Verslas

2020.03.04 05:30

6 vaikų mama samdomą darbą metė po dienos: Jurgitai pasisekė atrasti save, bet ką daryti kitiems, norintiems dirbti

Justina Ilkevičiūtė, LRT.lt 2020.03.04 05:30

Šešis vaikus auginanti Jurgita Pocienė pripažįsta, kad kelias atžalas turinčioms moterims po ilgos pertraukos grįžti į darbo rinką būna nesaldu. „Mes jums paskambinsime“, – tokią frazę dažniausiai tenka išgirsti varstant darbdavių duris. Ir jokio skambučio.

O ir pačioms moterims sudėtinga – kausto nerimas dėl prarastų įgūdžių, nepasitikėjimas, nerimas, kaip seksis dirbti samdomą darbą nuo 8 iki 17 val. Pati kadaise vadovaujamas pareigas geroje įmonėje ėjusi Jurgita prisimena, kaip gimus trečiam vaikui grįžusi į darbovietę ten pradirbo lygiai vieną dieną.

„Nebuvo likę mano etato ir mano pareigybės. Man pasiūlė žemesnes pareigas, todėl automatiškai ir mažesnį atlyginimą. Visas personalas po 8 metų motinystės atostogų buvo pasikeitęs, tik pora kolegų liko, tačiau ne iš sprendžiančiųjų. Padirbau lygiai vieną dieną“, – dalijasi ji.

Tačiau Jurgita pripažįsta dėl to tikrai neliūdėjusi ir supratusi, kad taip ir turėjo atsitikti.

LRT tęsia projektą „LRT ieško sprendimų“ ir nagrinėja, kokius sprendimus siūlo pasaulio įmonės tiems, kuriems sunku grįžti į darbo rinką po ilgos pertraukos.

Būdama nėščia su vaikais nuolat jautė kreivus žvilgsnius

Jau turėjusi 3 vaikus Jurgita suprato nebenorinti taikytis prie darbdavių, taip pat ir nuolat veltis į kompromisą su sąžine blaškydamasi tarp namie likusių vaikų ir darbo. Tačiau sėdėti rankų sudėjusi irgi neketino. Moteriai kilo mintis įsteigti Daugiavaikių šeimų asociaciją, kuri burtų šeimas.

Kai padidėjo pilvas, vaizdelis buvo įdomus – 3 mergytės, viena už kitą mažesnės, ir dar mama su pilvu. Susilaukdavau gailesčio kupinų žvilgsnių ir komentarų: kaip jums bus sunku, kaip jūs gyvensite.

„Tuo metu gyvenome Klaipėdoje ir atsimenu, kad jautėmės kaip baltos varnos. Turėjau 3 vaikus, dar vieno laukiausi ir jau tada jautėmės labai didžiavaikiai. Kai padidėjo pilvas, vaizdelis buvo įdomus – 3 mergytės, viena už kitą mažesnės, ir dar mama su pilvu. Susilaukdavau gailesčio kupinų žvilgsnių ir komentarų: kaip jums bus sunku, kaip jūs gyvensite. O dabar, kai pagalvoju, kas tie 4 vaikai“, – juokiasi jau 6 vaikus – penkiolikmetę Pajautą, keturiolikmetę Mortą, dvylikmetę Barborą, dešimtmetį Kernių, penkiametį Petrą ir dvejų metų Katrę – auginanti moteris.

Labai jaučiau neigiamą požiūrį į didelę šeimą, nes tokia šeima jiems buvo lygu asociali šeima.

