Verslas

2020.03.06 14:10

Elena Leontjeva. Valdžios kumščio dezinfekcija

Elena Leontjeva, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė2020.03.06 14:10

Netikėtas dezinfekcinio skysčio deficitas atnaujino valdžios galių naudojimo klausimą. Žmogiškasis nekantrumas ir visagalybės siekis skubina, ragina: įsakyti, rekvizuoti, nustatyti, priversti ir uždrausti. Viską vienu metu.

Nes vieniems reikia įsakyti, kitiems – uždrausti, neklusnius išgaudyti ir nubausti, o iš trečiųjų – perimti gamybą ir skirstymą. Toks užmojis veža saugumo ištroškusį žmogų. Politikas trenks kumščiu ir bus tvarka. Tačiau rezultatas greičiausiai nuvils – tuščios lentynos, deficitinės prekės neskaidriai paskirstytos ir begaliniai skandalai.

Kitas kelias – nekoordinuotas ir iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai patikimas. Čia nėra vieno centro, direktyvos ir sankcijų. Čia daugybė žmonių yra sujungti nematomais ryšiais, o dėsningumus lemia mūsų, žmonių, prigimtis. Trūkumas signalizuoja investuotojams – investuokime, gamintojams – gaminkime, prekybininkams – užsakinėkime, ir vartotojams – kantrybės, palaukime. Kaip ilgai? Kol motyvacijų grandinė suveiks.

O kas tos motyvacinės grandinės pradžia? Ministras? Gamyklos direktorius? Ne. Tai – vartotojas. Sunku patikėti. Tačiau taip yra. Jeigu eiliniais laikais už dezinfekcinį skystį mokėjome keletą eurų, tai ne dėl to, kad tokia jo savikaina. Tikėtina, kad tokia vidutiniam vartotojui buvo to skysčio nauda. Dabar gi jam, trokštančiam dezinfekcijos ir saugumo, nauda atrodo gerokai didesnė (tikra ar tariama šiuo atveju nesvarbu). Jeigu vartotojo signalas pereis per visą grandinę be trikdžių, toji prekė atsiras, bus pagaminta, užvers lentynas. Vartotojas gaus ko prašė.

O ir Lietuvos gamintojai praneša: jie pasirengę aprūpinti dezinfekciniu skysčiu ir tautiečius, ir kaimynus, ir platų pasaulį. Valio. Tačiau įsiterpia ekonomikos dėsnių nenumatyta grandis – planinė-biurokratinė. Pradžioje ji praneša, kad reikia keturių mėnesių leidimams išduoti, o supratusi, kad epidemija rimtesnė už biurokratiją, pažada, kad išduos leidimus per savaitę. Galiausiai, sutvarkys viską per kelias dienas. Šaunu, drąsus žingsnis džiugina. Ir ne tik dėl greitos gamybos.

Atradome produktyvumo rezervą, kurį geras šeimininkas paleistų į frančizę: trumpinkim, paprastinkim, lengvinkim mūsų naštas. Geras šeimininkas klaustų: kas būtų daroma keturis mėnesius ir kiek tai mums visiems kainuotų? Kiek panašių ir tikrai ne visada būtinų procedūrų instaliuota į mūsų žmogišką sąveiką? Kodėl jos pasislepia nuo visur kitur būtino racionalizavimo ir optimizavimo?

Štai ir esminis klausimas. Jeigu valdžia užsiiminės gamybos leidimais, rinkos koordinavimu, kainų reguliavimu ir nepaklusniųjų gaudymu, greičiausiai pritrūks dėmesio kažkam kitam, kur mes, žmonės, negalime jos pakeisti. Kur mes esame nuo jos totaliai priklausomi. Kur reikia išties stiprios, greitos ir efektyvios valdžios. Turiu galvoje ne tik epidemijos suvaldymo barą.

Pavyzdžiui, mokesčių mokėjimo tvarka, kuri nepritaikyta galimiems tiekimų ir pardavimų sutrikimams. Jeigu mokesčiai nesumokėti laiku, jie tiesiog nurašomi nuo įmonės sąskaitos, nors su įmone gal dar neatsiskaitė pirkėjai, arba pajamos smuko žemyn, o mokesčiai priskaičiuoti pagal gerųjų laikų rezultatus. Jeigu lėšų sąskaitoje pritrūko nurašymui, tiesiog apribojamas disponavimas ja.

Ne vienos įmonės sąskaita per paskutinę krizę buvo šitaip įšaldyta, ne viena įmonė surakinta, bandė ieškoti sprendimų, susitarti su partneriais, tiekėjais, pirkėjais ir finansuotojais, tačiau nesulaukė tos, kuri labiausiai suinteresuota įmonės gyvavimu, – valstybės supratingumo. O juk įmonės susietos tarpusavyje, ir gerovės kūrimo grandinė gali tapti trapi, jeigu valdžios kumštis vėl smūgiuotų savuosius.

Geras šeimininkas stengiasi tokių dalykų išvengti ir pasiruošia veiksmų planą iš anksto. Dar turime laiko. Dar turime ir vilties, kad gerovę kuriančios įmonės nebus surakinamos, vos ištikus sunkumams, ir galės ieškoti išeičių ir sprendimų. Dar yra laiko pasiruošti galimam biudžeto susitraukimui: kokios funkcijos finansuojamos besąlygiškai ir nenutrūkstamai, kokios – proporcingai mažinamos, optimizuojamos, ir kurių greitai ir be diskusijų atsisakoma. Taip būtų pasiruošta solidariai prisiimti galimus smūgius. Gerai, jeigu jų nebus. Tačiau pasiruošti – išskirtinė valdžios misija, mes, žmonės, čia absoliučiai priklausomi.

Epidemija reikalauja veikti greitai. Greičiau negu virusas. Ir žmogus tai geba. Žmonės geba rasti atsakymus į žmoniją nuolat ištinkančius iššūkius. Per mūsų sąveiką mes aprūpiname vieni kitus būtiniausiais ir ne tokiais reikalingais daiktais, pasitarnaujame vieni kitiems kuo gebame. Ne visuomet idealiai.

Tačiau tai vienintelis natūralus, mūsų prigimtį atitinkantis ir su žmogaus laisve neprasilenkiantis kelias. Svarbu netrukdyti – gamintojams gaminti, prekybininkams – prekiauti, vartotojams – balsuoti savo pinigine. O valstybei svarbu koncentruotis į tai, kas jos išimtinė funkcija. Susilaikyti nuo pagundų greit, viską ir visur sutvarkyti, ir nuolankiai laikyti prioritetu tvarką savo valdose.

Kiekviena krizė – tai proga atsiliepti į naujus poreikius. Dezinfekcinės priemonės tik testuoja mūsų pasirengimą veikti, padėti vieni kitiems ir netrukdyti. Naujų poreikių rinkoje bus ir daugiau. Kas atsiliepia greitai ir sumaniai, gauna nišą rinkoje, didina gamybą ir pardavimus. Tad valdžios kumštis, kaip ir kiekviena galia, turi būti naudojamas etiškai – ten, kur dera. Ir taip, kad gerovės kūrimo grandis stiprėtų ir nenutrūktų.

Komentare pateikiama asmeninė autorės nuomonė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt