Verslas

2020.03.28 12:13

Stulbinantis posūkis: perspektyvią programuotojų karjerą jauna pora iškeitė į kaimą ir priekalą

Rūta Katkevičienė, LRT radijo laida „Gimtoji žemė“, LRT.lt2020.03.28 12:13

„Kodėl jūs čia taip norit į kaimą? Geriau ten Vilniuj programuotojais būsit, geresnis gyvenimas bus. Nereiks nugaros lenkti...“, – LRT RADIJUJE tėvų rūpestį prisimena jauna Aušros ir Martyno Šalkauskų šeima.

Pasauliui užsidarius karantine, daugelis atkreipia dėmesį į kaimą ir gamtą. Rodos, jame mažesnė tikimybė koronavirusu užsikrėsti, o gamtai bundant ir pavasario saulei vis dažniau pasirodant – vienas malonumas užmiestyje laiką leisti.


Tačiau toli gražu ne kiekvienas jaunas žmogus išdrįstų į kaimą išsikraustyti ir perspektyvią programuotojo specialybę į šimtmečius skaičiuojantį amatą iškeisti. Bet Aušra ir Martynas Šalkauskai išdrįso ir, sako, esantys laimingi.

Susipažino universitete

Martynas – kalvis, o Aušra – įamžinanti savo vyro darbus fotografė. Šalkauskai prieš pusantrų metų moderniai įrengė seną kaimo sodybą Viburiuose, Panevėžio rajone ir joje apsigyveno.

„Žmogaus prigimtis tokia – gamta ramybė... Iš prigimties traukia“, – teigia Martynas. Pora gimė ir augo nedideliuose miesteliuose Panevėžio rajone. Susipažino studijuodami programų sistemas Vilniaus Universitete. Tačiau, Aušra pasakoja, kad jos ir Martyno keliai buvo susikirtę dar prieš tampant kurso draugais.

Aš jau kokiame antrame kurse pradėjau galvoti, kad mieste nepatinka. Brendo mintis, keli metai praėjo ir lūžis įvyko.

„Aš lankiau muzikos mokyklą, o Martynas tuo pačiu metu dailės mokyklą. Ten tas pats pastatas, tai koridoriuose prasilenkdavom, – prisimena Aušra. – Olimpiadoj buvau nuvažiavus į Smilgius, tai Martynas ten irgi demonstravo savo modelius. Bet susitikom universitete.“

Kalvystei praverčia ir programavimas

Pora juokauja, kad programavimo studijos jų gyvenime atsirado tam, kad jie sutiktų vienas kitą.

Gyvendami ir besimokydami Vilniuje jaunuoliai į gimtuosius kraštus sugrįžti neplanavo, bet aiškiai suprato, kad sostinės ritmas – ne jiems.

„Aš jau kokiame antrame kurse pradėjau galvoti, kad mieste nepatinka. Brendo mintis, keleri metai praėjo ir lūžis įvyko“, – prisimena M. Šalkauskas.

Meniškų sielų jaunuolių programavimas nežavėjo, bet užsispyrę pabaigti tai, kas pradėta, Martynas ir Aušra aukštojo mokslo diplomus užsitarnavo. „Sekėsi gerai informatika. Ir egzaminai gerai sekėsi ir kažkaip taip išėjo. Tėvai nukreipė, čia irgi faktas, ir taip gavosi“, – studijas prisimena Martynas.

Nors programavimas netapo kasdiene veikla, pora vis tiek randa būdų kaip kaime panaudoti kompiuterinį raštingumą. „Šiais laikais viskas ant to stovi. Ir dabar panaudojam tai. Dabar mokomės verslo subtilybių – kaip tą verslą išvystyti. Viešinimui – kaip pasiekti klientą, – pasakoja pora. – Vis tiek yra susiję dalykai su programavimu kažkiek.“

Iš miesto ritmo į kaimo harmoniją

Po universiteto baigimo Aušros ir Martyno kursiokai nenustebo, kai pora pareiškė, kad iš sostinės kraustosi gyventi į kaimą. Apie tai jau buvo kalbėta ir aptarta, todėl bičiuliai poros ateities planus suprato. Atsargiau tokį sprendimą vertino tėvai.

„Kodėl jūs čia taip norit į kaimą? Geriau ten Vilniuj programuotojais būsit, geresnis gyvenimas bus. Nereiks nugaros lenkti...“, – tėvų rūpestį prisimena jauna pora.

Tačiau jaunuoliai buvo įsitikinę – laiko leidimas prie kompiuterių ekranų – ne jiems. Iškart po diplomų įteikimo ceremonijos jie patraukė į gimtuosius kraštus kurti naujo gyvenimo.