Tačiau Jurgita pripažįsta, kad tokių komentarų daugiavaikės šeimos sulaukia ne tik iš darbdavių ar aplinkinių: „Labai jaučiau neigiamą požiūrį į didelę šeimą, nes tokia šeima jiems buvo lygu asociali šeima. Net žiniasklaidoje. Todėl mums labai norėjosi parodyti, kad yra visai kitaip. Kai įkūrėme asociaciją, pasimatė alkis, kad to reikėjo jau seniai, nes, kaip juokiuosi, šeimos pradėjo lįsti iš pakampių, – nestokoja geros nuotaikos. – Pradėjome rengti renginius, susitikimus, važinėti po mokyklas, įkūrėme bendruomenę, kur dalijamės daiktais, užsisuko veikla.“

Darbdavių daina aiški – vaikai sirgs

Sutelkusi būrį bent kelis vaikus auginančių moterų ir bendraminčių, su jomis saugioje aplinkoje dalindavosi patirtimis, lūkesčiais, problemomis, tačiau, kalbantis apie darbą, kone visuomet būdavo prieinama tokia pati išvada – grįžti į darbo rinką po ilgos pertraukos mamoms sudėtinga.

„Ta baimė tikrai yra, esu kalbėjusi ne su viena moterimi, kad ieškoti darbo yra labai sunku net, galiu pasakyti, praktiškai neįmanoma. Kitas dalykas, darbdaviai, deja, nenori tokių moterų. Jos išgirsta komentarus: jūsų vaikai sirgs, negalėsite dirbti, mes jums paskambinsime, ir nepaskambina. Mažai darbdavių, kurie džiaugtųsi ir pasakytų, kaip smagu, kad turi tiek daug vaikų, priimu tave išskėstomis rankomis. Darbdaviai žiūri iš savo pozicijų, o vaikai iš tikrųjų sirgs ir juos reikės nuvežti pas gydytoją ar pabūti namie. Iš tikrųjų taip ir yra“, – sako ji.

Tačiau, nors problema egzistuoja, darbdavių ji nesmerkia ir sako, kad būtų aktualu pradėti diskusijas apie darbo sąlygas ir lankstumą, galbūt galimybes dirbti iš namų.

Mažai darbdavių, kurie džiaugtųsi ir pasakytų, kaip smagu, kad turi tiek daug vaikų, priimu tave išskėstomis rankomis. Darbdaviai žiūri iš savo pozicijų, o vaikai iš tikrųjų sirgs ir juos reikės nuvežti pas gydytoją ar pabūti namie.

„Aš irgi turiu žmonių, kuriuos samdau, ir man netinka situacijos, kada nuolat aiškina, jog negali atvykti į darbą, nes vaikai serga. Darbas turi būti atliktas, ir jei negali skirti laiko kažkuriuo metu, turi persiorganizuoti. Aš taip viską ir dėliojuosi. Na, neinu aš į darbą, bet visą laiką esu jame“, – juokiasi.

Kad diskusijų kėlimas dėl darbo sąlygų gerinimo ir didesnio lankstumo šiuo metu turėtų būti prioritetas, sutinka ir Aktyvių mamų sambūrio atstovė Rasa Žemaitė.

„Moteris iš darbo rinkos kaip tik reikia ištraukti, o ne įtraukti, nes, remiantis statistiniais duomenimis, tiek Eurostato, tiek EBPO (Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija – LRT), moterų užimtumas Lietuvoje bene aukščiausias Europos Sąjungoje. Mes esame labiausiai išsilavinusios ir tikrai daug dirbančios, todėl reikėtų rūpintis ne kaip įtraukti į darbo rinką, o kaip sumažinti darbo krūvius tokioms moterims“, – dėsto ji.

R. Žemaitė pripažįsta, kad darbdavių požiūris vis dar yra gana sustabarėjęs, tačiau darbo rinkoje dirbančių motinų tikrai netrūksta, vis dėlto daugeliu atvejų jos dirba mažiau kvalifikuotą darbą: „Ne paslaptis, kad tos motinos dirba ir viršvalandžius, ieško papildomų darbų, ir tai yra dėl mažų pajamų. Turėtume pradėti diskutuoti apie laisvalaikio, darbo ir šeimos derinimą, lanksčius grafikus, darbdavių požiūrį, nuotolinį darbą ir kitas temas“, – sako ji.

