Verslas

2020.03.08 07:00

Nigerijoje verslą sukūrusi lietuvė prisiminė ir viešnagę Lietuvoje: apie mus rašė net laikraščiai, bet mama griežtai neleido skaityti

Jonas Deveikis, LRT.lt2020.03.08 07:00

Maskvoje gimusi, Londone gyvenusi ir Lietuvos pilietybę turinti Katy Sade beveik prieš metus nusprendė pradėti verslą Nigerijoje. Interviu LRT.lt ji papasakojo, kaip nusprendė imtis verslo Nigerijoje ir kodėl moterims čia itin sudėtinga. Katy taip pat pasidalijo prisiminimais, kaip pirmą kartą atvykus į Palangą, prie jos namų ryte nusidriekė eilės turistų, norinčių ją paliesti ar pamojuoti. 

Susitikti su Katy Nigerijos širdyje – Lagose planuojame apie 18 val. Tačiau į sutartą susitikimo vietą ji atvyksta gerokai po 19 val. Vos kelių kilometrų atkarpėlę chaotiškose Lagoso gatvėse jai tenka įveikinėti kone 2 valandas, nors sako, kad įprastai tokį atstumą nuvažiuoti ne piko metu užtrunka apie 15–20 minučių.

Katy istorija – labai įdomi. Dar devintajame dešimtmetyje jos būsimas tėtis, kaip labai gabus studentas iš Nigerijos, buvo pakviestas studijuoti architektūros programą Ukrainoje – Odesos Inžinerijos ir architektūros universitete. Ten studijavo ir būsima Katy mama iš Lietuvos. Kaip sako Katy, ten jie ir susipažino, pamilo vienas kitą, taip atsirado ji ir jos brolis Nicholas.

Iki 3 metų Katy su šeima gyveno Maskvoje. Merginos tėčiui, pabaigus doktorantūros studijas Maskvos architektūros institute, visa šeima 1997 metais persikėlė gyventi į Nigeriją – Lagosą.

Katy Lagose praleido savo vaikystę, tačiau Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą ir atsiradus galimybei šeima 2005 metais išvyko gyventi į Londoną (Katy ir jos mama turėjo Lietuvos pilietybę). Merginai tuo metu buvo 11 metų.

„Pradinę mokyklą pabaigiau Nigerijoje, o Anglijoje pradėjau eiti į vidurinę. Tuomet išvykau metams mokytis į Mančesterį, bet grįžau į Londoną ir trejus metus mokiausi Karalienės Mary Londono universitete“, – sako Katy.

Verslo pradžia Londone

Universitete Katy mokėsi Istorijos, tačiau dar studijuodama atliko praktiką viešųjų ryšių įmonėje, kur dirbo su mados industrijos klientais.

„Tai buvo pirmasis mano darbas, kurį aš tikrai mėgau. Niekada nežiūrėdavau į laikrodį, kada baigsis mano pamaina. Praėjus 3 mėnesiams po praktikos atlikimo, įkūriau savo reklamos agentūrą. Tuo metu man buvo 21 metai ir jaučiausi esanti verslo moteris, nors ne visada žinojau, ką darau“, – verslo pradžią prisiminė Katy.

Kaip pati sako, per 4 pirmuosius metus versle buvo padaryta daug klaidų ir išmokta daug pamokų. Merginos įkurta įmone ėmė pasitikėti vis daugiau naujų verslų, kuriems didžiosios reklamos agentūros buvo per didelė prabanga, tačiau jos galėjo sau leisti pirkti reklamos paslaugas Katy įkurtoje įmonėje.

Katy tikina, kad jos uždarbis Anglijoje, lyginant su bendraamžių pajamomis, būdavo didžiulis. Mergina galėjusi sau leisti beveik viską. Tačiau dabar gailisi, kad netaupydavo, o uždarbis keliaudavo pramogoms.

Į Nigeriją pasuko dėl traukos šaliai ir verslo galimybių

Nors lietuvei verslas Anglijoje sekėsi neblogai, ji tikina visada norėjusi grįžti į Nigeriją.

„Galvoje visada sukosi mintis vieną dieną grįžti atgal. Galbūt todėl, kad labiau galiu save identifikuoti su toje šalyje gyvenančiais žmonėmis. Savo svarbiausius vaikystės metus praleidau šioje šalyje ir tai suformavo mano asmenybę. Moralinius aspektus, pagarbą žmonėms, atsidavimą mokslams, viso to aš išmokau būdama Nigerijoje“, – pasakoja Katy.

Antroji priežastis grįžti į Nigeriją – verslo galimybės. Anot merginos, verslas Anglijoje sekėsi neblogai, tačiau šalyje buvo didžiulė konkurencija, ko negalima pasakyti apie Nigeriją.

„Tuo metu Nigerijoje situacija nebuvo gera. Lagosas buvo tarsi Londonas prieš 20 metų. Vienintelis verslas, kurį buvo galima rasti šalyje – tai nafta ir dujų verslai – nieko daugiau. Todėl naujam verslui ateiti į rinką buvo labai paprasta, kaip ir užsitikrinti tam tikros srities monopolį“, – vardija priežastis.

