Verslas

2020.01.28 05:30

Daugėjant užsieniečių iš trečiųjų šalių, ekonomistas atmuša nuogąstavimus dėl skriaudžiamų lietuvių: tai nesąmonė

Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė, LRT.lt2020.01.28 05:30

Į Lietuvą dirbti atvykstantys trečiųjų šalių piliečiai neretai užsitraukia vietinių darbuotojų pyktį. Ypač tuo jau ne vienus metus skundžiasi statybininkai ir vairuotojai, jie tvirtina – dirbti atvykstantys ukrainiečiai ir baltarusiai ne tik sumažina atlyginimus, bet vietinius tiesiog išstumia. Vis dėlto ekonomistas Nerijus Mačiulis tikina, kad tai – pavieniai atvejai.

Anot N. Mačiulio, bendros tendencijos rodo, kad trečiųjų šalių darbuotojų atvykimas turi teigiamos įtakos – jie užpildo laisvas darbo vietas ir tokiu būdu sušvelnina infliaciją, todėl neauga, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto ar būsto remonto kainos.

Vis dėlto kiti LRT.lt kalbinti specialistai su tokiu vertinimu nesutinka. Anot jų, ilgiau užsitęsęs imigrantų įdarbinimas kelia ne vieną grėsmę, o vietos darbuotojų išstūmimas iš rinkos nėra mitas, tai – reali situacija.

Profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė tvirtina, kad trečiųjų šalių darbuotojai darbdaviams patrauklūs ne tik dėl to, kad sutinka dirbti už mažesnį atlyginimą, bet ir neužduoda klausimų bei sutinka dirbti daugybę viršvalandžių. „Džiaugtis, kad atvažiuoja trečiųjų šalių piliečiai, man atrodo, yra kvaila“, – įsitikinusi I. Ruginienė.

Pateikia kitų šalių pavyzdį: Liuksemburge užsieniečių bene pusė

Kaip pastebi „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas N. Mačiulis, didžiąją dalį į šalį atvykstančių žmonių vis dar sudaro iš emigracijos grįžtantys Lietuviai, tačiau ekonomistas atkreipia dėmesį, kad kitą dalį imigrantų daugiausia sudaro iš Ukrainos ir Baltarusijos atvykstantys darbuotojai.

Pastebima, kad jie dažnai užpildo darbo vietas transporto ir statybų sektoriuje. Tai neretai kelia šių ir kitų sektorių darbuotojų pasipiktinimą, kad atvykę darbuotojai sutinka dirbti už mažesnį atlygį, prastesnėmis darbo sąlygomis, todėl Lietuvos darbuotojams tiesiog nebelieka vietos.

Vis dėlto N. Mačiulis tvirtina, kad tai tėra įsitikinimas ar pavieniai atvejai. Iš tiesų, anot ekonomisto, iš trečiųjų šalių atvykstantys darbuotojai užpildo laisvas darbo vietas, kurios atsirado dėl didelės emigracijos, ir sušvelnina infliaciją.

„Jeigu žiūrėtume atlyginimų tendencijas, atlyginimų augimas privačiame sektoriuje beveik visai nesulėtėjo. Jis išlieka gerokai spartesnis nei produktyvumo augimas. Vienintelė tos imigracijos pasekmė – tai turbūt prislopino kainų augimą. Jeigu nebūtų užpildę tų laisvų darbo vietų, statybų sąnaudos būtų gerokai labiau pabrangusios ir nekilnojamasis turtas būtų labiau pabrangęs. Tai iš nieko darbo neatėmė, niekam atlyginimų augimo nesumažino, bet sumažino infliaciją. Nematau, kuo čia reikėtų būti nepatenkintiems“, – įsitikinęs N. Mačiulis.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje dirbančių užsieniečių skaičius itin mažas. Lietuva viena iš paskutinių Europos Sąjungos (ES) valstybių pagal tai, kokia dalis gyventojų yra gimę ne Lietuvoje. Tokių mūsų šalyje yra mažiau nei 5 proc.