Į darbą neina, bet dirbo net gimdymo palatoje

Jurgita sako, kad kai kurios moterys, supratusios, kad į darbo rinką samdomam darbui lengva grįžti nebus, neria į savo verslus ar užsiima mėgstama veikla, pavyzdžiui, kuria papuošalus ir juos bando parduoti. Kai kurios pasirenka iš viso nedirbti ir auginti vaikus, ir tai tikrai nėra blogas sprendimas daugiavaikėms motinoms. Svarbiausia, kad jos nesustotų tobulėti.

„Kaip pati juokiuosi, kai išėjau į motinystę po samdomo darbo, va tada man ir buvo pertrauka nuo darbo, bet mano asmeniniame tobulėjime tos pertraukos niekada nebuvo. Buvo laikas, kada su vyru ir nuosavą reklamos verslą pradėjome. Netgi juokdavausi, kad gimdymo palatoje turėdavau kompiuterį ir atsakinėdavau į laiškus, darydavau užsakymus. Nemanau, kad, pavyzdžiui, aukštus mokslus pabaigusi moteris po pertraukos staiga pasijus už borto. Pažiūrėkite į Austėją Landsbergienę – 4 vaikai, o tai daug. Manote, kad jai kilo kažkokių klausimų? Ji ėjo pirmyn, mokėsi, nesustojo. Ne tik nuo vaikų priklauso, o ir nuo pačios moters asmeninių savybių“, – sako ji.

Buvo laikas, kada su vyru ir nuosavą reklamos verslą pradėjome. Netgi juokdavausi, kad gimdymo palatoje turėdavau kompiuterį ir atsakinėdavau į laiškus, darydavau užsakymus. Nemanau, kad, pavyzdžiui, aukštus mokslus pabaigusi moteris po pertraukos staiga pasijus už borto. Pažiūrėkite į Austėją Landsbergienę – 4 vaikai, o tai daug. Manote, kad jai kilo kažkokių klausimų?

Neseniai moteris ėmėsi ir dar vienos veiklos – įkūrė centrą žmonėms, turintiems skaitymo raidos sutrikimą – disleksiją.

„Kadangi mano viena dukra turi disleksijos sutrikimą, o pagalbos tokiems vaikams nėra, kaip ir nėra jokios informacinės sistemos tėvams, kada jie sužino šią išvadą, įkūriau centrą, jame vyksta mokymai. Taigi organizaciniai dalykai tęsiasi nuolat, aš net naktimis sapnuoju tuos darbus“, – juokiasi daugiavaikė mama.

Surinkusi 100 moterų istorijų atrado dar didesnę problemą

Jurgita rado savo kelią – užsiėmė savo veiklomis ir į samdomą darbą nusprendė negrįžti, kad netektų taikytis prie darbdavių ir kovoti dėl lankstesnių sąlygų. Tačiau visai kitaip jautėsi į darbo rinką po pertraukos karjeroje norėjusi grįžti JAV gyvenanti Carol Fishman Cohen, kuri iki vaikų gimimo užėmė solidžias pareigas viename investicinių bankų ir džiaugėsi puikiai susiklosčiusia karjera.

Gimus pirmam vaikui, bankas „Drexel Burnham Lambert“, kuriame ji dirbo, bankrutavo.

„Planavau grįžti, bet nebuvo kur. Tada trys vaikai gimė tiesiog vienas po kito“, – savo istorija ji sutiko pasidalyti su LRT.lt.

Po 11 metų pertraukos auginant vaikus, Carol buvo jau 40 metų. Trys vaikai jau ėjo į mokyklą, mažiausias – į darželį, todėl atlaisvėjo rankos, vis labiau į širdį beldėsi noras grįžti dirbti.

„Buvo 1999 metai. Tada niekas nekalbėjo apie persikvalifikavimą, neturėjau jokio plano. Jaučiausi izoliuota, nežinojau, nuo ko pradėti. Bandžiau rasti savo senas finansų knygas iš tų laikų, kada dirbau banke, „The Wall Street Journal“ tapo kasdieniu mano ritualu, nes norėjau susigaudyti, kas vyksta finansų pasaulyje, vėl būti jo dalimi. Vėl atnaujinau ryšį su senais kolegomis, taigi pamažu jausdavausi vis drąsesnė“, – nelengvą laikotarpį prisimena ji.

