Klientus palikti antroje vietoje, sumokėti žmonėms, kad išeitų iš darbo, atleisti vadovus ir pasiimti laisvadienių – tokį planą siūlo lietuvių kilmės JAV lyderystės ir inovacijų ekspertas Davidas Burkus.
Interviu LRT.lt D. Burkus tvirtina, kad šios mintys toli gražu nėra neįprastos. Negana to, pašnekovas įsitikinęs – kiekvieno darbuotojo alga įmonėje turėtų būti žinoma visiems ir darbuotojai turėtų atostogauti, kiek panorėję.
Paprašytas paaiškinti savo siūlymus, D. Burkus akcentuoja, kad darbai, kuriuos tenka atlikti, per pastaruosius metus pasikeitė ir nebeatitinka taisyklių, kurių dalis buvo sukurtos dar tais laikais, kai dauguma žmonių dirbo gamyklose.
„Net ir žemiausios grandies darbuotojų prašome atlikti kūrybingesnes užduotis, gebėti dažniau spręsti iškilusias problemas. Anksčiau tokie darbuotojai, dirbdami gamykloje, turėdavo tiesiog sekti vadovų nurodymais“, – sako D. Burkus.
Anot jo, dėl šios priežasties vadovams tenka atsakyti į klausimą, kas dėl to pasikeičia. Būtent tuomet ir atsiranda minėti siūlymai.
D. Burkus akcentuoja, kad rekomendacija klientus palikti antroje vietoje nereiškia, jog jie neturėtų rūpėti. Darbuotojai, kurie tuos klientus aptarnauja, tiesiog turėtų atsidurti pirmoje vietoje, nes būtent jie klientams formuoja bendrovės vaizdą.
Vadovų atostogos naudingos ir įmonei
Siūlymas atleisti vadovus susijęs su tuo, kad nurodymus dalinti tesugebantys vadovai paprasčiausiai nereikalingi. D. Burkaus įsitikinimu, darbą atliekantys žmonės dažnai daug geriau už vadovus žino, ko jiems reikia ir kaip tą darbą atlikti.
Taigi tai nebūtinai reiškia, kad bendrovėms vadovų reikėtų nusikratyti, bet jie neturėtų būti tik tie, kurie pasistengia darbuotojams suteikti reikiamas priemones ir galimybes.
Siūlymą dažniau imti laisvadienius D. Burkus taip pat pirmiausia taiko vadovams ir argumentuoja tai paprastai: laikas be darbo darbą padaro kokybiškesnį. Be to, tai leidžia bendrovei pačiai save patikrinti – kas nutinka, kai vadovo nėra, ar yra žmogus, galintis bent laikinai užimti jo vietą?
„Jei priverčiate vadovus imti laisvadienius, sukuriate jų pozicijos vaidmenį, kurį gali užimti ir kuriame save gali išbandyti kiti darbuotojai. Jie gali pamatyti, ką reikia daryti, ką reikia patobulinti, kad, atėjus laikui, iš tiesų galėtų užimtą tą vietą ilgesniam laikui, nes jie jau bus save išbandę“, – sako D. Burkus.
Siūlymą sumokėti už tai, kad darbuotojas išeitų, D. Burkus paaiškina paprastai: tai daug labiau apsimoka ilgalaikėje perspektyvoje. Kaip sako pašnekovas, savo darbo nemėgstantys žmonės, savaime suprantama, dirba prasčiau, bet, kaip rodo tyrimai, po ilgesnio laiko jie nėra linkę palikti net ir nemėgstamos darbo vietos.
D. Burkus pateikia pavyzdį: JAV batų parduotuvė „Zappos“ savo darbuotojams po pagrindinių 3–4 savaites trunkančių mokymų suteikia galimybę išeiti iš darbo gavus dviejų mėnesių išmoką.
„Atrodo gana keista mokėti žmonėms, kad jie išeitų iš darbo, bet ilgalaikėje perspektyvoje sutaupai daugiau pinigų“, – sako D. Burkus.
Pirmiausia siūlo labiau pasitikėti darbuotojais
Paklaustas, ar versle ir konkrečiai darbo rinkoje siūloma turėti mažiau taisyklių, pašnekovas teigia, kad reikėtų tiesiog labiau pasitikėti darbuotojais.
„Pastebime tendenciją: kuo didesnė organizacija tampa, tuo daugiau taisyklių atsiranda. Dažnai tos taisyklės taikomos dėl vieno ar dviejų nedrausmingų žmonių“, – neabejoja D. Burkus.
Anot jo, itin dažnai pasitaiko, kai vienas ar keli žmonės ima sistema piktnaudžiauti. Už tai jie atleidžiami, o likusiems darbuotojams pranešama apie naują taisyklę, kuri turėtų padėti išvengti piktnaudžiavimo.
„Tiesą sakant, ir pats esu kaltas, nes tą patį darau su savo vaikais kaip tėvas. Kai tik jie padaro ką nors, kas mane erzina ar yra netinkama, aš sakau „gerai, nauja taisyklė!“, nors iš tiesų turėčiau su jais pasikalbėti, kodėl toks elgesys netinkamas.
