Verslas

2020.02.20 14:04

Inga Ruginienė. Laisvė ir saviraiška – neprieinama daugumai darbuotojų (atsakymas Elenai Leontjevai)

Inga Ruginienė, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė2020.02.20 14:04

Laisvosios rinkos propaguotojai, su oligarchinių struktūrų išlaikomu Lietuvos laisvosios rinkos institutu priešakyje, štai jau 30 metų mums plauna smegenis apie nevaržomą laisvę nuo mokesčių, nuo valstybės reguliavimo, nuo įvairių apribojimų. 

Suprantama, ši laisvė – tik verslui, ypač stambiam, o žmogui geriausiu atveju telieka laisvė dirbti. Tačiau ir į šią neva laisvę esą kėsinasi valstybė, „gundydama“ žmogų pašalpomis ir neleidžianti jam pasireikšti kaip asmenybei. Taip viename interviu sakė neseniai institutui vadovauti grįžusi Elena Leontjeva.

Taip pat skaitykite

Tarsi to dar būtų maža, pašalpos, anot jos, prisidedančios ir prie šeimos ardymo, „nes mes esame mažiau priklausomi nuo savo artimųjų“. Tiesiog negaliu į tai nesureaguoti.

Skurdas ir pašalpos tikrai nėra faina ir patogu, kad imtų pagunda jų siekti, iš tiesų tai yra žiauri tremtis, pažeminimas ir diskriminacija. Tačiau ne tai Lietuvoje yra blogiausia, juk gaunančiųjų socialines pašalpas yra tik apie 2,5 proc. šalies gyventojų. Dešimt kartų daugiau Lietuvoje yra dirbančių skurdžių! Pagal Europos profesinių sąjungų instituto atliktą analizę Lietuva pagal pragyvenimo lygį lenkia tik Rumuniją, Bulgariją ir Vengriją, faktiškai disponuojamos mažiau uždirbančių lietuvių pajamos – vos daugiau nei 600 eurų. Ir jūs sakote, kad darbas tai – kelias į laisvę ir savirealizaciją?

Norėčiau pamatyti, kaip ponia Leontjeva apie galimybę būti laisvu kūrėju pasakoja vienišai trijų vaikų motinai, kuri priversta dirbti pusiau (arba visai) šešėlyje, nes darbdaviai neleidžia pakankamai laiko praleisti su vaikais, ypač sergančiais.

Arba po 12–14 val. dirbantiems tėvams, kurių vos daugiau nei minimali mėnesio alga uždirbamų atlyginimų užtenka tiek, kiek reikia jų ir jų vaikų gyvybei palaikyti. Arba studentui, kuris per darbus (reikia išgyventi, o kur dar paskola mokslams) neįstengia rasti laiko mokslams. Arba neįgalumą turinčiam darbuotojui, kuris, jeigu per vargus ir randą darbą, tai dirba nepakeliamu krūviu kokioje nors „socialinėje“ įmonėje.

Beveik visą mūsų laiką užima darbas, gal net du ar trys, tad didžioji dalis mūsų tik dirba ir miega, o kada mums gyventi? Kada mums pasireikšti kaip asmenybei? Nuolat augantys darbo krūviai ir žeminantys atlyginimai – štai kas prisideda prie nuolatinio streso, augančio antidepresantų naudojimo ir šeimų ardymo, o ne pašalpos.

„Iš niekur kitur negali ateiti skurdo panaikinimas, tik iš mūsų pačių“, – sako LLRI vadovė. Suprask, – patys kalti, kad skurstat, patys ir kapstykitės. Nors šį mitą skleisti ir juo tikėti yra labai patogu, tačiau skurdas nėra objektyvi būklė, bet situacija, sukuriama nevienodai paskirstant išteklius.

Nesuskaičiuojamą daugybę kartų sakėme – įveskime progresinius mokesčius visoms pajamoms, nepriklausomai nuo jų kilmės. Tai vienintelis būdas kovoti su nelygybe ir socialine neteisybe. Juk visi sutiks, kad nėra teisinga, jog per pastaruosius 4 metus penktadalio turtingiausių šalies gyventojų pajamos išaugo net 40 proc., o apatinio penktadalio – tik apie 17 proc.

Taip, išties, mieli ponai laisvės propaguotojai, laisvė yra pamatinė vertybė. Bet ji kapitalizmo sąlygomis yra vertinama rinkos kaina, ir įpirkti ją, deja, gali tik tie, kurie turi galios ir pinigų. O štai baimės – kiek nori ir už dyką: kad neišmestų iš darbo, kad neprarastum būsto, kad užtektų lėšų vaikų išsilavinimui, kad nenumirtum skurde.

„Iš mūsų pačių ateina mūsų turtas, mūsų gerovė, iš mūsų tarnystės vienas kitam, kas kuo gabus, tas tuo tarnauja kitam“, – minėtame interviu filosofuoja LLRI prezidentė. Tad, mieli oligarchai, jeigu jūs gabūs būti milijonieriais, tai gal galite pasitarnauti kitiems bent mokėdami mokesčius? Bent per pusę tiek, kiek mokame mes, paprasti darbuotojai? Ar valstybė jus nepakankamai gundo?

Komentare pateikiama asmeninė autorės nuomonė.