Buvo 1999 metai. Tada niekas nekalbėjo apie persikvalifikavimą, neturėjau jokio plano. Jaučiausi izoliuota, nežinojau, nuo ko pradėti.

Pusę metų trukusios pastangos atsipirko, būtent vienas iš jos buvusių kolegų, kuris anuomet investiciniame banke buvo pradedantis darbuotojas, po 10 metų ėjo vadovaujamas pareigas investicijų įmonėje „Bain Capital“. Būtent jis atvėrė Carol duris patekti į darbo pokalbį investicijų įmonėje.

„Buvau užsisėdėjusi ir nelaiminga, todėl net spintos atnaujinimas man buvo didelis įvykis. Labai norėjau išlįsti iš džinsų“, – juokiasi.

Vis dėlto gyvenimas jai buvo paruošęs didesnių staigmenų. Kone lemiamu tapo susitikimas su taip pat ilgą pertrauką karjeroje turėjusia bendraminte. Moterys nutarė, kad jų patirtys privalo būti išgirstos, nes tai gali įkvėpti kitas moteris, taigi surinko daugiau nei 100 moterų istorijų. Besikalbėdamos jos suprato, kad iš tikrųjų nepavydėtinoje situacijoje atsidūrusių moterų problema daug didesnė, išaiškėjo, kad joms ne tik sunku grįžti į darbo rinką, bet baigusios kelis universitetus, kadaise buvusios vadovės po motinystės renkasi ir kur kas žemesnes pozicijas.

Buvau užsisėdėjusi ir nelaiminga, todėl net spintos atnaujinimas man buvo didelis įvykis. Labai norėjau išlįsti iš džinsų.

2007 metais išleista knyga tapo visiška sėkme, o bendraautores užgriuvo užklausų lavina tiek iš taip pat darbo nerandančių moterų, tiek ir iš vyrų, susiduriančių su tokiomis pat problemomis. Į moteris kreipėsi ir pačios bendrovės.

„Tuomet tai buvo visiškai neužpildytas laukas“, – kalbėjo ji apie dar prieškrizinius metus.

40-mečių praktikantų globėja

Netrukus Carol Fishman Cohen pradėjo konsultuoti įmones ir asmenis: asmenis – kas jiems galėtų padėti grįžti į darbo rinką, o įmones – kaip galėtų pagelbėti tokiems žmonėms. Konsultacijų poreikis didėjo ir buvo akivaizdus, taip gimė „iRelaunch“ bendrovė, kuri tapo Carol penktuoju vaiku.

Per kelerius metus susiformavo ir bendras returnship vadinamas modelis, kurį dabar taiko daugybė pasaulio įmonių.

Jo esmė – paprastai nuo 3 iki 6 mėnesių trunkanti apmokama darbo praktika vyresniems žmonėms, kurie turėjo pertrauką karjeroje.

„Barclays“, IBM, „Vodafone“, „Ernst and Young“, „Dell“, „Starbucks“ – tai tik keli žinomi vardai, kurių įmonėse galima atrasti šias programas.

Carol Fishman Cohen pastebėjo, kad labiausiai pasiteisina praktikos, orientuotos į konkrečią pareigybę, kuriose praktikantas gali save išbandyti nešokinėdamas nuo vienos prie kitos. Taip pat geriausia, kada praktikos neišsitęsia ir turi numatytus konkrečius etapus, kada su mentoriais aptariamas potencialas.

