Verslas

2020.02.23 20:13

Nepriklausomybės atkūrimo 30-metis: per krizes į narystę EBPO

Joana Lapėnienė, Kristina Karlonė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt2020.02.23 20:13

Vos prieš tris dešimtmečius, iš viso penkis dešimtmečius (per visą okupacijos laikotarpį), Lietuvos ekonomika, kaip ir visų kitų iš Kremliaus valdomų respublikų, buvo planuojama Sovietų Sąjungos Komunistų partijos suvažiavimuose penkeriems metams į priekį. Maskvoje būdavo suformuojamos užduotys, kiek užauginti, pagaminti ir galiausiai parduoti. Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva iš planinės pasuko į laisvosios rinkos ekonomiką.

Už laisvės siekį 1990-ųjų balandį Maskva baudė Lietuvą 75 dienų blokada – nutraukė strateginių žaliavų tiekimą. Vos atsipeikėjus po šio išbandymo, Kazimiros Prunskienės vadovaujama Vyriausybė surengė kitą išbandymą – 1991 metų sausio pradžioje nusprendė daugiau nei 3 kartus pakelti maisto produktų kainas. Aukščiausiąją Tarybą apgulė demonstrantai, reikalaudami paleisti parlamentą ir atstatydinti Vyriausybę, sausio 8-ąją bandyta užimti Aukščiausiąją Tarybą.

Savaitė. Lietuvoje koronavirusas užgožė tuberkuliozę: aukštesnis sergamumas registruotas tik Rumunijoje

1991 metai atlaikiusiai sovietų agresiją valstybei teko atlaikyti ir kelerius metus trukusį ekonomikos nuosmukį bei milžinišką hiperinfliaciją. Vėliau – dar dvi ekonomines krizes, bankų krizes, valstybės turto privatizavimą ir su tuo susijusias kriminalines istorijas. Įstojusi į Europos Sąjungą, turtingiausių valstybių klubą Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO) dabar Lietuva išgyvena geriausią periodą, tačiau taip vyksta dažniau dėl verslo, o ne dėl valdžios veiksmų.

Nepriklausomos Lietuvos parlamentas skubiai keitė įstatymus, siekta pastatyti valstybę ant naujų bėgių, tačiau šalis visiškai priklausė nuo Rytų, ekonomika smigo žemyn, o kainų ir algų spiralė – šovė aukštyn.

Nepriklausomybės Akto signataras, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Stasys Kropas prisimindamas tą laikmetį pasakoja dabar neįtikėtinus dalykus.

„Prisimenu, kad vienais metais infliacija buvo 1200 proc. per metus. Žinojau žmonių, kurie pasiėmė paskolą namui statyti dar iš sovietinio Taupomojo banko, tada iš vieno mėnesio atlyginimo po poros metų grąžino paskolą. Tas vertės deginimas buvo unikalus, nes kainos su vakarietiška rinkos ekonomika buvo visiškai nepalyginamos“, – pasakoja S. Kropas.

Pirmieji privataus verslo daigai – kooperatyvai – visiškai priklausomi nuo Maskvos malonės. Dar Sąjūdžio laikais Lietuvoje pirmąjį „liaudies vartojimo prekių kooperatyvą“ įkūręs Šarūnas Davainis tuos laukinio verslo laikus prisimena su šypsena.

„Važiuodavau į Rusiją, į miestą Tоržoką prie Maskvos. Už grynus gerdavau ten tris dienas ir pirkdavau dažus. Jų, aišku, „nepajamuodavau“, niekas dokumentų neprašė. Maskvos karinėse gamyklose per visokius pažįstamus prisipirkdavau reikalingų šilkografijai dalykų ir atvažiavęs, spausdindavau Sąjūdžiui visas etiketes“, – prisimena „Amber“ direktorius Š. Davainis.

Anot VU profesoriaus Rimanto Rudzkio, lietuvių verslumas, siekis žiūrėti į Vakarus, o ne į Rytus, padėjo amortizuoti atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos.

„Lietuviai, pirmiausia, buvo labai verslūs. Pas mus beveik nebuvo sunkiosios pramonės, vyravo lengvoji pramonė ir maisto pramonė, todėl buvo daug lengviau perorientuoti“, – teigia R. Rudzkis.

Praradusios sąjunginius užsakymus viena po kitos ėmė bankrutuoti Lietuvos įmonės. Šimtai bedarbių ieškojo pragyvenimo šaltinio prekiaudami turguose, įsigalėjo šešėliniai pinigai. Vienas iš 1992 metais įkurtos „VP grupės“ akcininkų Ignas Staškevičius sako, kad tuo metu visa Rytų Europa virto dideliu turgumi, krito išsilavinimo vertė.

„Žmonėms atsivėrė galimybės prekiauti, siūlyti, pirkti ir atrodė, kad tai nusvėrė visas kitas sritis tuo metu. Iš tikrųjų, atrodė, kad neverta nei mokytis, nei kažkaip toliaregiškiau žiūrėti į savo ir savo vaikų gyvenimą“, – pasakoja I. Staškevičius.

Šalį krėtė skandalingos kriminalais tapusios istorijos ir dešimtmečius nuo teisėsaugos besislapstantys verslininkai. Valdžia gimusiems iki 1990-jų išdalijo vienkartines išmokas – investicinius čekius. 1993-siais leista čekius perduoti investicinėms bendrovėms, siekiančioms privatizuoti stambius fabrikus, komercines įmones. Pridygusių investicinių bendrovių atstovai agitavo žmones perleisti čekius, žadėdami pelnus ateityje.

