūsų darbo kabinete išgyventi jau tris savaites nelaistytoms gėlėms? Jei jos nelaistomos, bet nuolat žadama jas palaistyti, kai tik... pasibaigs karantinas? Tad kiek turi šansų kai kurie verslai? Kiek jiems gali padėti valstybė, darbdaviai, ir, kaip keistai tai beskambėtų – patys darbuotojai?

Jei verslas parado pinigines įplaukas dėl to, kad dalinai ar visiškai nebegali vykdyti savo veiklos, reikia kalbėti apie tai, kiek tokios įmonės turi sukauptų finansinių resursų arba taip vadinamų „finansinių lašinių“. Būtent nuo jų priklauso ir skirtingų įmonių vadovų tolimesni veiksmai.

Jei įmonė visiškai neturi sukaupusi pinigų „juodai dienai“, jos sprendimų laukas labai ribotas. Šiuo atveju net jei įmonė patenka į subsidijuojamų sąrašą ir teoriškai galėtų pasinaudoti valstybės numatyta parama darbo vietų išsaugojimui, praktiškai ji padaryti to negali. Netgi nepriklausomai nuo to, kad valstybė sutinka prisidėti prie prastovas paskelbusių darbuotojų atlyginimo 60 ar net 90 procentų, įmonė fiziškai neturi pinigų, kad išmokėtų visą numatytą (nors ir galbūt sumažintą atlyginimą) ir sugebėtų laukti kol gaus jai pažadėtą subsidiją. Variantas skolintis pinigus tam, kad būtų išmokėti atlyginimai yra pakankamai rizikingas, nors ir įmanomas variantas. Tačiau šiuo atveju reiktų labai tiksliai paskaičiuoti, ar su paskolų pagalba įmonė išgyvens iki valstybės subsidijų gavimo. Gautas subsidijas galima bus panaudoti paskolos grąžinimui. Tačiau ir gavus subsidijas, pastarosios padengs ne visą, o tik dalį išmokėtos atlyginimų darbuotojams sumos. Taigi, bet kuriuo atveju reiks atsakyti į klausimą, iš kur paimti pinigų likusios paskolos dalies grąžinimui. Be to, gavus subsidiją tokia įmonė įsipareigoja dar tris mėnesius pati mokėti savo darbuotojams atlyginimus, t.y. išlaikyti subsidijuotą darbo vietą. Kaip jau minėta, karantino nutraukimas dar nereiškia, kad klientai nedelsiant pradės vartoti, o įmonė tuoj pat atstatys savo veiklos pinigų srautą. Tai reiškia, kad įmonė vėl susidurs su pinigų trūkumu. Vėl skolintis? Galbūt, jei valstybė suteiks garantijas bankams už tokias paskolas. Priešingu atveju finansinės institucijos tiesiog neskolins pinigų, nes tokia paskola joms bus pernelyg rizikinga. Jei paskolų įmonė negaus, ji neturės kuo mokėti darbuotojams, tiekėjams ir kitiems savo veiklos partneriams. Kas bus? Atsakymas akivaizdus – bankrotas.

Tuomet savininkams iš anksto numatant tokią perspektyvą ir siekiant išsaugoti savo verslą nuo bankroto, prasminga visiškai stabdyti veiką ir, kaip bebūtų gaila, prašyti darbuotojų išeiti iš darbo, o situacijai pagerėjus sugrįžti atgal.

Ir šis sprendimas susijęs ne su tuo, kad savininkai yra blogi, o su tuo, kad įmonė dėl objektyvių priežasčių nesugebės sumokėti atlyginimų darbuotojams. Šiuo atveju visa atleistų darbuotojų išlaikymo našta tenka valstybei. Belieka tikėtis, kad mūsų valstybė yra pakankamai gerai pasiruošusi ir turi „finansinių lašinių“ , kad bent kurį laiką galėtų išlaikyti savo darbo netekusius piliečius.

Tad finansiškai „liesai“ įmonei dabartinėje situacijoje net ir valstybės parama greičiausiai nelabai bepadės ir jos savininkų veiksmai nesunkiai prognozuojami.

Kita situacija, kai įmonė turi sukaupusi iš ankstesnių sėkmingų laikotarpių pakankamus piniginius resursus, kitaip sakant, turi storus „finansinius lašinius“. Priklausomai nuo finansinių rezervų įmonė, jos savininkai gali elgtis skirtingai. Idealiu atveju – įmonė yra labai turtinga ir gali, net ir visiškai negaudama pinigų iš veiklos, kurį laiką gyventi savarankiškai. „Išgyvenimo“ laiką – žinant atlyginimų, nuomos, komunalines ir kitas išlaidas – labai lengva paskaičiuoti. Jei įmonė, nemažindama savo išlaidų gali išgyventi pusę metų, ji galėtų būti laikoma ypatingai stabilia ir labai gerai pasirengusia nenumatytiems atvejams.

Savininkai, siekdami išlaikyti savo verslą ir savo darbuotojus, gali aukoti įmonėje sukauptus pinigus, kurie iš esmės priklauso ne kam kitam, bet jiems, tam, kad neprarastų savo verslo. Jei savininkai visas problemas susijusias su pandemija prisiima sau, ateina laikas, kai finansiniai ištekliai įmonėje pasibaigia. Jei iki to laiko verslas vėl pradeda veikti ir pinigų srautas iš veiklos jau atsistatęs – įmonė ir darbuotojai yra išsaugoti ir gali toliau sėkmingai veikti, kadangi neturi jokių skolų. Belieka vėl kaupti finansinius rezervus iki kitos krizės. Tai būtų idealus variantas, kadangi visą krizės naštą prisiimtų verslininkai, neperkeldami jos nei savo darbuotojams, nei valstybei.