„Sėkmingiausios programos yra struktūrizuotos kaip trumpalaikės stažuotės su iš anksto aptartais ir numatytais savikontrolės terminais, kad darbuotojas ir darbdavys įvertintų jo progresą. Kai įmonė išsiplatina informaciją apie programą, visi praktikantai turi ją pradėti tuo pat metu, būti apmokomi ir visapusiškai dalyvauti įmonės gyvenime – jos organizuojamuose mokymuose ir pan. Geriausia, kada praktikantai turi priskirtus lektorius, kurie juda kartu su jais visos praktikos metu. Svarbu, kad visi praktikantai bendrautų tarpusavyje, dalintųsi informacija, žiniomis, palaikytų vienas kitą“, – pasakoja ji.

Dabar Carol dar šmaikščiai vadinama 40-mečių praktikantų globėja, bet jai šis apibūdinimas patinka.

„Man 60 metų, bet jaučiuosi kaip 23-ejų, kai tik baigiau universitetą“, – viename interviu yra sakiusi ji.

Skirtos ir vyresniems, pensininkams, sirgusiems ar prižiūrėjusiems tėvus

Carol pabrėžia, kad tokios returnship programos nėra skirtos tik mamoms po pertraukos darbo rinkoje. Į jas taip pat gali pretenduoti vaikus auginę vyrai, taip pat vyresni žmonės, ilgai negalintys rasti darbo.

„Jomis pasinaudoti gali ir tie, kurie neturėjo jokio ryšio su vaikais, tačiau, pavyzdžiui, prižiūrėjo sergančius tėvus, patys sirgo rimtomis ligomis, dėl kurių ilgai negalėjo dirbti, taip pat pensininkai. Dar viena svarbi sritis – karinę tarnybą baigę asmenys, norintys persiorientuoti į civilinę veiklą. Vis dėlto tenka pripažinti, kad didžiausią dalį tokių praktikantų sudaro būtent moterys, turėjusios pertrauką dėl vaikų auginimo“, – LRT.lt portalui sakė ji.

Visuomenė sensta, o darbdaviai turi su tuo susitaikyti ir prisitaikyti. Tokios demografinės tendencijos, ir klaidinga manyti, kad tų žmonių neįmanoma perkvalifikuoti. Jie kaip tik būna išsilavinę, turintys gyvenimiškos patirties, energingi ir perspektyvūs.

Vis dar įtariai į tokias moteris žiūrintiems darbdaviams Carol siunčia žinutę – ilgai dirbti negalėję žmonės gali sukurti didelę vertę įmonei, įnešti naujovių, nes yra motyvuoti, nori įrodyti, ką sugeba, jiems svarbu būti įvertintiems.

„Tokie žmonės grįžta su dviguba jėga. Be to, reikia turėti omenyje, kad jų gyvenimas jau nusistovėjęs, veikiausiai vaikų tokios moterys jau nebesusilauks, todėl maža motinystės atostogų tikimybė, o darbdaviui dėl to tik daugiau stabilumo. Lygiai taip pat ir su vyresnio amžiaus žmonėmis. Visuomenė sensta, o darbdaviai turi su tuo susitaikyti ir prisitaikyti. Tokios demografinės tendencijos, ir klaidinga manyti, kad tų žmonių neįmanoma perkvalifikuoti. Jie kaip tik būna išsilavinę, turintys gyvenimiškos patirties, energingi ir perspektyvūs“, – užtikrintai sako ji.

Vis dėlto, atkreipia dėmesį ji, nors returnship praktikas siūlančių įmonių daugėja, rasti tinkamą poziciją gali tikri ne visi, ieškantys darbo, mat jų ratas vis dar ribotas, o dominanti įmonė nebūtinai pasiūlys dominančią ir kvalifikaciją atitinkančią poziciją. Be to, returnship praktika, nors ir apmokama, tėra praktika, taigi darbdavys neįsipareigoja po jos baigimo praktikanto pasilikti.

Tokius žmones, kuriems tai buvo viltis, patirtis įmonėje gali tik dar labiau demotyvuoti, priversti nuleisti rankas.

Tačiau kol kas Carol Fishman Cohen sako, kad programos turi didelį pasisekimą.