„Čia įskaitant ir tuos, kurie atvyko į Lietuvą dar Sovietų Sąjungos laikais, prieš kelis dešimtmečius. Palyginimui, pačiose pažangiausiose ES valstybėse, pavyzdžiui, Liuksemburge, beveik pusė gyventojų yra gimę ne Liuksemburge, daugiau kaip 40 proc. Švedijoje, Belgijoje ir Vokietijoje beveik 20 proc. Matome, kad daugelis pažangiausių valstybių darbo jėgos trūkumo problemą sprendžia imigracija“, – sako N. Mačiulis.

Įsitikinimas, kad imigrantai atims darbo vietas – vienas gajausių

Paklaustas, kaip vertina kai kurių sričių darbuotojų teiginius, kad iš trečiųjų šalių atvykę darbuotojai mažina atlyginimus, prastina darbo sąlygas ar net išstumia vietinius iš darbo rinkos, N. Mačiulis svarsto, kad tai – pavieniai atvejai.

„Kad kažkas taip pasakė, tai dar nereiškia, kad taip ir yra. Jeigu bet kas pabandytų susirasti profesionalų, gerai savo darbą atliekantį darbuotoją (ar santechniką, ar plytelių, trinkelių klijuotoją), tai greitai pamatytų, kiek kainuoja tokie darbuotojai. Dėl to lietuvių ar nelietuvių darbas neatpigo“, – tvirtina N. Mačiulis.

Jo vertinimu, įsitikinimas, kad imigrantai atims darbo vietas – vienas gajausių, tačiau statistika rodo, kad tiek užimtumas, tiek darbo užmokestis šalyje didėja.

„Tie mitai, kuriuos kai kas Lietuvoje kursto, kad imigrantai prislopins atlyginimų augimą, yra visiška nesąmonė. Priešingai, ką jie padaro, tai pašalina tuos butelio kaklelius, kai įmonės negali plėsti savo veiklos dėl darbuotojų trūkumo. Atsiranda ir teigiami šalutiniai efektai – per tą plėtrą atsiranda dar ir papildomų darbo vietų, biudžeto mokestinės pajamos, dėl to galima labiau didinti viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus“, – vardija N. Mačiulis.

Teiginius, kad imigrantai gali prislopinti Lietuvos ekonomikos augimą, ekonomistas vadina pasakomis.

Čia jis įžvelgia visai kitokią problemą – Lietuva negeba pritraukti daugiau imigrantų į tas sritis, kuriose itin trūksta kvalifikuotų darbuotojų, pavyzdžiui, IT ir pramonės sektorių specialistų.

I. Ruginienė: džiaugtis dėl trečiųjų šalių piliečių kvaila

Visai kitaip situaciją vertina Profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė. Pasak jos, derėtų prisiminti dabartinės situacijos šaknis, kai Lietuvoje dėl didelės emigracijos ir kitų priežasčių ėmė trūkti darbuotojų.

„Mūsų švietimo sistema nespėjo persikvalifikuoti, persitvarkyti prie mums reikiamų specialistų poreikio ir taip susidarė darbuotojų vakuumas. Nori ar nenori, kad ekonomika suktųsi, darbo vietos atliktų savo funkcijas, teko žiūrėti į trečiąsias šalis. Pradėjo plūsti darbuotojai iš tų šalių“, – primena I. Ruginienė.

Ji priduria – tai visada buvo laikoma laikina priemone. Buvo tikimasi, kad, pasikeitus situacijai, paruošus reikiamus specialistus, laisvas darbo vietas užims vietiniai, o ne trečiųjų šalių darbuotojai.

„Tačiau kas įvyko? Įvyko taip, kad darbdaviai šią priemonę panaudojo kaip priežastį čia, Lietuvoje, nekelti atlyginimų. Pradėjome įsivežti ne tik specialių gebėjimų turinčių darbuotojų, bet visus, visas pareigybes, kokias tik galima atsivežti“, – sako I. Ruginienė.

Jos teigimu, jau anksčiau profesinės sąjungos kėlė reikalavimą, kad atvažiuojantys darbuotojai jokiu būdu negalėtų gauti mažiau nei čia dirbantys vietos darbuotojai. Tačiau, pastebi I. Ruginienė, į šį reikalavimą atsižvelgė ne visi darbdaviai.

