Verslas

2020.02.29 21:39

„Rokiškio sūrio“ vadovas Trumpa: kai raudonu diplomu baigiau mokslus, tėtis nusiuntė mokytis būti šaltkalviu

Dabartinis „Rokiškio sūrio“ direktorius ir vienas įmonės savininkų Dalius Trumpa LRT RADIJUI pasakoja, kad, raudonu diplomu baigęs mokslus, pirmiausia tėčio buvęs pasiųstas dirbti šaltkalviu. Pašnekovas viliasi, jog šį šeimos verslą galiausiai perims ir jo paties vaikai.

Neretai tam tikra vietovė kelia asociacijas su konkrečiais asmenimis, įvykiais ar gaminiais. Pavyzdžiui, Milanas siejasi su garsiausiais drabužių kūrėjais, o tuo metu Rokiškis – su sūriu.

Rokiškio dvaro pieninė veikė dar praėjusio amžiaus pradžioje. 1925-aisiais ji ėmė keistis ir plėstis. Šiandien tai didžiausia pieno perdirbimo įmonių grupė Baltijos šalyse. Tai, kad „Rokiškio sūris“ žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, yra Antano Trumpos nuopelnas. Dabar įmonei vadovauja vienas iš Antano Trumpos sūnų Dalius Trumpa.

Lietuviško šeimos verslo istorija su Daliumi Trumpa – LRT RADIJO laidoje „C'mon, Nemira“.

– „Rokiškio sūris“ – lietuviško šeimos verslo pavyzdys. Visa tai, kas vyksta Jūsų įmonėje, vyksta su Jūsų šeimos žinia? Ar gali kas nors atsitikti, ko Jūs nežinote?

– Įmonė yra didelė – apie pusantro tūkstančio darbuotojų, todėl tikrai atsitinka kas nors, ko mes nežinome. Aš labai džiaugiuosi, nes, jeigu viską kontroliuotumėme, įmonė neveiktų.

– Tačiau apskritai verslas yra šeimos rankose?

– Įmonė yra įtraukta į biržos prekybos sąrašą, bet daugiau kaip 70 proc. akcijų priklauso tėčiui ir man.

– Kiek šiuo metu įmonės gyvenime dalyvauja Jūsų tėtis?

– Aš norėčiau, kad jis daugiau dalyvautų. Kai tėtis išėjo į pensiją, jis dalyvauja tik dėl to, nes aš prašau. Aš klausiu tėčio, ką tam tikru atveju daryti, o jis liepia daryti taip, kaip man atrodo geriau.

– Jis nori viską palikti Jums?

– Dar būdamas direktoriumi, jeigu į kokias nors pareigas paskirdavo žmogų, tėtis jam suteikdavo ne tik daug įgaliojimų, bet ir visą sprendimo teisę bei atsakomybę. Jis nesikišdavo į jokius darbinius procesus reikalaudavo tik rezultato, tačiau jis taip pat pasielgė ir išeidamas į pensiją.

– Ar atsimenate tą momentą, kai tėtis Jums pasakė, jog nuo šiol perimsite visą verslą?

– Viskas atsitiko gana natūraliai. Tai, kad aš perimsiu verslą, buvo aišku labai seniai ir galiausiai atėjo laikas, kai tėtis pasakė, jog jam yra per sunku.

Nuo 1991-ųjų visą savo laiką skyriau „Rokiškio sūriui“, kur visų pirma pradėjau dirbti šaltkalviu. Kai raudonu diplomu baigiau mokslus, tėtis nusiuntė šiek tiek pasimokyti. Ilgai dirbau vyr. mechaniku, direktoriumi gamybai, kiek vėliau buvo išsiųstas į Uteną. Visą laiką pavaduodavau jį per atostogas ar esant ligai. Natūraliai buvo aišku, kad, kai tėtis nuspręs toliau nebedirbti, toliau įmonei vadovausiu aš.

– Ar Jūsų sesė ir brolis susiję su „Rokiškio sūriu“?

– Sesers vyras dirba įmonėje, o sesuo gyvena Vilniuje, taiso dantis. Brolis dirba sūrinėje, tačiau jis turi nedidelį barą, kuris nėra susijęs su sūrio gamyba.

– Ar yra požymių, kad Jūsų paties vaikai perims „Rokiškio sūrio“ vairą?

– Aš labai tikiuosi, kad jie ateis dirbti. Mano vyresnis sūnus dar mokykloje pamėgo programavimą ir tapo neblogu programuotoju. Baigęs mokslus įsidarbino „Google“. Žinoma, kad jo specialybei sūrinėje nelabai yra vietos. Kitas sūnus baigė inžinerinės pakraipos studijas, todėl tikiuosi, kad jis grįš, kai supras, jog turi pakankamai praktikos. Dukra yra 11 klasėje. Ji sakė norinti dirbti sūrinėje, tačiau nenori gyventi Rokiškyje. Labai džiaugčiausi, jeigu vaikai grįžtų, bet nenoriu jų tempti jėga.

– 2017-aisiais 10 proc. įmonės akcijų įsigijo didžiausia pasaulyje pieno eksportuotoja Naujosios Zelandijos „Fonterra“. Kodėl toks tolimas investuotojas?

– „Fonterra“ pieno pramonėje yra tarsi BMW ir „Mercedes-Benz“ automobilių pramonėje. Kai toks investuotojas ateina į Lietuvos rinką ir pasirenka mūsų įmonė, tai yra ne tik mūsų įmonės, bet ir visos Lietuvos pramonės pasaulinis įvertinimas. Jie trejus metus tyrė visą Europą ir rinkosi, su kuo daryti verslą. Tokio partnerio atėjimas yra naudingas visai Lietuvos pramonei.

– Kokius projektus kartu su „Fonterra“ vykdote?

– Stengiamės iš tonos pieno išgauti kiek įmanoma daugiau produkcijos ir perdirbti išrūgas. Dalį produktų pardavinėjame patys, didžiąją dalį gaminame „Fonterros“ užsakymu: supakuojame į „Fonterros“ firminę pakuotę, kurioje parašyta „Pagaminta Lietuvoje, „Rokiškio sūryje“.

– Kiek Jūsų produkcijos eksportuojama?

– „Rokiškio sūrio“ grupė eksportuoja du trečdalius gamybos, o pati gamykla – beveik 90 proc. produkcijos. Per dieną pagaminame 100 tonų sūrio. Gaminius eksportuojame į daugiau kaip 30 valstybių, bet didžiąją dalį parduodame Italijoje. Parduodame tuos sūrius, kuriuos italai patys gamina, pavyzdžiui, mocarelą.

– Norite pasakyti, kad mocarela, kuri yra Neapolio produktas, ir visi ten važiuoja skanauti šio sūrio, gali būti, kad yra „Rokiškio sūrio“ gamintas sūris?

– Ten mocarela yra gana specifinė – mes šio sūrio iš buivolių pieno negaminame. Tačiau jei valgote mocarelą Šiaurės Italijoje, Milane, arba užberiate ant spagečių, nemaža tikimybė, kad tas sūris pagamintas Rokiškyje.

Nors siaučiantis koronavirusas jau privertė pakoreguoti ne vienos bendrovės planus, mažėja užsakymų iš Italijos, D. Trumpa penktadienį BNS teigė, kad kol kas produktų užsakymų nemažėja, tačiau Tolimuosiuose Rytuose didėja eksportavimo sąnaudos.

Išsamiau – laidos „C'mon, Nemira“ įraše.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.