Verslas

2020.03.11 07:00

Tada ir dabar: prieš 30 metų vos gavę algą bėgdavome glėbiais pirkti muilo, o šiandien galime didžiuotis įstabiu ekonomikos šuoliu

Jonas Deveikis, LRT.lt2020.03.11 07:00

Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka prisimena, kad valstybės atgimimo pradžia buvo lydima didžiulio ekonominio neapibrėžtumo. Vos gavę atlyginimą, žmonės bėgdavo glėbiais pirkti muilo, nes pinigai per metus nuvertėdavo po 10 kartų. Dabar šių problemų jau nebėra, tačiau nesumažinus korupcijos ir nepagerinus švietimo sistemos – galime kristi žemyn, mano „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. 

Po nepriklausomybės atkūrimo laisvai Lietuvai – jau 30 metų. Ekonomistai sako, kad per 30 metų nuveikta daug, o šalis gyvena tarsi statistinis, panašaus amžiaus šalies didmiesčio gyventojas. Priežasčių džiaugtis daugybė – būsto įperkamumas dar niekada nebuvo toks didelis, parduotuvėje galima įsigyti prekių iš viso pasaulio, kaip ir vos per keletą valandų atsidurti bet kuriame Europos taške ar kelių mygtukų paspaudimu gauti garuojančią picą prie savo namų durų.

Tiesa, taip gyvena ne visa Lietuva. Kai kuriuose šalies regionuose nedidelės pajamos, paslaugų kokybė ar prieinamumas neatspindi nuotaikų, kuriomis gyvena tarptautinėse įmonėse dirbantys Vilniaus ar Kauno gyventojai.

Vis dėlto ekonominiai rodikliai, kuriuos Lietuva pasiekė per 30 metų, – neleis sumeluoti ekonomine pažanga. Pavyzdžiui, 1995 metais Vyriausybės nutarimu buvo patvirtinta minimali mėnesinė alga, kuri siekė vos 100 litų (apie 29,34 euro). Praėjus 25 metams, minimali mėnesinė alga 2020 metais pakilo kiek daugiau nei 20 kartų – iki 607 eurų.

Per pastaruosius 30 metų Lietuva gyvenimo lygiu sparčiai vejasi turtingas Vakarų Europos šalis. Pavyzdžiui, remiantis Lietuvos statistikos departamento ir Lietuvos banko skaičiavimais, 1995 metais Lietuvos BVP vienam gyventojui, palyginti su ES vidurkiu – siekė vos 33 proc. o naujausiais duomenimis (2017 metų), šis rodiklis pakilo iki 78 proc.

Faktinių individualių vartojimo išlaidų rodiklis, lyginant su ES šalimis, padidėjo net iki 89 proc. O tai reiškia, kad vidutinis lietuvis gali įpirkti daugiau prekių ir paslaugų nei vidutinis graikas, slovėnas, portugalas ir tiek pat, kiek ispanas.

Nepriklausomybės išvakarėse žmonės svajodavo bendrabutyje gauti lovą

LRT.lt kalbintas ekonomistas Romas Lazutka pastebi, kad taip buvo ne visada. Jis sutinka, kad per pastaruosius 30 metų žengtas didelis ekonominis žingsnis į priekį, kadangi nepriklausomybės pradžia ir keleri metai iki jos finansiškai buvo sudėtingi.

„Žmonių gyvenimas tuo metu buvo skurdus, kad ir tos pačios nomenklatūros gyvenimas buvo kuklus. Dar prieš nepriklausomybės atgavimą dirbau jūreiviu, todėl turėjau galimybę išplaukti į kitas šalis – Kanadą, Kanarų salas ir kitas. Jau tuomet matėsi, kad Sovietų Sąjungos kasdienis gyvenimas – gatvės, automobiliai, parduotuvės – skiriasi kaip diena ir naktis“, – prisimena R. Lazutka.

