Nors dažnai juokaujama, kad Lietuva sparčiai vejasi Vakarų Europą kainomis, Lietuvos bankas atskleidžia, kad apskritai pagal pragyvenimo lygį Lietuva itin pavyzdingai stiebiasi link Europos Sąjungos (ES) vidurkio. Vis dėlto dar liko ne vienas dešimtmetis pasiekti Vakarų Europos lygį pajamomis ir kitais ekonominiais rodikliais.
Antradienį spaudos konferencijoje Lietuvos bankas pristatė atliktos analizės įžvalgas.
Lietuvos banko Ekonomikos ir finansinio stabilumo tarnybos direktorius Gediminas Šimkus pasakojo, kaip šalies ekonomikai sekasi artėti prie Europos Sąjungos vidurkio, kada šį vidurkį galėtume pasiekti ir kokius pagrindinius ekonomikos iššūkius turime spręsti, kad gyventojų pajamų augimas neįstrigtų spąstuose.
Europos Sąjungos link judame sparčiausiai
Pragyvenimo lygio atotrūkį nuo ES vidurkio Lietuva per pastaruosius du dešimtmečius sumažino daugiau nei perpus. Tai geriausias rezultatas tarp visų naujųjų ES narių. Tačiau, norint pasiekti ES ekonominės gerovės vidurkį, mūsų šaliai teks įveikti sudėtingus iššūkius, rodo LB ekonomistų atlikta analizė.
Vienas pagrindinių pragyvenimo lygio rodiklių – bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui pagal perkamosios galios standartą, t. y. atsižvelgus į kainų skirtumus tarp valstybių, – Lietuvoje 1995 m. siekęs 33 proc., naujausiais duomenimis, jau viršija 80 proc. ES vidurkio.
Per ketvirtį amžiaus Lietuvos BVP vienam gyventojui ir ES vidurkio santykis padidėjo 48 proc. punktais, taigi pustrečio karto.
„Šiuo aspektu Lietuva pademonstravo labai įspūdingus rezultatus. BVP tarp naujųjų šalių kito labiausiai, apskritai krenta į akis, kad Baltijos valstybės buvo lyderės, mažinant skirtumą nuo ES vidurkio pagal pragyvenimo lygį“, – sakė jis.
Aišku, jis atkreipia dėmesį, kad nereikia pamiršti ir regioninių skirtumų, mat Lietuva susiduria ir su didelio netolygumo šalies viduje problemomis, t. y. turime Vilnių ir kitus regionus.
„Klausimas, kada pasieksime ES vidurkį, tai klausimas už milijoną, nes dažnai kalbame apie Lietuvą kaip vientisą organizmą, o, pavyzdžiui, Vilniuje kaip ir jau esame pasiekę tą vidurkį“, – atkreipia dėmesį jis.
Vis dėlto tai, kad Lietuva pasiekė didžiausią ekonominės konvergencijos, t. y. artėjimo prie ES vidurkio, rodiklį tarp visų naujųjų ES narių, yra džiuginanti tendencija. Lietuvos sėkmę, anot G. Šimkaus, daugiausia lėmė jos žmonės – išsilavinusi darbo jėga, ekonomikos atvirumas, struktūriniai pokyčiai, stojimas į tarptautines organizacijas.
Jei taip ir toliau – ES lygį pasieksime 2042 metais
G. Šimkus teigė, kad vidutinių pajamų spąstai jau nebe Lietuvos problema.
„Turime blogą žinią pesimistams, panašu, kad Lietuva išaugo vidutinių pajamų marškinėlius“, – džiaugiasi jis. Vadinasi, vis labiau stiebiamės ligi aukštesnių pajamų grupės.
Sėkmingą Lietuvos ekonomikos raidą lėmė tai, kad skatinančių veiksnių buvo daugiau nei stabdančių. Didėjo konkurencingumas, įvykdyti ekonomikos struktūriniai pokyčiai, augo ekonomikos atvirumas.
Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad išvengę vidutinių pajamų spąstų neturime užmigti ant laurų.
„Identifikuodami, kokiame pajamų lygyje kitų šalių atžvilgiu esame, turime formuluoti ekonominę politiką, ir pagrindinė mintis, kad, jei norime užtikrinti buvimą aukštų pajamų grupėje ir tolesnę konvergenciją, mūsų ekonomika turėtų orientuotis ne tik į žemos kvalifikacijos darbo jėgą, einamąjį darbo rinkos patenkinimą, bet ir į ilgalaikės strategijos formavimą, t. y. technologijų skatinimą, investicijų pritraukimą ir pan.“, – pabrėžia jis.
Anot ekonomisto, vertinant minėtą rodiklį, pakeliui į ES ekonominę gerovę jau įveikta du trečdaliai kelio. Vis dėlto, nors G. Šimkus sakė, kad klausimas vertas milijono, LB ekonomistų skaičiavimais, jei Lietuvos ir ES ūkis augtų panašiai kaip ir pastarąjį dešimtmetį, šalies ekonomika ES vidutinį lygį pasiektų 2042 m.