Dauguma suaugusiųjų taisykles yra išmokę. 99 proc. darbuotojų, jeigu jais pasitiki ir duodi darbui reikalingas priemones, tą darbą gerai atliks ir paisys tinkamo elgesio, nepriklausomai nuo to, ar tam yra taisyklė, ar ne“, – įsitikinęs D. Burkus.
Atostogų dienų skaičius turėtų kisti nuo gyvenimo situacijos
D. Burkus pateikia pavyzdį: bendrovėje „Netflix“ galioja neribotų atostogų principas. Tai reiškia, kad darbuotojai gali atostogauti, kada panorėję ir kiek panorėję. Taip pat gali pasirinkti ir darbo, ir atostogų derinį ir, pavyzdžiui, dirbti iš bet kurio pasaulio kampelio.
„Užuot jums būtų pasakyta, kad per metus turite „tiek“ atostogų dienų, jie sako: „Žinai ką, gali ilsėtis tiek, kiek tau reikia, bet vis tiek turi įgyvendinti savo tikslus ir įvykdyti užduotis, kurių iš tavęs tikimės.“
Kai tokia tvarka buvo sukritikuota, bendrovės įkūrėjas Reedas Hatingsas atsakė: mes neturime ir aprangos kodo, bet niekas į darbą neateina nuogas“, – teigia D. Burkus.
Kad darbuotojais galima pasitikėti, pasak pašnekovo, rodo ir tyrimai. Taip, taikant neribotų atostogų sistemą, vieni darbuotojai iš tiesų atostogauja gerokai daugiau už kitus, tačiau atostogų dienų vidurkis bendrovėse dažniausiai išlieka panašus, kaip ir ribojant atostogų dienų skaičių.
„Dabar atostogų dienų vidurkis išlieka toks pats, tačiau ribos yra gerokai platesnės. Manau, tai nėra bėda, nes visi turi skirtingų poreikių ir reikalavimų. Pavyzdžiui, mano vaikams yra šešeri ir aštuoneri, taigi šiuo gyvenimo laikotarpiu norėčiau daug atostogų, kad galėčiau daugiau laiko praleisti su vaikais.
Bet prieš aštuonerius metus, kai vaikų neturėjau, dažnai atostogauti man nereikėjo, buvau labai įsitraukęs. Po kurio laiko mano vaikai paliks namus, ir man vėl nebereikės tiek daug atostogų“, – aiškina D. Burkus.
Jo tvirtinimu, tokios sistemos idėja gana paprasta – nėra vieno sprendimo, kuris tiktų visiems, nes žmonių poreikiai skiriasi, priklausomai nuo daugybės aplinkybių.
Kritikuoja, kad už stažą papildomai suteikiama atostogų dienų
Dabartinė sistema, atkreipia dėmesį D. Burkus, visus pastato į vienus rėmus. Negana to, atostogų dienų skaičius dažnai priklauso ir nuo darbuotojo stažo įmonėje – kuo ilgiau dirba, tuo daugiau atostogų dienų per metus turi.
Tačiau tokią sistemą D. Burkus kritikuoja: ji lemia, kad daugiau atostogų turi vyresni darbuotojai, kurių įsipareigojimai ar šeimos poreikiai nebėra tokie dideli.
Prie savo poreikių, D. Burkaus manymu, darbuotojai turėtų galėti pritaikyti ir darbo valandas. Jis sutinka, kad darbo valandos priklauso nuo darbo pobūdžio, tačiau dabar galiojančios praktikos dažnai yra kraštutinumai – arba darbuotojas gali dirbti bet kada iš bet kur, arba privalo būti darbo vietoje konkrečiu metu.
„Vieni žmonės atsibunda anksti ir norėtų dirbti nuo 7 iki 14 val. Kiti atsibunda vėlai, todėl mieliau dirbtų nuo 10 iki 19 val. Derėtų turėti platesnį darbo laiko diapazoną nei 8–17 val. Tai sugalvota gamybos eroje, kai visiems iš tiesų reikėjo būti gamykloje vienu metu, nes kitaip nebūtų galėję surinki automobilio. Šiandien tai nebūtinai aktualu.
Todėl turėtų būti nustatomas diapazonas, suteikiama autonomija leidžiant pasirinkti, kada darbuotojai atliks darbą. Manau, reikėtų nustatyti tam tikrą laiką, kada dauguma žmonių turėtų būti darbe, pavyzdžiui, 10–14 val. Tokiu atveju, šaukdamas susirinkimą, būsi garantuotas, kad tuo metu visi bus darbe“, – siūlo D. Burkus.
Tačiau, akcentuoja D. Burkus, praėjus darbo laiko valandoms, darbuotojai turėtų būti skatinami atsitraukti nuo darbo, nes ilgalaikėje perspektyvoje tai lemia geresnius darbo rezultatus.
Draudimas kalbėti apie algas skatina nesutarimus?