Jaunesniems žmonėms, kurie buvo baigę universitetus ir negalėjo įsigyti butų, buvo svarbu gauti vietą bendrabutyje. Nesusituokę tikėjosi gauti bent lovą kambaryje, kur gyveno 2–3 žmonės, o šeimos svajonė buvo gauti šeimyninį bendrabutį.

Jis tikina, kad daugelio lūkesčiai nepriklausomybės išvakarėse buvo kitokie, nei dabar. Dalis žmonių svajojo gauti vietą bendrabutyje. „Jaunesniems žmonėms, kurie buvo baigę universitetus ir negalėjo įsigyti butų, buvo svarbu gauti vietą bendrabutyje. Nesusituokę tikėjosi gauti bent lovą kambaryje, kur gyveno 2–3 žmonės, o šeimos svajonė buvo gauti šeimyninį bendrabutį“, – jaunų žmonių svajones, prieš 30 ir daugiau metų prisimena R. Lazutka.

Nepriklausomybės išvakarėse, anot ekonomisto, šalyje stigo net kokybiškos mėsos. „Trūko tų pačių vištų ar dešrelių, ir jos lentynose nuolatos negulėdavo, atvežus – greitai buvo išperkamos. Maisto produktų stigdavo, o apie pasirinkimą – nėra ką ir kalbėti. Prisimenu, buvo Kaune „Raudonojo spalio“ batų gamykla. Ten būdavo pilnos lentynos batų, bet tik vienos rūšies ir prastos kokybės“, – skirtumus tada ir dabar, vardija R. Lazutka.

Pradžia buvo lydima didžiulio nerimo

R. Lazukta pasakoja, kad bene sunkiausias laikotarpis atkūrus nepriklausomybę – Lietuvos ekonominė blokada. Tai laikotarpis nuo 1990 metų balandžio 18 d., kai Tarybų Sąjungos valdžia sustabdė žaliavų, pirmiausia naftos, tiekimą Lietuvai iki 1990 metų liepos 1 d. Nors blokada iš viso truko 75 dienas, R. Lazutka pasakoja, kad tai buvo itin sunkus laikotarpis.

„Ne tik, kad trūko prekių, kita esminė problema – didžiulis neapibrėžtumas. Niekas nežinojo, kiek laiko tai truks“, – pirmuosius žingsnius prisimena R. Lazutka.

Prisimenu, žmonės pirkdavo bet ką. Prisipirkdavo muilo, degtukų, kruopų ar dar kažkokių buities reikmenų. Pirkdavo antrą ar trečią televizorių vien todėl, kad išleistų pinigus ir jie neprarastų savo vertės.

Jo teigimu, ekonominių sunkumų šalis buvo prispausta iki pat lito įvedimo, o iki 1990 metų ekonominio išsivystymo lygio, buvo sugrįžta tik 2000 metais.

„Buvo didžiulė infliacija, 1992 metais ji siekė 1163 proc. Tai reiškia, kad kainos staiga pakildavo daugiau nei 11 kartų. Prisimenu, žmonės pirkdavo bet ką. Prisipirkdavo muilo, degtukų, kruopų ar dar kažkokių buities reikmenų. Pirkdavo antrą ar trečią televizorių vien todėl, kad išleistų pinigus ir jie neprarastų savo vertės. Iki kol buvo įvestas litas – infliacija buvo didžiulė“, – problemas vardija R. Lazutka.

Jis pasakoja, kad nepriklausomybės pradžioje net šildymo sezonas buvo pradedamas labai vėlai, o karštas vanduo iš čiaupo bėgdavo ne visada.

Nepriklausomybės pradžioje net šildymo sezonas buvo pradedamas labai vėlai, o karštas vanduo iš čiaupo bėgdavo ne visada.