Reklamos agentūrą Nigerijoje Katy atidarė dar gyvendama Londone. Praėjus vos mėnesiui po įmonės įkūrimo, jos pirmuoju klientu tapo fotoaparatų gamintoja „Canon“. Mergina bandė dirbti nuotoliniu būdu, tačiau netrukus suprato, kad būti Londone ir vystyti verslą Nigerijoje – neįmanoma.

„Nigerijoje turi kontroliuoti žmones. Negali tikėtis, kad darbas bus padarytas, jei tu jiems pasakai jį padaryti. Turi fiziškai čia būti ir valdyti procesus“, – sako Katy.

Tai supratusi mergina susikrovė lagaminus ir 2019 metų spalio mėnesį išvyko gyventi į Lagosą, kur tuo metu grįžęs iš Londono gyveno jos tėtis.

Neatsiginė kvietimų į pasimatymus

Katy pasakoja, kad didžiulio kultūrinio šoko atvykus į Nigeriją nepajuto, nors šioje šalyje – daug kas kitaip. Dalis jos vaikystės prabėgo Lagose, todėl prie daugelio nepatogumų ji jau buvo pratusi.

Viskas, kas į Nigeriją patenka iš užsienio, šioje šalyje vertinama daug palankiau – tikina Katy.

Vis dėlto mergina džiaugiasi, kad verslo pradžia Nigerijoje – sėkminga. Klientų netrūksta, o uždarbiai didesni negu Londone.

„Galbūt viena iš sėkmės priežasčių – faktas, kad nesu tipinė nigerietė. Visiems krentu į akį. Tai suteikia man privalumų, kadangi galiu gauti susitikimą kone su kiekvienu galimu verslo partneriu. Dėl šios priežasties esu susitikusi su daugelio didelių įmonių atstovais. Jie vertina, kad įsilavinimą įgijau Londone, čia taip pat įkūriau ir verslą. Nigerijoje tai svarbus faktorius – jei tu esi užsienietis, jie į tave žiūri palankiau. Viskas, kas į Nigeriją patenka iš užsienio, šioje šalyje vertinama daug palankiau“, – tikina Katy.

Tačiau jaunoji verslininkė pastebi, kad ne viskas šalyje taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Viena iš problemų – sudėtinga užsitikrinti konkurencingą atlyginimą, kurio būtų galima tikėtis už panašų atliktą darbą Londone. „Turi užsakovus įtikinti, kad tavo sukuriama vertė kainuoja tam tikrą sumą, o tai neretai užtrunka“, – teigia Katy.

Antroji problema – vyrų požiūris į moteris. „Aš dažnai einu į verslo susitikimus, kuriuose būna išskirtinai tik vyrai. Pristatau jiems mūsų įmonę, apsitariame dėl tam tikrų detalių. Grįžusi namo galvoju, kad viskas buvo puiku, tačiau jau po 2 dienų gaunu žinutes. Vyrai kviečia į susitikimus, siūlo pavakarieniauti, kartu praleisti laiką.

Aš bandau paaiškinti, kad tai nėra tai, dėl ko mes susitikome. Aš bandau dirbti, o jie nori susitikinėti. Dėl to Nigerijoje pravartu turėti darbuotoją vyrą, kuris kartu eitų į susitikimus ir bendrautų su galimais užsakovais. Kitaip jie į tave rimtai nežiūrės“, – verslo subtilybes Nigerijoje vardija lietuvė.

Kai su šeima atvyko į Palangą – apie jų atvykimą rašė vietinė žiniasklaida

Katy pripažįsta, kad moterys Nigerijoje turi mažesnes galimybes negu Europos šalyse, o tai ypač apsunkina moterų galimybes šalyje siekti karjeros.

Tai skambėjo per Nigerijos nacionalinį radiją. Žmonės skambino į tiesioginį eterį ir visi teigė, kad taip, moteris turi būti namų šeimininkė ir gaminti maistą

„Prieš keletą dienų klausiausi radijo laidos, kurios metu buvo diskutuojama, ar moteris turėtų likti namuose, būti šeimininke ir gaminti vyrui maistą. Tai skambėjo per Nigerijos nacionalinį radiją. Žmonės skambino į tiesioginį eterį ir visi teigė, kad taip, moteris turi būti namų šeimininkė ir gaminti maistą“, – išgirstą diskusiją prisiminė jauna verslininkė.

Su tam tikra diskriminacija, mergina teigia, praeityje susidūrusi ir Lietuvoje. Nors Katy Lietuvoje niekados negyveno, ji turi Lietuvos pilietybę, taip pat atvyksta čia aplankyti savo senelių.

„Pirmą kartą atvykusi į Lietuvą, susidūriau su tam tikra diskriminacija. Su šeima atvykome pailsėti į Palangą, o tuo metu man buvo apie 10 metų (2004 metai). Ryte prabudusi pro langą pamačiau, kad šalia mūsų namų – didžiulė eilė žmonių, kurie norėjo į mus pažiūrėti.

