Verslas

2020.02.20 10:27

„Sodra“ turi gerų žinių – atotrūkis tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančiųjų mažėja

atnaujinta 10.49

Prieš maždaug penkerius metus daugiausiai uždirbantys gyventojai galėjo pasigirti atlyginimu, kuris uždirbančiųjų mažiausiai pajamas į rankas viršijo net 7 kartus. „Sodros“ duomenys rodo, kad ši situacija po truputį keičiasi – nors atskirtis vis dar yra, uždirbantieji daugiausiai praėjusiais metais uždirbo ne 7, o 5 kartus daugiau.

Nors, vertinant atlyginimą popieriuje, vidutinio darbo užmokesčio augimas ketvirtą praėjusių metų ketvirtį buvo lėtesnis, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu pernai, pajamos į rankas išlaikė savo tempą. Kaip sakė „Sodros“ Statistikos, analizės ir prognozės skyriaus patarėja Kristina Zitikytė, tai lėmė ir neapmokestinamojo pajamų dydžio didinimas.

„Sodra“ turi gerų žinių – atotrūkis tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančiųjų mažėja

„Matėme, kad darbo pajamos prieš mokesčius augo šiek tiek lėčiau 2019 m. pabaigoje. Pajamos, gaunamos į rankas, didėjo ir toliau sparčiai ir net viršijo 2018 m. pabaigoje matytus pokyčius“, – sako K. Zitikytė.

Kaip rodo „Sodros“ duomenys, 2019 m. ketvirtąjį ketvirtį visą mėnesį dirbusių darbuotojų pajamos siekė 1300 eurų popieriuje. Lyginant su 2018 m., darbo užmokestis ūgtelėjo 8 proc.

Į rankas ši suma siekė apie 825 eurus ir siekė 13,5 proc., kai 2018 m. tuo pačiu laikotarpiu augimas siekė kiek mažiau – 12,5 proc.

Remiantis „Sodros“ duomenimis, augant pajamoms, toliau nuosekliai mažėja gyventojų, uždirbančių mažiau nei minimalią mėnesinę algą. Gruodį tokie žmonės sudarė 9,4 proc. visų dirbančiųjų. Šis skaičius siekė 105 tūkstančius. Geroji žinia ta, kad tokias pajamas gaunančių darbuotojų skaičius, lyginant su 2017 m., sumažėjo trečdaliu.

„Apie 105 tūkst. darbuotojų, kas sudaro beveik 9,5 proc. visų dirbančiųjų, neuždirbo MMA ir jų pajamos buvo mažesnės už šį dydį. Tarp tokių žmonių daugiausia matome valytojų, kambarinių, parduotuvių pardavėjų, nekvalifikuotų darbuotojų“, – sako K. Zitikytė.

K. Zitikytė priduria, kad už kas trečią iš jų darbdaviai primokėjo socialinio draudimo įmokų nuo minimalios mėnesinės algos, kad šie darbuotojai įgytų visas socialines garantijas.

Ekspertė mini, kad maždaug pusei dirbančiųjų pajamos dėl vienokių ar kitokių priežasčių vis dėlto nekito.

Sparčiau nei šalies vidurkis pajamos didėjo sveikatos specialistams, dėstytojams ir mokytojams. „Šis pajamų didėjimas gali būti siejamas su politiniais sprendimais“, – daro išvadą K. Zitikytė.

Kiti rodikliai rodo panašias tendencijas

K. Zitikytė atkreipia dėmesį, kad dažnai vidutinio darbo užmokesčio rodiklis kritikuojamas dėl to, kad tai neva neatspindi realios situacijos. Ekspertės teigimu, vis dėlto vertinant kitą dydį – medianą – situacija atrodo gana panašiai.

Vertinant medianą atlyginimas popieriuje siekia 1010 eurų. „Medianos pokyčiai artimi tiems, ką matome, kai aptarinėjame vidutines darbo pajamas“, – apibendrina K. Zitikytė.

„Tuos pokyčius ir tendencijas abu dydžiai atspindėjo labai panašiai, – priduria ekspertė. – Dar vienas dalykas, ką matome analizuodami dirbančiuosius, kai išskiriame atskirus pajamų rėžius ir nagrinėjame dirbančiuosius pagal lytį, tai matome (...) tuos dirbančiuosius, kurių pajamos pačios mažiausios ir nesiekia MMA. Tarp tokių darbuotojų vyrauja moterys. (...) Tai sietume su profesijomis.“

Kaip paaiškina K. Zitikytė, dažnai moterys dirba, pavyzdžiui, kambarinėmis ar valytojomis, o šios profesijos neretai prastai apmokamos.