„Darbdaviams labai patogu įsivežti darbuotojus iš trečiųjų šalių dar ir dėl to, kad jie per daug klausimų neužduoda. Ir viršvalandžius dirba, ir prastomis sąlygomis dirba... Vienas iš tokių pavyzdžių buvo Turkijos piliečių protestas Kaune. Tai turbūt ir apnuogino visą tą sistemą. Dėl to džiaugtis, kad atvažiuoja trečiųjų šalių piliečiai, man atrodo, yra kvaila“, – tvirtina I. Ruginienė.

Jos teigimu, Lietuvai derėtų atkreipti didesnį dėmesį ir į paradoksalią situaciją – į šalį įvežami kitų šalių darbuotojai, nors bedarbių skaičius nemažėja.

I. Ruginienė kritiškai vertina ir palyginimą su tokiomis šalimis, kaip Liuksemburgas: „Paimame tokį Liuksemburgą, kur pati šalis, jos struktūra susidariusi iš atvykėlių. Tuo labiau kad Liuksemburgas nuo seno yra antrąja ES sostine. Tai visiškai nepalyginamas dalykas. Jeigu Lietuvoje ir auga atlyginimai, reikia pripažinti, kad jie auga ne taip ir sparčiai, gana sunku išsiderėti iš darbdavio, kad atlyginimas augtų.“

Pašnekovė pabrėžia – profesinės sąjungos nepasisako prieš darbuotojų įvežimą, tačiau tai vertina kaip laikina priemonę. Darbuotojus paruošus Lietuvoje, būtent jie turėtų užimti laisvas darbo vietas.

Ž. Mauricas ragina pasvarstyti apie ilgesnę perspektyvą

Banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas trečiųjų šalių darbuotojų imigracija taip pat nėra linkęs džiaugtis. Anot jo, darbuotojų srautas suintensyvėjo tik praėjusiais metais, todėl vertinti pasekmes dar anksti.

„Būtų ankstyva vertinti, ar tai atneša naudos, ar žalos. Kiti tyrimai rodo, kad bendrai imigracija yra labiau naudinga nei žalinga, tačiau, jeigu yra didelis pigios darbo jėgos srautas į šalį, tai daugiau neigiamas aspektas – padaroma daugiau žalos negu naudos. Todėl šalys stengiasi riboti pigios darbo jėgos srautą į šalį ir stengiasi kovoti dėl talentų“, – komentuoja Ž. Mauricas.

Kaip paaiškina ekonomistas, paprastai būtent talentus, aukštą pridėtinę vertę kuriančius žmones valstybės stengiasi prisivilioti, o ne tokią aukštą pridėtinę vertę kuriančių darbuotojų atvykimą stengiamasi riboti.

Jeigu to nepadaroma, valstybė gali tapti pigios darbo jėgos šalimi, kas ilgalaikėje perspektyvoje padaro daugiau žalos, nei suteikia naudos.

Ž. Mauricas sutinka, kad tai lengviau pasakyti, nei padaryti, nes ES viduje galioja laisvo judėjimo principas, kuris lemia, kad ES gyventojai gali laisvai įsidarbinti bet kurioje ES šalyje, o ne ES šalių gyventojai gali įsidarbinti vienoje iš ES šalių, o po to būti komandiruojami į bet kurią kitą.

Pateikia pavyzdį – pigios darbo jėgos šalimi tapo ir Indija

Vis dėlto ekonomistas įsitikinęs, kad tokiu atveju derėtų užtikrinti, kad nebūtų fiksuojama darbo teisės pažeidimų, kad sutartas atlyginimas nebūtų mažesnis nei rinkos vidurkis ir galiotų kitos įdarbinimo sąlygos.

Jis pateikia pavyzdį – Indijoje bendrovėms daug pigiau mokėti darbuotojams atlyginimus, nei investuoti į inovacijas, efektyvius technologinius procesus. Todėl daugelyje bendrovių ir toliau naudojama pigi darbo jėga, nėra investuojama į darbuotojų kvalifikaciją.