Kitą dieną mūsų vizitas Palangoje buvo aprašytas vietinėje žiniasklaidoje, nors mes su niekuo nebendravome. Mano mama atsisakė perskaityti, kas ten buvo parašyta, tačiau namuose ji vis dar turi laikraščio kopiją.

Aš dar buvau labai maža ir nesupratau, kas yra rasizmas. Tačiau man nepatiko, kad žmonės nuolatos mus bandydavo paliesti gatvėse“, – pirmąją kelionę į Lietuvą prisiminė Katy.

Namuose: virėjas, apsauginis ir vairuotojas

Vos 25 metų verslą Nigerijoje pradėjusi mergina sako, kad šioje šalyje daug kas kitaip – pamėgtų lietuviškų cepelinų, silkės ar burokėlių sriubos čia nerasi. Skiriasi ir žmonės, su kuriais ji leidžia laiką.

Nigerijoje viskas kitaip. Vakare gali linksmintis su šalies prezidento vaikais, o kitą rytą būti su tuo, kuris gatvėje pardavinėja plantanus.

„Anglijoje dažniausiai laiką leisdavau su tais žmonėmis, kurie būdavo panašūs į mane – turėjo panašų išsilavinimą, darbą, pomėgius. Tačiau Nigerijoje viskas kitaip. Vakare gali linksmintis su šalies prezidento vaikais, o kitą rytą būti su tuo, kuris gatvėje pardavinėja plantanus“, – skirtumus tarp Anglijos ir Nigerijos vardija Katy.

Nigerijoje, anot Katy, daug paprasčiau ir pigiau išsinuomoti būstą, todėl daugelis merginos draugų turi 3–4 kambarių apartamentus. Apie tai Londone gyvenusi lietuvė galėdavo tik pasvajoti.

„Pavyzdžiui, už 3 kambarių apartamentus Lagose, kurie yra saloje, teks sumokėti 400–600 eurų per mėnesį. Žemyninėje miesto dalyje kainos gali būti net 6 kartus mažesnės. Vienintelė problema, už nuomą tau reikės sumokėti visą sumą sumokėti iš karto“, – sako Katy.

Tačiau kai kuriems net ir tokios sumos nėra įkandamos. Minimalus atlyginimas Nigerijoje siekia 30 tūkst. nairų (apie 75 eurus). Daugelis merginos draugų, jos teigimu, pabaigę mokslus užsienyje, grįžta dirbti į Lagosą. Nors dirba didelėse naftos įmonėse, tačiau per mėnesį uždirba vos apie 150 tūkst. nairų (362 eurus).

Taip pat Lagose labai įprasta turėti savo vairuotoją. Neapsieisi čia ir be apsauginio – kone kiekvienas namas ar daugiabutis turi privatų sargą.

„Viešbučių darbuotojai ar padavėjai Nigerijoje per mėnesį uždirba vos po 50 svarų. Todėl gyvenimas Nigerijoje neretai gali virsti tiesiog bandymu išgyventi“, – primena Katy.

Tiesa, tiems, kam labiau nusišypso sėkmė, gali tikėtis didesnių uždarbių. Pavyzdžiui, Katy tėtis yra Lagoso universiteto profesorius – studentams dėsto architektūrą, o uždirba panašiai, kiek ir profesoriai Lietuvoje. Nigerijoje tai yra geras uždarbis.

Katy pasakoja, kad šalyje įprasta, jog daugiau uždirbantys asmenys patys sau maisto negamina. Tai už juos daro samdytas virėjas, kuris šeimai perka maisto produktus ir gamina valgį. Taip pat Lagose labai įprasta turėti savo vairuotoją. Neapsieisi čia ir be apsauginio – kone kiekvienas namas ar daugiabutis turi privatų sargą.

Tiesa, jei Lagose uždirbi daugiau – kiti tai supratę – gali bandyti tuo pasinaudoti. Katy sako, kad ją ne kartą Nigerijoje be jokio pagrindo yra sustabdęs pareigūnas ir paprašęs arbatpinigių.

Panašus incidentas atsitiko ir vykstant į susitikimą su manimi. Viešbučio apsauginis merginai liepė prieš išvažiuojant jam palikti arbatpinigių.

Atsisveikinus su mergina, po keliolikos minučių gaunu Katy skambutį. Apsauginis jai liepia susimokėti už automobilio parkavimą viešbučio teritorijoje. Katy neprieštarauja, tačiau apsauginis sako, kad mergina į viešbutį atvyko ne 19 val. o 16 val., todėl prašo kone dvigubai daugiau, nei ji turėtų susimokėti. Po trumpo pokalbio su apsauginiu, pasakau jam savo kambario numerį ir patikinu, kad mergina į interviu atvyko apie 19 val.

„Tai ginčas vos dėl keliasdešimties centų, tačiau tai yra principo reikalas. Turi pakovoti už save“, – atsisveikindama sako Katy.

Kelionė į Nigeriją organizuota pagal „ICFJ“ (angl. International Center for Journalists) programą: „Europos žiniasklaidos studijų turas Nigerijoje“. Kelionė į Nigeriją buvo finansuota JAV ambasados Varšuvoje.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.