Vertindami darbo lankstumą Lietuvoje, LRT RADIJO kalbinti pašnekovai sutinka, kad galimybė palankesnėms sąlygoms egzistuoja, tačiau tam reikalingas ne tik atitinkamas darbdavių ir darbuotojų požiūris, bet ir valstybės parama.
LRT tęsia sprendimų žurnalistikos projektą „LRT ieško sprendimų“ ir nagrinėja žingsnius, kurie padėtų darbo sąlygoms Lietuvoje tapti lankstesnėms.
Stokoja sąlygų darbuotojams
Vertindama esamą padėtį, socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Eglė Radišauskienė tikina, kad prieš kelerius metus priimtas socialinis modelis ir Darbo kodeksas Lietuvos darbo rinkai suteikė lankstumo.
„Pavyzdžiui, nuotolinį darbą, įvairias darbo sutarties rūšis ir galimybę turėti daugiau laisvo laiko. Klausimas, kiek tuo yra naudojamasi. [...] Yra saugos įstatymas, sutartys sudaromos su žmonėmis, pavyzdžiui, dirbančiais iš namų, kad jie tuo metu prisiima už save atsakomybę. [...] Tam tikri niuansai egzistuoja ir yra reglamentuoti teisiškai. Klausimas, ar mes apie juos žinome“, – svarsto viceministrė.
E. Radišauskienės aiškinimu, nors Lietuvos įmonių socialinė atsakomybė auga, įžvelgiamos spragos suteikiant palankesnes sąlygas darbuotojams, o tai, anot jos, atspindi šalies mentalitetą.
„Jeigu pažiūrėsime į Valstybinės darbo inspekcijos duomenis, 98 proc. žmonių kreipiasi į Darbo ginčų komisiją dėl nesumokėto arba iš dalies nesumokėto darbo užmokesčio“, – kaip pavyzdį pateikia E. Radišauskienė.
B. Gruževskio manymu, tokie aspektai, pavyzdžiui, kaip darbo laikas – kiek valandų per dieną darbuotojas turėtų dirbti, galėtų būti reglamentuojamas kolektyvinės sutarties pagrindu.
„Būtų korektiška žiūrėti darbuotojų laiką, kad nebūtų piktnaudžiaujama, kad būtų sąžiningi santykiai ir moralė, bendras interesas ir tikslas, nes galimybių kiekvienam sureguliuoti tikrai yra“, – tikina B. Gruževskis.
Siekia pritraukti grįžtančiuosius į rinką
Kaip viena iš įrankių, galinčių pritraukti daugiau vyresnio amžiaus žmonių, pašnekovai įvardija apmokamą praktiką.
Anot B. Gruževskio, iš principo tokia praktika Lietuvoje yra taikoma – Užimtumo tarnybos siūlomas perkvalifikavimas. Kaip bebūtų, anot B. Gruževskio, minėta paslauga yra gaji turtingesnėse šalyse. Lietuvoje, jo manymu, prie šios iniciatyvos turėtų prisidėti ne tik darbdavys, bet ir valstybė.
„Šioje vietoje puikiai tiktų struktūrinės ir Europos Sąjungos lėšos, kad darbdaviai būtų skatinami. Kuo daugiau darbdavys sutinka (apmokyti – LRT.lt) žmonių, tuo didesnę sumą ar ilgiau finansuojamą praktiką jam galima skirti, kad tokių darbdavių būtų kuo daugiau. Socialiai atsakingų verslų Lietuvoje kasmet vis daugiau, bet reikia gerbti jų ekonominę riziką“, – akcentuoja B. Gruževskis.
Kaip priemonę vyresnio amžiaus asmenims pritraukti E. Radišauskienė įvardija ir darbo sutarties pasidalijimo galimybę, kuria, anot jos, nedaug kas naudojasi.
„Tikslas buvo turėti vyresnį žmogų, kuris išleidžiamas į pensiją ar iš darbo, ir jaunuolį, kuris apsimokytų ir dalintųsi darbo vieta, kad vienas įgytų praktikos, o kitas oriai išeitų užtarnauto poilsio“, – sako viceministrė.
Siekiant darbo rinkoje išsaugoti vyresnio amžiaus žmones, anot socialinės apsaugos ir darbo viceministrės, darbdaviams, įdarbinantiems vyresnius nei 45 metų žmones, galėtų padėti ir ketinamos skirti subsidijos.
„Jeigu mes netenkame darbo, kai mums yra 40 metų, mes labai sunkiai randame kitą, nes jau turime kvalifikaciją ir žinome, kiek norime uždirbti, o kitas darbdavys mums tiek mokėti nenori. Kitas dalykas yra tas, kad žmonės, sulaukę 45 metų, neturi kvalifikacijos arba dirba ne tą darbą, kurį galėtų dirbti“, – aiškina E. Radišauskienė.
Motinystės išmokos – ne premija
Ieškant sprendimų, kaip pagerinti darbo rinkos sąlygas iš motinystės atostogų grįžusioms moterims, E. Radišauskienė manymu, visų pirmą reikėtų nepamiršti, kad šiuo metu egzistuojantis socialinis draudimas kompensuoja prarastas pajamas ir tai nėra premija prie gaunamų pajamų.
