Lietuva – ne vidutinių, o jau aukštų pajamų šalis. Ekonomistai skelbia, kad nė viena Europos Sąjungos valstybė pagal pragyvenimo lygį nepriartėjo prie bendrijos vidurkio tiek, kiek Lietuva. Tačiau, kad progresas nestotų, anot Lietuvos banko, migracijos politiką šalis turi orientuoti ne tiesiog į gyventojų skaičiaus grįžimą prie 3 mln.
Lygiavimosi į tokią statistiką skeptikai sako, kad pragyvenimo rodiklis nerodo tikro pragyvenimo lygio Lietuvoje, o šalis kitas vejasi nebūtinai, kad pati kyla, kitos – smunka.
Vilniuje gyventojų skaičius pernai padidėjo – auga gimstamumas, studijuoti ir dirbti atvyksta jauni žmonės. Vilniečiai sako, jaučiasi gyvenimo pagerėjimas.
O Naisiuose žmonių, surašymo duomenimis, mažėja. Beveik pusė jų – pensininkai ir vaikai.
Lietuvos banko teigimu, yra trys Lietuvos. Kaunas ir Klaipėda siekia Lietuvos pragyvenimo vidurkį, visa likusi šalis gyvena žemiau Lietuvos vidurkio, o Vilnius – jau viršija Europos Sąjungos vidurkį. Visa Lietuva pasiekusi 81 proc. jo. Per ketvirtį amžiaus atotrūkis sumažintas daugiau nei perpus.
„Mes jau nesame vidutinių pajamų šalis, mes esame aukštų pajamų šalis. Tas lygis yra skaičiuojamas realiais dydžiais, tai yra atsižvelgiama tiek į darbo užmokesčio skirtumą, tiek į kainų lygio skirtumus ir yra paskaičiuojamas palyginamas dydis“, – pasakoja Ekonomikos ir finansinio stabilumo tarnybos direktorius Gediminas Šimkus.
Tačiau kiti ekonomistai sako, pragyvenimo rodiklis – tik vienas iš daugelio ir jis neatspindi realybės.
„Tas bendrasis vidaus produktas virsta gyventojų pajamomis ir jos pasiskirsto labai netolygiai. Tai, kaip žinome, Lietuvoje tos pajamos yra labai netolygiai pasiskirsčiusios ir tai reiškia, kad didelės dalies gyventojų gyvenimo lygis tikrai nesiekia 80 proc. Europos Sąjungos vidurkio“, – tikina Vilniaus universiteto ekonomistas Romas Lazutka.
R. Lazutka sako, reikia mažinti pajamų nelygybę. G. Šimkus sako, kas reikia į Lietuvą traukti aukštos kvalifikacijos darbuotojus. Pernai tokiems išduoti vos 407 leidimai iš 20 tūkst. atvykusių migrantų.
O pokario karta eina į pensiją, jaunimo į darbo rinką įsilieja vis mažiau. Jau dirbantys ar ieškantys darbo yra tokio didelio aktyvumo, kokio nebuvo niekada.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis sako, kad nesutvarkytos švietimo sistemos mokyklas be bazinių gebėjimų baigę jaunuoliai negali nei toliau mokytis, nei sėkmingai įsidarbinti, o tai iškart pasimato atskirties ir pajamų nelygybės statistikoje.
„Darbingo amžiaus gyventojų skaičius sumažės dar 300 tūkst. ir mes dar turim kas ketvirtą moksleivį, baigiantį mokyklą, kuris yra jau užprogramuojama, kad yra vos ne išstumti, išmesti iš darbo rinkos. Tai tikrai, net ir būnant labai dideliu optimistu, yra sudėtinga tikėtis, kad tas progresas tęsis toks, koks buvo praėjusį dešimtmetį“, – kalba N. Mačiulis.
Progresą esą pristabdys ir Europos Sąjungos paramos mažėjimas Lietuvai. Bet esą dramos nebus, jeigu lėšos bus efektyviau naudojamos. Iki šiol už europinius pinigus Lietuva esą kūrė infrastruktūrą, kurią prižiūrėti pačiai teks už savus.
Tai yra dviašmenis kardas. Girdėjote apie vandentvarkos tą visą plėtrą į pustuščius kaimus ar kokių nors mokyklų renovavimą, kurios po to uždaromos, tai tokie europiniai pinigai apsunkina ekonomiką“, – teigia Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis.
Vis dėlto centrinis bankas sako, jeigu Lietuva pakeis ekonominę politiką, Europos Sąjungos vidurkį šalis pasieks per ketvirtį amžiaus. Kitų ekonomistų teigimu, tiek toli žiūrėti į priekį sudėtinga, faktas tik, kad progresas negarantuotas, anot N. Mačiulio, kažkada pragyvenimu viršijusios Europos Sąjungos vidurkį šalys, pavyzdžiui, Italija ar Graikija, dabar dešimtmečius degraduoja. O kitoms šalims atsiliekant, pasak R. Lazutkos, sparčiau kyla Lietuva.