„Anglies kasyklų versle žmonės anglį neša ir į sunkvežimius, traukinius krauna rankomis, nes neapsimoka investuoti į jokią techniką. Tos šalys, kurios neinvestuoja, ilgainiui pralaimi investicinę kovą, nes kitos šalys, kurios jaučia tam tikrą spaudimą, investuoja į technologijas, kurios ilgainiui atpinga. Išeina taip, kad daryti darbą rankomis tampa brangu, nepaisant to, kokios tos rankos pigios“, – sako Ž. Mauricas.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad statybų sektorius, skirtingai nei transporto, yra gana uždaras. Nekilnojamojo turto kainoms didžiausią įtaką daro paklausos ir pasiūlos balansas, o ne darbuotojų darbo užmokestis. Taip pat ilgalaikėje perspektyvoje trečiųjų šalių darbuotojų samdymas gali turėti ir neigiamos įtakos.

„Infliaciją sušvelnina, bet drauge sušvelnina ir darbo užmokesčio augimą. Taigi kyla klausimas, ko mes siekiame. Tų kraštutinumų išvengti yra sveikintina, nes, jeigu visai nebūtų imigracijos iš trečiųjų šalių, statybų sektorius tikrai susidurtų su dideliais iššūkiais – tiek darbuotojų trūkumu, tiek darbo užmokesčio kilimu. Kita vertus, kaip minėjau, jeigu migrantų srautas iš trečiųjų šalių sumažina darbo užmokesčio augimą, kas jau yra stebima statistikoje statybų sektoriuje, arba išstumia vietos gyventojus, kurie emigruoja į kitas šalis, sakykime, tokia strategija nėra tvari“, – sako Ž. Mauricas.

Darbuotojų iš trečiųjų šalių samdymas nėra blogas, tik yra vienas „bet“

Jo vertinimu, turėtų būti išlaikytas balansas – trūkstant darbuotojų bendrovės gali atsigręžti į trečiąsias šalis, tačiau tai neturėtų trukdyti investicijoms į technologijas ir efektyvumą, o darbo užmokesčio lygis turėtų artėti prie Vakarų lygio, su kuriais dalijamės vieną rinką.

Ž. Mauricas taip pat atkreipia dėmesį, kad atlyginimai Ukrainoje, iš kurios atvyksta didelė dalis imigruojančių darbuotojų, auga. Be to, nuo šių metų darbuotojus iš Ukrainos įsileidžia ir Vokietija, todėl darbuotojų srautas iš šios šalies gali sumažėti ar net išnykti.

„Tvarumo prasme mes neturėtume labai entuziastingai tos idėjos vienašališkai palaikyti ir galvoti, kad tai išspręs visas mūsų problemas. Vis tiek pagrindiniai iššūkiai liks ir vienintelis kelias tvariam augimui – konverguotis darbo užmokesčio lygiu ir tokiu būdu užtikrinti ekonomikos augimo tvarumą“, – įsitikinęs Ž. Mauricas.

Kaip ir N. Mačiulis, Ž. Mauricas mano, jog derėtų pritraukti pramonės specialistų. Taip pat – investuoti į robotizaciją, motorizaciją, dirbtinį intelektą, industry 4, susieti su IT.

„Reikia tų specialistų, kurie turėtų ir pramonės sektoriaus, ir gamybinių, ir informacinių technologijų žinių. Jų labai reikės. Tos šalys, kurios jų turės, pažengs į priekį, o tos, kurios liks užnugaryje, jos paprasčiausiai nebesugebės konkuruoti“, – sako Ž. Mauricas.

Užsieniečiai Lietuvoje dažniausiai įsidarbino virėjais

Užimtumo tarnybos duomenys rodo, kad 2019 m. Lietuvoje leidimai ir sprendimai dėl užsieniečių įdarbinimo buvo išduoti keturiose srityse. Beveik pusė darbuotojų įsidarbino paslaugų sektoriuje. Beveik trečdalis – pramonės sektoriuje, ketvirtadalis – statybos sektoriuje ir vos 5 proc. – žemės ūkio sektoriuje.

Vertinant profesijas, daugiau kaip tūkstantis užsieniečių įsidarbino virėjais. Kitos profesijos gali pasigirti gerokai mažesniais skaičiais. Pavyzdžiui, antroje vietoje pagal profesijų populiarumą esantys maisto pusgaminių ruošėjai sulaukė kiek daugiau nei 300 darbuotojų iš užsienio. Dar panašiai tiek užsieniečių įsidarbino tarptautinių keleivių vežimo vairuotojais.