Vadinasi, prireiktų dar ketvirčio amžiaus, kad gyventojų pajamos ir pragyvenimo lygis pasiektų ES vidurkį.
Tačiau per anksti džiaugtis nereikėtų.
„Vis dėlto yra didžiulis „bet“ ir tas „bet“ susijęs su darbo rinka. Darbingo amžiaus gyventojų toliau mažės. Anksčiau pagrindinė to priežastis buvo migracijos tendencijos – daugiau žmonių išvažiuodavo, negu atvažiuodavo į Lietuvą. Ilgą laiką tą kompensuodavo vyresnių amžiaus žmonių buvimas darbo rinkoje, kuris slopino neigiamas tendencijas.
Tačiau šiuo metu tai keičiasi dėl išaugusio pragyvenimo lygio, mes turime šiek tiek mažesnę emigraciją, tačiau kartu įsijungia natūralios demografinės kaitos veiksnys. Tai yra pokario metais skaitlingą kartą šiuo metu keičia į darbo rinką įeinantys žmonės, kurie gimė Nepriklausomybės laikotarpiu. Faktiškai tai yra tie žmonės, kurie dabar įeina į darbo rinką, o jų yra mažiau. Antras dalykas, Lietuva išsiskiria tarp ES valstybių darbingo amžiaus žmonių mirtingumu. Apie 2 trečdalius mirtingumas susijęs su ligomis, t. y. širdies, kraujagyslių ligomis, kita dalis – mirtingumas dėl išorinių priežasčių: nelaimingų atsitikimų darbe, smurtinių priežasčių, savižudybių ir t. t.“, – pasakojo jis.
Be to, priduria LB valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis, būtent dėl šių tendencijų darbo rinkoje itin didelis dėmesys turi būti sutelktas į švietimą.
„Valstybė vangiai reaguoja į tuos demografinius pokyčius. Turime gyventojų sudėties pokyčių – senų žmonių daugėja, jaunų žmonių mažėja, taigi švietimo sektorius neišvengiamai turi reaguoti ir mokyklų tinklas turi būti optimizuojamas, tačiau, deja, politikai nesiryžta daryti šių sprendimų. T. y. Lietuvos silpninimas, kuris baigiasi tuo, kad ir švietimo bei išsilavinimo kokybė prastėja. Tas pats su ligoninių tinklu, viešųjų institucijų pastatais – patys plikomis akimis matome neefektyvumus šioje srityje. Tai dar vienas iš potencialių augimo šaltinių, kurie galėtų Lietuvą pakeisti labiau į priekį, nes dabar labiau į girnapusę eina“, – sako R. Kuodis.
Anot jo, būtent tai padėtų didinti efektyvumą, mat, kad jį galėtume padidinti, visų pirma, turime šalinti tai, kas neefektyvu: „Netgi išsivysčiusios šalys paprastai auga dėl to, kad mažinasi kaštus įvairiais būdais ir šitaip didina pridėtinę vertę. Tikrai sunku sukurti kažką inovatyvaus, ypač kad visame pasaulyje pasižymėtume. Tai efektyvumą didinti galime, visų pirma, pasitelkę neefektyvumų šalinimą.“
Iššūkiai, kurie laukia, ir galimi sprendimai
G. Šimkus pabrėžė, kad ligšiolinis ekonomikos augimo tempas nėra garantuotas, mat Lietuva gali susidurti ir su dar daugiau ekonominių iššūkių.
Vienas jų – jau aptartas darbo jėgos trūkumas, mat galimybės įtraukti didesnę gyventojų dalį į darbo rinką yra palyginti ribotos.
Taip pat Lietuvoje dar gana žemas investicijų lygis, palyginti nedidelės tiesioginės užsienio investicijos, lėtai gerėja žmogiškųjų išteklių kokybė.
G. Šimkus pabrėžia, kad vien tik investicijos negarantuoja aukšto pragyvenimo lygio, tačiau Lietuva dar turi daug erdvės didinti šalies kapitalą.
„Svarbu turėti ne tik kapitalą, bet ir gebėjimo tomis kapitalo priemonėmis pasinaudoti. Jeigu turime kastuvą ir traktorių, kastuvas yra mažas kapitalo kiekis, traktorius – didelis, taigi akivaizdu, kad su didesniu kapitalu galime daugiau padaryti ir uždirbti daugiau. Bet jei turime antrą traktorių, turime gebėti jį išnaudoti, turėti tokią bazę, kad galėtume jį įdarbinti“, – sako G. Šimkus.
Lietuvos banko ekonomistų atliktoje analizėje išskirta ir daugiau priemonių bei krypčių, kaip reaguoti į iššūkius.
Pirma, daugiau investuoti ir didinti našumą, antra, itin daug dėmesio skirti švietimui ir kvalifikacijos kėlimui, trečia, įgyvendinti tinkamą migracijos politiką, kuri padėtų spręsti daugumą kylančių iššūkių. Paskutinė kryptis – pasitelkti technologijas, mat Lietuva galėtų labiau išnaudoti darbo vietų automatizacijos galimybes.
