Verslas

2020.04.01 19:11

Guoda Azguridienė. Ką gelbėja ekonomikos gelbėjimo planas?

Guoda Azguridienė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimų vadovė, LRT.lt2020.04.01 19:11

Kaip sutartinai pažymi ekspertai, bendri visuomenės nuostoliai dėl koronaviruso priklausys nuo dviejų dalykų: epidemijos suvaldymo fazės, ir ekonomikos atsigavimo pasibaigus karantino metu taikytoms priemonėms.

Epidemijos fazė apima vienokio ar kitokio griežtumo karantiną, t. y., vartojimo ir gaminimo apribojimus ir papildomas lėšas bei pajėgumus, mestus į sveikatos apsaugos sektorių. Tai reiškia įvairių resursų, įskaitant intelektualinius, koncentravimą būtent ten.

Krizei ištikus

Ekonomika per pirmąją fazę, kai pajėgos metamos į krizės suvaldymą, neišvengiamai stoja. Didžioji dalis sektorių sustoja visai arba sulėtėja, tik kai kurie veikia normaliai, ir vos keli – padidintu režimu. Vertinant atskirų ekonomikos šakų galimybes dirbti, svarbu turėti omenyje, kad šiuolaikiniai verslai paprastai turi ilgas vertės kūrimo grandines, kurios gali būti išsidėstę per visą pasaulį. Todėl neveikia ir tie verslai, kurie negauna medžiagų ir komponentų, arba praranda pirkėjus, nors fiziškai, atrodo, dirbti galėtų. Taigi sutrinka didžioji dauguma verslo. Apribojus vartotojų judėjimą, stoja aptarnavimo sritys, kuriose dirba daugiausia žmonių: dalis prekybos, turizmas, paslaugos, turgūs, kirpyklos ir pan. Todėl suprantama, kad pagrindines priemones Vyriausybė skiria tų žmonių pajamoms palaikyti. Žmonių pajamas galima palaikyti įvairiais būdais, ir tie būdai skirtingai paveikia antrąjį tikslą – galimybę ekonomikai atsigauti.

Lietuvoje pasirinktas kelias tai daryti ne tiesiogiai suteikiant išmokas žmonėms per socialinės paramos priemones (kaip antai bedarbio ar kitokias pašalpas), o per įmones – realiai forminant prastovą. Toks pasirinkimas remiasi prielaida, kad ekonomikoje vyksta pauzė, o karantinui pasibaigus įmonės veiklą tiesiog pratęs.

Verslui pauzės nebūna

Ši prielaida nėra realistiška, kai karantinas trunka daugiau nei mėnesį. O jis trunka. Nes ekonomikoje pauzės nebūna. Kaip nebūna pauzės žmogaus organizme plakti širdžiai ir funkcionuoti smegenims. Jei kažkuris iš šių organų padaro pauzę, įvyksta pokyčiai organizme. Tuo tarpu formuojant pagalbos priemones daroma prielaida, kad pauzės metu pokyčiai nevyksta. Tai būtų labai patogu, bet taip nėra. Per tą laiką iš esmės persiskirstomi ištekliai, gali iš esmės pakisti prekių paklausa ir pasiūla (palyginkit – apsauginės kaukės ir atostogų kelionės). Bet svarbiausia – beprecedentiškai išauga netikrumas dėl ateities. Verslai negali planuoti savo veiklos. Gali tik laukti ir tikėtis bent kokio aiškumo – tiek dėl karantino trukmės, tiek dėl valstybės taikomų priemonių, tiek dėl vartotojų prioritetų tuo metu (naivu būtų manyti, kad žmonės suplūs vartoti tą patį, ką iki krizės).

Vyriausybės pagalbos priemonėmis siekiama dviejų tikslų. Pirma, padėti ekonomikai išsilaikyti, kad atsiradus fizinėms galimybėms ji galėtų greitai atsigauti. Antra, suteikti gyventojams, kurių darbovietės negauna pajamų ir negali sumokėti darbo užmokesčio, laikiną pragyvenimo šaltinį.

Lietuvoje vyriausybė pasirinko padėti gyventojams per įmones – nukeliant mokesčių mokėjimą, suteikiant pigių paskolų ir teikiant prastovos subsidijas.

Pirmosios dvi priemonės padeda išsilaikyti pačioms įmonėms tam tikrą gana trumpą laiką, tačiau subsidijos – neleidžia prisitaikyti įmonėms prie naujų aplinkybių. Realiai tai reiškia, kad įmonėms supančiojamos rankos – jos turės startuoti iš tos pozicijos, kurioje buvo paspausta pauzė, nors yra akivaizdu, kad iš tos pozicijos jos negalės į rinką įšokti. Juk paklausa pasikeitusi, rinkos perdalintos, įprastos grandinės sutrūkę – viskuo reikia rūpintis iš naujo. O tai reiškia, kad pauzėje dirbtinai pralaikyti darbuotojai vis viena rizikuoja tapti bedarbiais, tik šį kartą visi ir ilgam, nes gali bankrutuoti pats verslas – dings visos esamos ir artimo laikotarpio potencialios darbo vietos. Jau nekalbant apie tas įmones, kurios gal ir išgyvens karantiną su subsidijomis, bet nepajėgs išlaikyti už prastovos subsidiją prisiimtų įsipareigojimų išlaikyti darbo vietas nurodytą mėnesių skaičių karantinui pasibaigus.

Būtina atrišti rankas

Pirmosiomis krizės savaitėmis vyriausybės priemonės buvo amortizuojantis ir nuraminantis veiksnys. Juolab, kad buvo labai sunku įvertinti karantino trukmę. Šiandien jau aišku, kad jis užtruks daug ilgiau, nei „pauzės“ strategija gali suveikti. Taigi vietoje to, kad toliau galvoti, kaip pralaikyti verslą pauzėje ir subsidijuoti jo sustingimą, reikia kuo greičiau pereiti prie skirtingų priemonių padėti gyventojams ir gaivinti ekonomikai įgyvendinimo. Netekusius pajamų darbuotojus derėtų šelpti socialinės paramos instrumentais – socialinėmis arba bedarbio pašalpomis (čia galima pasiremti Vokietijos pavyzdžiu). Juo labiau, kad jau dabar yra daug darbo netekusių darbuotojų ir jų tik daugės.

O verslui reikia kuo greičiau atrišti rankas, kad jis pajėgtų gelbėtis ir gelbėtų darbo vietas tiems darbuotojams, kurių reikia. Verslo situacijos bei problemos yra tokios įvairios ir taip greitai kinta, kad jokia pasaulio supervyriausybė negalėtų jų visų net užfiksuoti, ką jau kalbėti apie išsprendimą. Ar Vyriausybė mano, kad jos potencialas yra didesnis, nei visų Lietuvos verslų savininkų ir vadovų potencialų suma?

Tokios didžiulės nežinios sąlygomis priemonės turėtų būti kuo labiau universalios ir netrukdančios žmonėms priimti sprendimus, kurių vaisiais naudotis po to visi norėsime.

Komentare pateikiama asmeninė autorės nuomonė.