Vis dėlto, akcentuoja K. Zitikytė, vertinant 20 proc. uždirbančiųjų daugiausiai ir 20 proc. uždirbančiųjų mažiausiai, atskirtis per kelerius metus ima mažėti.

Kaip sako ekspertė, prieš penkerius metus, vertinant darbo užmokestį į rankas, atlyginimų skirtumas pastaraisiais metais sumažėjo.

„2014–2015 m. daugiausiai uždirbantieji uždirbo 7 kartus daugiau nei tie, kurie uždirba mažiausiai, o 2019 m. matėme, kad skirtumas sumažėjo iki maždaug 5 kartų“, – nurodo K. Zitikytė.

Anot jos, atskirtį Lietuvoje didina regionų skirtumai, vyrų ir moterų pajamų nelygybė ir šešėlinė ekonomika.

Tačiau teigiamą įtaką daro minimalios mėnesinės algos ir neapmokestinamojo pajamų dydžio didinimas.

Su kritika nedarbo išmokoms nesutinka – ta pagalvėlė nebus ten amžinai

Vertindama nedarbo socialinio draudimo išmokas, K. Zitikytė pastebi, kad po 2017 m. pakeistos nedarbo išmokų mokėjimo tvarkos dažnai kyla klausimas, ar tokios išmokos neskatina negrįžti į darbo rinką.

Ekspertė daro išvadą, kad taip tikrai nėra. Kaip rodo „Sodros“ duomenys, ryšio tarp palankesnių socialinių garantijų praradus darbą ir nedarbo lygio nėra – nors mokamų nedarbo išmokų skaičius išaugo, nedarbo lygis beveik nepakito.

Statistikos departamento duomenimis, 2019 m. gruodį nedarbas siekė 6,6 proc., o išmokas gavo beveik 62 tūkst. gyventojų. 2018 metų gruodį nedarbas siekė 6,7 proc., o išmokų gavėjų skaičius buvo 60 tūkst.; 2017 m. gruodį, tik įsigaliojus pataisoms, nedarbas siekė 7,6 proc. o išmokų gavėjų skaičius – beveik 47 tūkst.

Lietuvoje nedarbo išmokų pakeitimo norma (kokią dalį buvusio darbo užmokesčio išmoka sudaro), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) 2018 m. vertinimu, buvo viena didžiausių, kai mokama pirmus du mėnesius, o ilgesniu laikotarpiu – tik vidutinė.

„Jeigu analizuojame ilgesnį išmokos gavimo laikotarpį, tarkime, aštuonis mėnesius gaunamą išmoką, Lietuva sąraše pasislenka žemiau – iki 14 vietos. Tai rodo, kad mūsų nedarbo draudimo išmokos siunčia aiškų signalą darbo išmokos gavėjui ir jį motyvuoja. Ta pagalvėlė čia amžinai nebus“, – sako K. Zitikytė.

Maksimali nedarbo socialinio draudimo išmoka 2019 m. siekė 744 eurus, tačiau ją gavo vos 3 proc., arba 2 tūkst., išmokos gavėjų. Beveik penktadalio – 18 proc., arba 8 tūkst., gavėjų – išmoka neviršijo 500 eurų.

Vidutinė nedarbo išmoka siekė 338 eurus.

„Pamirštama, kad nedarbo išmoka nėra visada vienodo dydžio. Ji laipsniškai mažėja kas tris mėnesius“, – akcentuoja K. Zitikytė.

„Sodros“ duomenys taip pat rodo, kad dažniausiai nedarbo išmokas gauna vyresnio arba jaunesnio amžiaus žmonės. Be to, vyresniems žmonėms vidutinė išmokų mokėjimo trukmė yra ilgiausia. Tai lemia sunkumai, bandant susirasti darbą vyresniame amžiuje ir ilginamas pensinis amžius.

„Išmokos mokėjimo trukmė, kai yra vyresnis nedarbo išmokos gavėjas, trunka ilgiau – 5–6 mėnesius. Kai turime jaunesnius nedarbo išmokos gavėjus, matome, kad išmoką jie gauna trumpiau – apie 4 mėnesius. (...) Galima diskutuoti, kodėl jaunimo čia matome tiek nemažai. Vienas iš numanymų gali būti, kad galbūt tikrai turimas požiūris į darbą yra šiek tiek laisvesnis“, – komentuoja K. Zitikytė.

Tendencijos taip pat rodo, kad dažniau nedarbo draudimo išmokas gauna nekvalifikuotos darbo jėgos atstovai.