Kalvystė – pagrindinis pragyvenimo šaltinis

Pradžioje Aušra ir Martynas gyveno pas savo tėvus, tačiau netrukus, perėmę Martyno tėvų sodybą, ėmė įsirenginėti savo būstą. „Jie čia aplinką tvarkė ir patys norėjo, kad čia kas nors gyventų. Ir atsirado gyventojai“ , – prisimena M. Šalkauskas.

Kai kaime esi, mažiau finansų tam tikra prasme reikia. Nuvažiuoji, apsiperki ko tau reikia, o ne kai mieste – gali kiekvieną dieną eiti ir tau vis kažko prisireiks.

Martynas pasakoja, kad renovuoti seną sodybą nekainavo tiek, kiek galėtų pasirodyti. Vyras viską darė savo rankomis, o pinigų sutaupė apsukrumas ir nuolatinis domėjimasis statybų gudrybėmis. Pora pasakoja, kad jų finansinė padėtis yra gera ir iš kalvystės, kuri tapo šeimos verslu, kaime pragyventi galima.

„Kai kaime esi, mažiau finansų tam tikra prasme reikia. Nuvažiuoji, apsiperki ko tau reikia, o ne kai mieste – gali kiekvieną dieną eiti ir tau vis kažko prisireiks, – samprotauja Šalakauskai. – Už nuomą čia nereikia mokėti, už komunalinius irgi. Reikia mokėti suktis. Pavyzdžiui, pasidarėme saulės kolektorių, tai vasarą, rudenį ir pavasarį karštas vanduo yra už dyką.“

Hobis tapo verslo dalimi

Pora pripažįsta, kad kasdienė buitis kaime yra sudėtingesnė negu mieste. Juk gyvenant sodyboje ir prižiūrint nuosavą namą, kasdien atsiranda fizinių darbų, kuriems toli gražu ne kiekvienas sutvertas. Juolab, žiemos kartais būna šaltos ir niūrios.

„Žiemą atrodo taip šlapia, nėra lapų, niūroka, liūdnoka, bet kažkaip tą žiemą pragyvenam“, – pasakoja pora. Tačiau Martynas džiaugiasi gyvenimo kaime kasdienybe. Kuomet dirbi sau, nereikia niekur skubėti ir ilgai ieškoti motyvacijos, tikina jis.

Apsipirkti nuvažiuoti kažkokia trauma vis tiek. Tas „skruzdėlynas“ – visi skuba, lekia. O čia sau ramiai galima. Čia mes niekur neskubam.

„Nereikia septintą keltis. Jei prastai miegojai, gali pagulėti ilgiau, niekas per galvą neduos. Dažniausiai mano darbai vyksta vakarais, iki vėlumos, – pasakoja Martynas. – Bet tiesiog kaip gaunasi, taip.“

Kuomet vyras dirba, Aušra rūpinasi buitimi, bet kartais ir jai tenka padėti savo vyrui. Ne tik fiziškai, bet ir protiškai bei meniškai.

„Ten einu žaizdrą pakūrenti ar palaikyti kažką, kad patogiau būtų. Mano hobis buvo fotografija, tai čia susiję su kalvyste, nes visus tuos dirbinius reikia nufotografuoti, – apie verslo subtilybes pasakoja Aušra. – Tai čia laiko susigaišta. Tada apdoroti tas nuotraukas ir dar marketingo pusė tenka man, nors dar tik mokomės.“

Miesto „skruzdėlynas“ – ne mielas

Šalkauskai sako, kad miesto gyvenimą „uždarė ir užrakino po devyniomis spynomis“. Nuvyksta tik retkarčiais – apsipirkti arba aplankyti artimuosius ir draugus. Kiekvienas išvažiavimas iš sodybos Viburiuose į miesto šurmulį Martynui yra kantrybės išbandymas.

„Apsipirkti nuvažiuoti kažkokia trauma vis tiek. Tas „skruzdėlynas“ – visi skuba, lekia. O čia sau ramiai galima. Čia mes niekur neskubam“, – nesusižavėjimą miesto gyvenimu dar kartą akcentuoja Aušra ir Martynas.

Jauniems žmonėms bendravimo netrūksta. Pora pasakoja, kad kiekvieną savaitgalį sulaukia svečių, o kartais bičiuliai užsuka ir šiokiadieniais. Anot Šalkauskų, kai kurie pažįstami taip pat norėtų iš miesto į kaimą išsikraustyti, tačiau nedrįsta. Pora sako, kad baimintis nėra ko ir džiaugiasi savo laimę atradę kaime.

Pokalbis su diplomuotais programuotojais, įsikūrusiais etnografinėje sodyboje – ir radijo įraše