„Kiek analizavome, bendras įsidarbinimo procentas po praktikos įmonėse siekia 86 proc. Tai labai priklauso ir nuo įmonės, ir nuo pačių praktikantų, tačiau tendencija tokia, kad nuo 50 proc. iki kone 100 proc. praktikantų pasilieka dirbti“, – LRT.lt sakė ji.

Jei veikia užsienyje, nereiškia, kad veiks Lietuvoje

Lietuvoje šiuo metu daugiau kalbama apie vyresnio amžiaus žmonių grįžimo į darbą rinką problematiką. Šį mėnesį LRT.lt rašė, kad Vyriausybė svarsto didinti vyresnių nei 45 metų amžiaus žmonių užimtumą, suteikdama juos įdarbinusiems darbdaviams tūkstantines išmokas, o susikūrusiems darbo vietą patiems – iki 18,8 tūkst. eurų.

Vyriausybė siūlo keisti tvarką, nes ilgalaikių bedarbių, kurių amžius siekia nuo 45 metų, Užimtumo tarnybos duomenimis, šalyje net 69 proc. (iš viso ilgalaikių bedarbių registruota 26,8 tūkst.).


Šiuo metu darbo rinkoje papildomai remiamais laikomi asmenys iki 29 metų arba vyresni kaip 50 metų bedarbiai, o subsidijos taikomos tik ES piliečiams, kurių paskutinio darbdavio buveinė ar savarankiškos veiklos vykdymo vieta buvo Lietuvoje.

Turime darbštumo geną, nes esame be galo darbštūs, mokame arti, bet keistis su laiku – šito geno neturime ir jo neišsiugdėme, mums sunku persikvalifikuoti.

Tačiau Vyriausybė ragina keisti tokią tvarką ir siūlo 5 metais – iki 45 metų – ankstinti subsidijoms tinkamą amžių, nepriklausomai nuo asmens paskutinės darbovietės šalies.

Kaip rodo užsienio praktika, returnship programos galėtų būti vienas iš sprendimų padėti vyresnio amžiaus darbuotojams grįžti į darbo rinką, tačiau Darbdavių konfederacijos prezidentas Danas Arlauskas sako, kad tai, kas veikia užsienyje, nebūtinai veiktų Lietuvoje.

„Žinoma, tokios praktikos galėtų atsirasti, bet tada mes turėtume kalbėti apie ilgesnį laikotarpį, nes žmonių integravimuisi 6 mėnesių, manau, tikrai neužtektų. Lietuva labai greit perėjo per laikotarpius nuo vienos politinės ekonominės sistemos iki kitos, o čia dar prasidėjo ir be galo greiti technologiniai procesai, todėl mūsų žmonės taip greit prie jų neprisitaikė. Todėl nėra to suvokimo, kad kiekvieną dieną pats turi investuoti į save, kitas dalykas, vis dar yra galvojimas, kad manimi pasirūpins valdžia.

Prie ko noriu privesti, kad statistiškai Vakarų Europos vienas dirbantysis, lyginant su Lietuvos dirbančiuoju, dvigubai daugiau laiko skiria neformaliam mokymuisi – finansiniam išprusimui, technologijų žinioms gilinti, galų gale, ekonominėms žinioms“, – sako jis.

D. Arlauskas pastebi, kad Lietuvoje turime panašų atitikmenį – perkvalifikavimo programas, tačiau jos dar neveikia taip, kaip galėtų.

„Mes tiesiog gal to geno neturime... Turime darbštumo geną, nes esame be galo darbštūs, mokame arti, bet keistis su laiku – šito geno neturime ir jo neišsiugdėme, mums sunku persikvalifikuoti. Nesu susipažinęs su šitomis programomis, bet jei užsienyje jos veikia, neaišku, ar veiks Lietuvoje“, – svarsto jis.

Turite įžvalgų arba norite pasidalinti jums žinomu sprendimu, kaip į atitinkamą problemą reagavo jūsų bendruomenė? Rašykite mums sprendimuzurnalistika@lrt.lt