Daugiausia darbuotojų į Lietuvą atvyko iš Ukrainos ir Baltarusijos. Žemiau besirikiuojantys Rusijos, Uzbekistano, Kinijos ir kitų šalių piliečiai atsilieka net kelis kartus.

Užimtumo tarnybos duomenimis, šiuo metu registruotas nedarbas Lietuvoje siekia 8,7 proc. 2020 m. sausio 1 d. šalyje buvo 150 tūkst. darbo neturinčių asmenų.

Užimtumo tarnybos informacinėje sistemoje registruota 26,5 tūkst. darbo pasiūlymų. Į Užimtumo tarnybos klientų aptarnavimo skyrius 2019 m. gruodžio mėnesį kreipėsi 21,9 tūkst. darbo neturinčių asmenų.

Kaip pastebi Užimtumo tarnyba, kas trečias registruotas darbo ieškantis žmogus neturi profesinio pasirengimo, todėl jiems sunku įsitvirtinti darbo rinkoje. Vis dėlto neturinčių profesinės kvalifikacijos bedarbių dalis tarp visų darbo ieškančių asmenų kelerius metus nuosekliai mažėja. O kvalifikuotos darbo jėgos pasiūla auga.

Pastebimas darbo rinkai būdingas darbo jėgos pasiūlos ir paklausos neatitikimas: nekvalifikuotos darbo jėgos perteklius ir kvalifikuotos trūkumas.

Šalies darbdaviams 2019 m. labiausiai trūko kvalifikuotos darbo jėgos: mėsininkų ir žuvų darinėtojų, kasininkų ir bilietų pardavėjų, statybininkų montuotojų, darbininkų izoliuotojų, metalinių konstrukcijų ruošėjų ir montuotojų, amatininkų, gaminančių dirbinius iš tekstilės ir odos, vyresniųjų parduotuvių, miškų ūkio darbuotojų, metalo apdirbimo staklių derintojų ir operatorių bei sunkiasvorių sunkvežimių vairuotojų. Šioms profesijoms darbdaviai registravo keturis kartus daugiau laisvų darbo vietų nei buvo tokių profesijų asmenų, ieškančių tokio darbo.

Šiais metais šalyje darbdaviams labiausiai reikalingi reklamos ir rinkodaros specialistai, administravimo ir vykdomieji sekretoriai, sandėliavimo tarnybos tarnautojai, jaunesnieji socialiniai darbuotojai bei apskaitos ir buhalterijos tarnautojai.

Tai rodo augantis laisvų darbo vietų skaičius šiems specialistams. Taip pat darbo rinkoje paklausūs kvalifikuoti darbuotojai: sunkiasvorių sunkvežimių vairuotojai, parduotuvių pardavėjai, lengvųjų automobilių, taksi ir furgonų vairuotojai, virėjai bei statybininkai.

Kaip nurodo Užimtumo tarnyba, mažas įsidarbinimo galimybes turi asmenys, kurie neturi profesinio pasirengimo, kvalifikacijos: krovikai, nekvalifikuoti inžinerinių statinių statybos darbininkai bei kiti nekvalifikuoti darbininkai.

Darbo rinkoje fiksuojamas kirpėjų, kosmetikų, pardavimo vadovų, teisininkų, ekonomistų bei apsaugos darbuotojų perteklius. Įsidarbinimo galimybes lemia ne tik turima profesija, tačiau ir gyvenamoji vieta. Daugiausia – 68 proc. laisvų darbo vietų skelbiama didžiuosiuose šalies miestuose.

Užimtumo tarnyba prognozuoja, kad darbo rinkoje paklausūs ir toliau išliks informacijų ir ryšio, finansinių ir draudimo, taip pat paslaugų ir statybų sektoriaus darbuotojai.

Dideles įsidarbinimo galimybes turės programuotojai, duomenų bazių projektuotojai ir administratoriai, programinės įrangos kūrėjai bei taikomųjų programų kūrėjai, taip pat įvairūs inžinieriai (mechanikos, elektros bei elektronikos), statybų vadovai ir finansų analitikai. Numatoma, kad gamybos procesų robotizavimas, kompiuterizavimas mažins įrengimų ir mašinų operatorių poreikį.