Geresnius darbo rezultatus, D. Burkaus įsitikinimu, turėtų lemti ir algų sistemos skaidrumas. Kaip sako pašnekovas, nors darbdaviai dažnai to ir nesupranta, pačiai darbovietei naudinga, kad darbuotojas žino, kiek jo kolegos uždirba.
„Kai saugomas slaptumas, pastebima didesnė nesantaika ir nerimas. Jeigu ir nežinau, kiek uždirba mano kolegos, vis tiek noriu žinoti, todėl vis tiek kreipiu dėmesį į detales. „O, Vardenis Pavardenis vairuoja labai prabangų automobilį...“ Na, Vardenio Pavardenio žmona galbūt yra gydytoja, todėl jie ir gali įsigyti tokį automobilį. Galbūt jam nėra mokama daugiau nei kitiems kolegoms, bet kiti gali daryti tokią išvadą“, – pavyzdį pateikia D. Burkus.
Kitas dalykas, galintis nutikti esant slaptumo sąlygai, sako pašnekovas, žmonėms gali būti mokami priedai ar net pakeliama alga ne už puikius darbo rezultatus, bet už tai, kaip gerai sutariama su vadovu.
„Tada nutinka taip, kad kas nors palieka kopiją apie atlyginimus kopijavimo aparate, visi sužino, ir nespėji apsidairyti, kai darbuotojai vieni ant kitų šaukia. Tokios problemos sprendimas ir galėtų būti – parodyti, kiek kiekvienas uždirba. Arba – štai, formulė, pagal kurią apskaičiuojame, kiek kiekvienas žmogus uždirba. Arba – štai, čia yra pakopos, į kurias sukrenta visos algos. Tuomet gali tiesiog paskaičiuoti, kiek kiekvienas darbuotojas turėtų uždirbti“, – siūlo D. Burkus.
Anot jo, tyrimai rodo, kad skaidri sistema įneša ir daugiau supratimo apie savo pajamas, nes, nežinodami, kiek uždirba kolegos, kai kurie darbuotojai, net uždirbdami nemažai, galvoja, kad kitiems mokama daugiau. Algų sistemos skaidrumas panaikina ir galimą diskriminaciją.
Įstaigose, kuriose taikoma nesąžininga sistema, algų siūlo neatskleisti
D. Burkus vis dėlto akcentuoja, kad minėtos naudos iš sistemos skaidrumo gali tikėtis tik kitas problemas išsprendusios bendrovės. Jei bendrovėje atlyginimai mokami ne pagal realius darbuotojų rezultatus, o pagal susitarimą ar santykį su vadovu, skaidri algų sistema sukeltų tik dar didesnį chaosą, neabejoja D. Burkus ir pataria pirmiausia išspręsti šias problemas.
Paprašytas įvertinti neseniai Lietuvoje įvestą tvarką reikalauti, kad prie darbo skelbimų būtų nurodyta ir siūloma alga, D. Burkus šią idėją giria, bet atkreipia dėmesį, kad kartu kyla ir kelios rizikos.
„Visada pasisakyčiau už tai, kad bendrovės tokią tvarką palaikytų, o ne sugalvotų, kaip ją apeiti. Man labai patinka, kad tokiu atveju darbdavys tiesiog pasako: „Alga yra tokia. Nėra jokių diskusijų. Mes nutarėme, kad ši pozicija mums sukuria tiek vertės, todėl alga yra tokia. Jeigu tai jums priimtina, kandidatuokite. Jeigu – ne, nekandidatuokite“, – sako D. Burkus.
Jis atkreipia dėmesį, kad darbdaviai gali piktnaudžiauti tokia taisykle ir nurodyti labai platų intervalą arba nurodyti, kad darbo užmokestis „prasideda nuo...“
Toks nurodymas, anot D. Burkaus, ne tik praranda prasmę, bet ir gali sukelti nesutarimų bendrovėje, jeigu nurodytas intervalas bus toks platus, kad apims net ir aukštesnio lygio pozicijas.
„Dar viena bėda – potencialūs darbuotojai, kurie turi žinių ir įgūdžių, bet kurių alga anksčiau nepateko į nurodomą intervalą, gali nuspręsti, kad darbas – ne jiems“, – sako D. Burkus.
Paklaustas, ar ateityje būtų galima tikėtis, kad algų skelbimas taptų bendro supratimo dalyku, D. Burkus juokiasi – bėda su „bendru supratimu“ yra ta, kad jis nėra toks jau bendras.
„Nežinau, ar kada nors nutiks taip, kad visose bendrovėse matysime šimtaprocentinį darbo užmokesčio sistemų skaidrumą. Manau, galiausiai tokių bendrovių bus dauguma. Sakydamas „dauguma“ turiu omenyje 51–60 proc. Nemanau, kad kada nors pasieksime 100 proc., nes, deja, visada bus trumparegiškų vadovų ir lyderių, kurie tiesiog bando užglaistyti nesutarimus, užuot sprendę problemas ilgalaikėje perspektyvoje“, – LRT.lt teigia D. Burkus.
D. Burkus ketina dalyvauti birželio mėnesį Vilniuje vyksiančioje „EBIT vadovų konferencijoje“.