Profesorius mini, kad šiais laikais su tokiomis buitinėmis problemomis susidurti nereikia, o gyvenimas per 30 metų stipriai pagerėjo. „Tačiau reikia nepamiršti, kad visas pasaulis žengė į priekį. Yra sakoma, kad Lietuvoje niekada nebuvo taip gera gyventi ir Lietuva vidutiniškai niekada nebuvo tokia turtinga. Tai yra tiesa, tačiau tą patį galima pasakyti apie Afrikos valstybes, JAV ar kitas valstybes“, – mano R. Lazutka.

Kita problema, anot R. Lazutkos, nepriklausomybės pradžioje pajamų nelygybė buvo mažesnė, negu yra dabar.

„Augimo vaisiai per tuos 30 metų pasiskirstė labai netolygiai. Tai yra ir viena iš priežasčių, kodėl mes netekome tiek gyventojų. Šalies regionuose pajamos yra kone dvigubai mažesnės, negu Vilniuje. (...) Skirtumai yra dideli ir jie yra nepateisinami. Ekonomiškai susitvarkėme gerai, tačiau tarp atskirų gyventojų sluoksnių – skirtumai yra dideli. Tai turės pasekmes ateities raidai“, – įspėja R. Lazutka.

Išnaudojome tik 65 proc. savo potencialo

Vilniaus universiteto profesorius Boguslavas Gruževskis tikina, kad nors per 30 metų pasiekta daug, šalis viso labo išnaudojo tik 65 proc. savo potencialo.

„Daug pasiekta tarptautinėje arenoje, perorientuojant ekonomiką, tačiau jeigu sudėtume viską kartu, pasiekta tik 65 proc. mūsų potencialo. Turėjome prarasti mažiau žmonių, turėjome padaryti, kad didesnė dalis visuomenės galėtų pasinaudoti valstybės teikiamais privalumais, turėjome labiau pagerinti socialinę erdvę ir ekologinę aplinką“, – apie neišnaudotą šalies potencialą kalba B. Gruževskis.

Profesorius tikina, kad valstybės valdyme vis dar apstu neefektyvumo, jo trūksta ir šalies finansų sektoriuje, o šalies švietimo sistema – prasta. „Ir jokių čia išorinių trukdžių nebuvo, viską turėjome savo rankose, turėjome Europos Sąjungos finansinius išteklius, bet tai darėme neefektyviai“, – žeria kritiką B. Gruževskis.

Kaip vieną iš didesnių šalies praradimų jis įvardija didžiulę emigraciją iš Lietuvos. Pavyzdžiui, į nepriklausomybę Lietuva žengė turėdama 3 mln. 723 tūkst. gyventojų. Lygiai po 30 metų šalis jų turėjo kone milijonu mažiau – 2020 m. sausio 1 d. Lietuvoje gyveno 2 mln. 794,3 tūkst.

Didžiausia šalies gyventojų skaičiaus mažėjimo kaltininkė – emigracija. Nuo 1990 metų iš šalies emigravo kiek daugiau nei 710 tūkst. gyventojų. Dėl natūralaus prieaugio netekome 189,4 tūkst. gyventojų

Tačiau profesorius pažymi, kad emigraciją reikia vertinti 2 aspektais. Pirma, tai galimybė žmonėms laisvai keliauti po pasaulį, o tai yra didžiulė sėkmė, bet ne praradimas.

„Žmonės ilgą laiką gyveno už „geležinės sienos“. Todėl galimybė laisvai keliauti – didžiulis politinis laimėjimas. Tačiau pralaimėjimas yra tas, kad dalis žmonių išvyko dėl to, jog jie Lietuvoje negalėjo prisitaikyti arba buvo spaudžiami materialinio nepritekliaus. Jie išvyko ne tiek traukiami užsienio šalių, kiek stumiami savo valstybės“, – vieną iš Lietuvos trisdešimtmečio problemų vardija B. Gruževskis.

Pasirinkimo laisvės buvo labai mažai

Banko „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis prisimena, kad šaliai įžengus į nepriklausomybę, jam tuo metu buvo apie 10 metų, o ryškiausiais prisiminimas prieš 30 metų – pasirinkimo laisvės trūkumas.

„Atsimenu, kad visų prekių parduotuvių lentynose buvo tik po vieną rūšį tam tikrų produktų, o pasirinkimo laisvė buvo labai ribota. Pamenu, stovėdavau ilgose eilėse su draugais, kada į parduotuvę atveždavo egzotinių vaisių. Prekių ir paslaugų pasirinkimo laisvė buvo labai nedidelė“, – sako N. Mačiulis.

Jis teigia, kad kino teatruose filmų būdavo vos vienas kitas per metus, todėl prisimena kone visus vaikystėje matytus filmus.

Per pastarąjį trisdešimtmetį išaugusi pasirinkimo laisvė, anot N. Mačiulio, – bene didžiausias mūsų laimėjimas. „Nesinori net vardinti, kaip keitėsi mūsų pajamos ar perkamoji galia. Visa tai nublanksta prieš faktą, kad turime daug daugiau pasirinkimo laisvių. Net jei mūsų perkamoji galia ar pajamos per tuos 30 metų nebūtų pasikeitusios, kelias, kuriuo mes tuo metu turėjome eiti, buvo visiškai aiškus“, – tikina N. Mačiulis.

Net jei mūsų perkamoji galia ar pajamos per tuos 30 metų nebūtų pasikeitusios, kelias, kuriuo mes tuo metu turėjome eiti, buvo visiškai aiškus.

Tiems, kas abejoja šalies pasiekimais, ekonomistas siūlo pažvelgti į buvusias posovietines šalis, kurių startinės pozicijos prieš 30 metų buvo labai panašios, tačiau šiandien skirtumai tarp Lietuvos ir jų – didžiuliai.

„Nepaisant to, gyventojai jaučiasi nelaimingi, randa kuo pasiskųsti. Tačiau viso to problema – esame linkę lygintis su labiausiai išsivysčiusiomis Europos šalimis ir norime panašių galimybių, perkamosios galios bei pajamų Lietuvoje. Viskas gerai, prie tų valstybių mes artėjame“, – ramina ekonomistas.

Didžiausias šalies pralaimėjimas – švietimo sistema

Ekonomistas Nerijus Mačiulis įsitikinęs, kad nepaisant didžiulių šalies pasiekimų, yra dvi sritys, kurios mus traukia atgal ir neleidžia įšokti į geriausių valstybių ratą. Tai korupcija ir prasta švietimo sistema.

„Viešojoje erdvėje kalbame apie nelygybę, skurdą, perkamąją galią, tačiau ne tai užtikrina ilgalaikį progresą. Jį gali užtikrinti žemas korupcijos ir aukštas švietimo lygis.

Šalies švietimo sistema per pastarąjį dešimtmetį išvengė bet kokių esminių reformų, nors tai turėjo būti ta sritis, kurioje jų turėjo būti daugiausiai. Turime įsisenėjusias problemas mokyklose. Trečdalyje mokyklų yra jungtinės klasės, ketvirtadalio moksleivių gebėjimai nesiekia minimalios kartelės. Tai reiškia, kad kas ketvirtas vaikas mokykloje nieko neišmoksta“, – sako N. Mačiulis.

Šalies švietimo sistema – didžiausias pralaimėjimas per pastaruosius 30 metų.

Jo teigimu, šalies švietimo sistema – didžiausias pralaimėjimas per pastaruosius 30 metų. Norint pavyti ES šalių vidurkį daugelyje sričių, Lietuva, anot N. Mačiulio, privalės suteikti kokybišką ir visiems prieinamą švietimą.

„Tik gera švietimo sistema gali užtikrinti mažą pajamų nelygybę, mažą socialinę atskirtį ir skurdą. Todėl reikia kovoti su problemų priežastimis, o ne pasekmėmis“, – tvirtina ekonomistas.