Daugiau nei pusė dirbančių Lietuvos gyventojų savo būsimai senatvės pensijai „Sodros“ sistemoje pernai neužsidirbo tiek, kiek maksimaliai įmanoma, mat jų alga buvo mažesnė nei vidutinė šalyje. Kad žmogus per metus įgytų vieną apskaitos vienetą, kuris senatvėje virs papildomais pensijos pinigais, turi 12 mėnesių gauti algą, bent jau prilygstančią vidutinei.
Senjorų himne skambantys žodžiai apie metus didžiulę prasmę turi ir iki pensijos – jos dydis priklauso nuo to, kiek metų žmogus per gyvenimą dirbo ir kokio dydžio algą kasmet gaudavo.
Bendrąją senatvės pensijos dalį lemia stažas. Metų stažas sukaupiamas, kai alga visus metus prilygsta minimaliai šalyje.
Tačiau papildoma pensijos dalis, kuri individuali kiekvienam, priklauso nuo to, kiek apskaitos vienetų arba taškų „Sodros“ sistemoje per gyvenimą žmogus įgyja. Vienas vienetas įgyjamas, kai alga prilygsta vidutinei šalyje. Jei alga daug didesnė, daugiausia per metus galimi 5 vienetai.
„Būtent taškai ir yra pririšti prie vidutinio darbo užmokesčio dydžio. Kuo labiau jis didėja, tuo labiau didėja reikalavimas sumokėti mokesčius nuo didesnės pajamų dalies. Dėl to kiekvienais metais uždirbtas taškas bus vis sunkiau uždirbtas, nes vis daugiau reikės piniginėlių“, – aiškina Buhalterių ir auditorių asociacijos prezidentė Daiva Čibirienė.
Per metus vidutinė alga didėjo beveik 9 proc. Daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų apskaitos vieneto už metus pernai neįgijo, nes jų alga nesiekė vidutinės – 1136 eurų iki mokesčių. Šiemet vienetui įgyti alga turi būti bent 1241 euras.
„Jeigu žmogus vienus metus gauna šiek tiek daugiau negu vidutinė darbo užmokestį, jis tiesiog įgyja daugiau vienetų. Jeigu jis gauna šiek tiek mažiau, jis įgyja šiek tiek mažiau. Bet iš tikrųjų pensijų sistemoje tas palyginimas su kažkokiu pamatuojamu, apčiuopiamu, realiu vienetu yra reikalingas tam, kad ir tas, kuris vidutinę algą gavo tarkim 1996 m., ir tas, kuris vidutinę algą gauna 2020 m., įgytų vienodas teises“, – paaiškina Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Pensijų skyriaus vedėja Inga Buškutė.
Vienas apskaitos vienetas turi savo vertę, kuri kasmet indeksuojama. Pernai vienetas buvo lygus 3,52 euro, šiemet – 3,81 euro. Taigi už metus prie būsimos pensijos prisideda beveik 4 eurai, už 10 metų – beveik 40.
„Jeigu žmogus dirbo 40 metų, jis gauna tą bendrąją dalį 240 eurų, o individuali dalis siekia maždaug apie 160 eurų. Tai reiškia, kad bendra pensija yra apie 400 eurų tam žmogui, kuris uždirbo vidutinę algą. Bet, jeigu mes išrikiuojame visus gyventojus nuo mažiausios algos iki didžiausios, viduryje esantis gyventojas uždirba apie 20 proc. mažesnę algą negu kad vidutinę. Tai reiškia, kad jo pensija jau būtų nebe 400, o 20 mažiau – tik 320 eurų. Tai tarp 400 ir 320 eurų, žinoma, yra reikšminga skirtumas“, – paaiškina Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka.
„Tą išlyginančioji bendroji dalis daugeliu atveju gelbsti nuo skurdo tuos, kurie surinkę mažai apskaitos vienetų. Labai apytikriai skaičiuojant, minimalų atlyginimą uždirbęs žmogus su 35 metų stažu gaus vos ne 70 proc. savo buvusių pajamų į rankas, o uždirbęs didelį ir labai didelį atlyginimą (kaip tik dėl to perskirstymo per individualią dalį) gaus gal tik kokių 30–35 proc. buvusio atlyginimo“, – atkreipi dėmesį ekonomistas Teodoras Medaiskis.
Tačiau, T. Medaiskio teigimu, jeigu pensija būtų proporcinga per gyvenimą sumokėtų mokesčių sumai, didelė dalis pensininkų atsidurtų visiškame skurde. Bet dabartine pensijų sistema esą nepatenkinti ne tik tie, kas visą gyvenimą uždirbo daug, bet ir tie, kas uždirbo labai mažai.
„Mūsų problema yra ta, kad ši struktūra, nusirašyta nuo Vokietijos, nelabai važiuoja, panašiai kaip ir vokiški automobiliai, jeigu į juos neįpili degalų. Pas mus į tą sistemą įpilama pernelyg mažai pinigų“, – tvirtina R. Lazutka.
R. Lazutkos teigimu, skandinaviška sistema kitokia – žmonių algos skirtingos, nes jie tam dėjo skirtingas pastangas, bet pensiją valstybė moka vienodą, nes poreikiai senatvėje, manoma, panašūs.