Žmonės labai skirtingi, skirtingai žiūri į įvairias vertybes: pinigus, galimybes, gyvenimo būdą. Žinoma, kad gavę investicinių čekių vieni pasiryžo išsipirkti būstą, turbūt pats populiariausias buvo sprendimas, kiti juos norėjo kuo greičiau paversti grynaisiais pinigais ir tada tuos pinigus kas pragėrė, kas galbūt išleido kitiems dalykams“, – prisimena I. Staškevičius.

Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs premjeras Aleksandras Abišala sutinka, kad investicinių čekių naudą greit perprato gamyklų direktoriai, kriminalinio pasaulio veikėjai ir nemažai gamyklų perėjo į nelabai švarias rankas.

„Man atrodo, pagrindinė bėda buvo ne tiek, kad nedaug kas suprato, kas čia yra ir kaip geriausiai juos panaudoti, o tai, kad jie buvo nelikvidūs, nebuvo struktūros, tikros biržos, kurioje jais būtų galima prekiauti“, – tikina buvęs premjeras.

Galiausiai Vyriausybė surado būdą, kaip stabilizuoti finansus – įvedus litą nuspręsta jį susieti su doleriu fiksuotu santykiu 1 su 4, tačiau pereinamojo laikotarpio pasekmės buvo juntamos dar ilgai.

„1990 metų lygį mes pasiekėme tik maždaug 2003–2004 metais, prieš pat stojimą į Europos Sąjungą. Tai galite įsivaizduoti, koks lygis buvo 2004 ir, pavyzdžiui, 1998 metais, o tai – kaip dangus ir žemė. Tai galite įsivaizduoti, kaip žemai mes buvome nukritę“, – pastebi R. Rudzkis.

Bankų griūtis valstybei paliko 272 mln. litų (arba 56 mln. eurų) skylę. Liberalūs įstatymai sudarė sąlygas veikti greito, lengvo pinigo ištroškusiems veikėjams.

„Buvo tokie „pasiskolinu pinigus-perskolinu“ ir tada bankų veikla labai tapo panaši į greitųjų paskolų. „Sekundės bankas“ buvo iš esmės toks – reikia paskolos, gauni paskolą. Buvo net šešėlinių bendrovių, kurios tiesiog apgaudinėdavo žmones. Atsirado ofisas, pradeda aukštas palūkanas mokėti, kol neša indėlius, tol veikla yra. Baigiasi indėliai – užsidaro ir dingsta“, – prisimena S. Kropas.

Po nepriklausomybės atkūrimo, praėjus daugiau nei 20 metų, žlugo dar du bankai – pirmiausia „Snoras“, dar po dvejų metų – „Ūkio“. Jų savininkai nuo teisėsaugos slapstosi Rusijoje.

1998 metais Rusiją ištikusi finansinė krizė kirto ir Lietuvai, nes Rytų kaimynė vis dar buvo pagrindinė eksporto partnerė.

2004-siais Lietuva tapo NATO, Europos Sąjungos nare. Atėjus pirmajai Europos Sąjungos finansinei paramai, bendrasis vidaus produktas (BVP) kasmet augo 8 procentais. Tačiau spartų ekonominį augimą keitė dar viena finansų krizė. „Baltijos tigrais“ vadintos šalys virto taupymo pirmūnėmis, o tai reiškė masišką žmonių stūmimą į skurdą.

Jau po metų valstybė ėmė kopti iš krizės, pagaliau pavyko įsivesti eurą. O 2018-siais Lietuva tapo elitinių valstybių klubu – vadinamos EBPO nare. Pasak ekonomistų, prie stabilumo daug prisidėjo ir narystė Europos Sąjungoje: nuo įstojimo iki pernai Lietuva yra gavusi daugiau nei 20,1 mlrd. eurų Europos Sąjungos paramos. Ir dabar daug kas kalba apie vadinamąją „trinkelizaciją“, kai Europos fondų pinigai nusėdo miestelių aikštėse trinkelių pavidalu. Valdžia nesuko sau galvos, kaip tuos milijardus išleisti valstybės ateičiai.

„Visos pašalpos yra rizikingos. Kai tai nėra tavo pinigai ir jie nėra skirti uždirbti, todėl, be abejo, yra labai daug be reikalo išmestų pinigų, bet tą pasakius reikia pripažinti, kad ne taip mažai jų buvo panaudota ir gerai, ir tikslingai“, – tikina A. Abišala.

Vienas iš biotechnologijų pramonės Lietuvoje pradininkų, „Northway“ ir „Biotechpharma“ įkūrėjas, profesorius Vladas Bumelis sako, kad politikai turėtų suvokti, jog valstybės sėkmę lemia investicijos ne į materialines vertybes, o į piliečių išsilavinimą, mokslo pažangą. Anot profesoriaus, politikai leidžia pinigus vis naujų strategijų kūrimui, kurios, pasikeitus valdžiai, rašomos iš naujo. Vietoje reformų vyksta „vajai“, nemokame dirbti sistemiškai.

„Yra viena labai paprasta sąvoka gyvenime, kuri vadinasi „strateginė drausmė“. Ir nesilaikymas tos strateginės drausmės, man atrodo, yra viena iš mūsų bėdų“, – teigia profesorius.

Vis dėlto, mūsų valstybė dabar tvirtai stovi ant kojų ir yra atspari krizėms. Šiemet Lietuvos bankas pranešė, kad Lietuva – jau nebe vidutinių, o aukštų pajamų šalis. Ekonomistai skelbia, kad nė viena Europos Sąjungos valstybė pagal pragyvenimo lygį nepriartėjo prie bendrijos vidurkio tiek, kiek Lietuva.