„Socialinis draudimas yra grįstas tokiu principu. Jeigu netenkama darbinių pajamų, iki 100 proc. jų kompensuojama, bet nereiškia, kad tai yra papildoma valstybės parama. Reikia keisti mąstymą, nes tai nėra parama“, – pabrėžia viceministrė.
B. Gruževskio manymu, reikėtų ieškoti išeičių, kurios skatintų moteris dirbti ir papildomai.
„Seniai laikas paneigti priimtą Konstitucinio Teismo sprendimą, kuris yra primityvus ir bakalauro kurso lygmens, kad pensininkui galima dirbti visu etatu. Negalima dirbti ir gauti pensiją. Grįžtant prie moterų, norėdami skatinti aktyvumą ir reaguoti į visuomenės interesą, galėtume išplėsti pajamų vertinimo lygmenį šeimai ir galbūt atsirastų galimybė dirbti nepažeidžiant draudiminių įstatymų“, – pažymi B. Gruževskis.
Pasigenda ekonominio padorumo
Dar viena lankstesnių darbo sąlygų šalyje išeičių – trumpesnės darbo valandos. B. Gruževskio aiškinimu, kalbant apie trumpesnį darbo laiką, būtina atsižvelgti ir į ekonominį padorumą.
„Matoma ekonominio padorumo problema. Žinoma, našumas padidėjo, pasitenkinimas padidėjo, yra tam tikros rizikos. Europoje apie tai nėra diskusijų, o mes labai atsiliekame pagal tokių formų taikymą. Visi rodikliai rodo, kad lankstumo labai trūksta“, – kalba B. Gruževskis.
Pasak pašnekovo, Lietuvos įmonių pelnai nėra žemi ir daugelyje sričių pirmaujama, tačiau pasitenkinimas darbo užmokesčiu nėra pakankamas.
„Labai svarbu padorumą paversti ekonomine elgsena. Čia nėra tik teisiniai, administraciniai ar organizaciniai sprendimai“, – pastebi B. Gruževskis.
Paslaugos neįgaliesiems neišvystytos
Picerijos „Jurgis ir Drakonas“ valdančios bendrovės „Burokėlis ir krapas“ vykdančioji direktorė Giedrė Eiliakas sako, kad darbo sąlygų atžvilgiu Lietuva yra lanksti šalis, esą, pavyzdžiui, jų įmonėje įsidarbinami ne tik pabėgėliai, bet ir protinę negalią turintys žmonės, sudarantys 10 proc. įmonės darbuotojų.
„Jaučiame darbuotojų trūkumą ir tai verčia būti lanksčiais. Stengiamės, kad darbuotojai pas mus liktų, todėl įdarbiname ir pusei, ir visam etatui, ir pabėgėlius, ir užsieniečius“, – kalba G. Eiliakas.
Nors turinčiuosius negalią ar atvykėlius iš užsienio tenka ilgiau apmokyti, pašnekovės tikinimu, kolektyvas priima šiuos žmones, o tai skatina komandiškumą.
Norint, kad atitinkamų įmonių būtų daugiau, anot B. Gruževskio, valstybė turėtų galvoti apie rizikas, su kuriomis gali susidurti darbdavys. Kaip vieną iš priemonių B. Gruževskis įvardija jau egzistuojančią, tačiau, pasak LRT RADIJO pašnekovų, vis dar nepopuliarią darbuotojų palydėjimo paslaugą.
„Tai yra paslauga, padedanti įdarbintam žmogui prisitaikyti darbo aplinkoje. [...] Turime asistentus neįgaliesiems, bet daugelis tų žmonių pagalbos dar negauna, nes šios paslaugos dar nėra išvystytos. Jos yra, bet jomis dar niekas nesinaudoja“, – antrina E. Radišauskienė.
B. Gruževskio manymu, prie idėjos į darbo rinką įtraukti ir neįgaliuosius galėtų prisidėti ir nevyriausybinės organizacijos.
„Tai būtų tarsi tarpininkas tarp sunkiai integruojamo asmens ir darbdavio. Pavyzdžiui, pabėgėlį, kuris nekalba nei angliškai, nei lietuviškai, bet tam tikroje įmonėje galėtų ką nors daryti ir būtų tarpininkas, kuris tą žmogų prižiūrėtų“, – pažymi pašnekovas.
G. Eiliakas pritaria, kad bendradarbiavimo su atitinkamomis organizacijomis reikėtų daugiau.
„Mums, kaip darbdaviui, reikia aiškiau pateikiamos informacijos apie tai, kokios pagalbos galima sulaukti“, – teigia G. Eiliakas.
E. Radišauskienės apibendrinimu, viskam reikia laiko, todėl norint pasiekti rezultatų, reikia imtis žingsnių. „Žmogus pirmiausia galvoja, kaip jam išgyventi, todėl iki to dar reikia paaugti“, – sako viceministrė.
Išsamiau – laidos „10 –12“ įraše.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
.