Turint „finansinių lašinių“, bet prognozuojant, kad jų gali nepakakti išgyventi iki spėjamos dienos „X“, galimi variantai, kaip kiek įmanoma pailginti „išgyvenimo“ laikotarpį.

Jei įmonė negali, ar savininkai nenori kreiptis į valstybę pagalbos, pailginti išgyvenimo laikotarpį galima mažinant sąnaudas, kurios yra susijusios su pinigų išmokomis. Pirmiausia tai atlyginimai. Įmonės darbuotojai, gali sutikti laikinai sumažinti savo atlyginimus iki ateis diena „X“ ir jie vėl galės dirbti išsaugotame versle ir gauti ankstesnius atlyginimus, o galbūt su laiku gauti per krizės laikotarpį „nesumokėtą“ atlyginimo dalį. Šiuo atveju darbuotojai ir savininkai dalinasi krizės naštą bendrai, neperkeldami jos valstybei. Džiugu pastebėti, kad ne vienas Lietuvos verslas jau priėmė būtent tokius sprendimus, kai su darbuotojais susitariama, kaip su verslo partneriais ir bendrai siekiama išsaugoti ir verslą, ir darbo vietas.

Jei apskaičiuojama, kad sukauptų finansinių resursų, net ir darbuotojams sutikus sumažinti atlyginimus nepakanka, gali būti prasminga daliai darbuotojų skelbti prastovas (jei įmonė yra galinčių gauti subsidijas sąrašuose). Šis variantas veikia taip pat, kaip ir aukščiau aprašytas, tik skirtumas toks, kad įmonė turi galimybę pati mokėti už prastovas darbuotojams ir sulaukus valstybės subsidijų dalinai kompensuoti sumokėtas darbo užmokesčio sumas. Taip pat šiuo atveju, tikėtina, kad įmonė sugebėtų, net ir po karantino nutraukimo tris mėnesius mokėti subsidijuotoms darbo vietoms atlyginimus ir sėkmingai sulaukti dienos „X“. Jei pasirenkamas šis variantas – krizės naštą jau dalinasi verslininkai, darbuotojai ir valstybė. Tokiu būdu ženkliai padidėja tikimybė (kai apskaičiavimai atliekami teisingai), kad toks verslas sugebės išlikti iki dienos „X“ ir vėliau vėl sėkmingai dirbdamas sugebės mokėti savo partneriams – atlyginimus darbuotojams ir mokesčius Valstybei.

Taigi, valstybės parama verslui daliai įmonių bus veiksminga ir reikšminga. Svarbu, kad ji pasiektų įmones, kol jos dar „gyvos“. Jei bus vėluojama ir ginčijamasi dėl detalių, kaip vyksta dabar – gali būti per vėlu. Nudžiūvusią gėlę galima labai gausis laistyti, tačiau ji nuo to neatsigaus.

Taigi, valstybės parama verslui daliai įmonių bus veiksminga ir reikšminga. Svarbu, kad ji pasiektų įmones, kol jos dar „gyvos“.

Tuo pačiu metu verta pasidalinti tam tikru nerimu, susijusiu su įmonių sąrašu, kurios yra paskelbtos nukentėjusiomis nuo pandemijos. Turiu galvoje didžiąsias, finansiškai ypatingai stiprias įmones, kurių savininkai puikuojasi turtingiausių Lietuvos žmonių sąrašuose. Šios įmonės tikrai turi resursų išgyventi iki dienos „X“. Tuo tarpu silpnesnės įmonės gali nesulaukti ir subsidijų gavimo momento. Mėgstantys sąmokslo teorijas, galėtų manyti, kad valstybės paramos verslui tvarka sąmoningai vilkinama, kad silpnieji išmirtų. O tada jau galima prisiminti 2008 metų finansų krizę, kai valstybės gelbėdamos bankus atliko milžiniškas injekcijas jų likvidumui palaikyti. Čia verta prisiminti ir „auksinius parašiutus“ – milžiniškas pinigų sumos, kurios buvo išmokėtos kai kurių bankų vadovams, kaip išeitinės išmokos, vietoje to, kad pinigai būtų panaudoti pagal paskirtį...

Egzistuoja rizika, jog didžiulės, bet tuo pačiu ribotos valstybės lėšos bus skirtos didžiosioms įmonėms, kurios galėtų nesudėtingai išgyventi ir be subsidijų. Dėl to šių lėšų nebepakaks smulkioms ir vidutinėms įmonėms, kurios be šių subsidijų paprasčiausiai neišgyvens iki taip mūsų visų laukiamos dienos „X“. Todėl valstybei skiriant subsidijas „stipriesiems“ verta labai paskaičiuoti ar būtent jiems tikrai labiausiai šių pinigų reikia.

Apibendrinant – jei valstybė, verslas ir darbuotojai veiks kaip partneriai nesistengdami reikalauti vienas iš kito objektyviai neįmanomų dalykų, įsipareigojant vieni kitiems „teisingai“ elgtis šioje krizinėje situacijoje – turime realią galimybę krizę pabaigti suvokus ir sustiprinus partnerystę tarp valstybės, verslo ir žmogaus (ir kaip darbuotojo, ir kaip vartotojo), kur kiekvienas Partneris yra svarbus, reikšmingas ir vertas pagarbos.