Verslas

2020.01.11 12:21

Guvi kėdainiškė stebina savo verslo idėjomis: jeigu turi galvą, o ne kopūstą ant pečių – neprapulsi

Jolanta Jurkūnienė, LRT RADIJO laida „Skalsu kalbos", LRT.lt2020.01.11 12:21

„Man jokio skirtumo, kur gyventi, kad ir Afrikoje ar Sibire – vis tiek užsiimčiau dešimčia veiklų, – LRT RADIJUI sako Justina Kočetova. – Tik dėl fantazijos trūkumo žmonės gali sakyti, kad pramogos yra tik Vilniuje ar Kaune.“

Sveikos žuvies ūkis

Kėdainiuose gimusi, Akademijos miestelyje užaugusi moteris į verslą nėrė vos ne tiesiogine to žodžio prasme. „Viskas prasidėjo nuo šamų ūkio. Parodose dažnas juokaudavo, kad Kėdainiai pristato ne agurkus, o šamus. Neįsižeidžiau... Norėjosi visus nustebinti ir prajuokinti. Pradėjau virti agurkų džemą ir su šamais vežti į parodas, – su šypsena veide pasakojimą pradeda iniciatyvi Kėdainių krašto verslininkė. – Naujos idėjos manyje netelpa, jų visur gausu, tik reikia apsidairyti.“

Verslo administravimo magistrantūrą Kaune baigusios J. Kočetovos tėvai – ūkininkai. Neatsitiktinai ir pačią Justiną patraukė ūkininkavimas. Tik kiek nebūdingas tradiciniam mūsų šalies ūkininkui. „Pasekiau tėvų pėdomis. Tapau jaunąja ūkininke. Sukau galvą, kuo gi užsiimti: gal avižinius dribsnius gaminti, o gal kažkokią žemės ūkio produkciją perdirbti, – verslo paieškas prisimena pašnekovė. – Tuomet buvo remiama akvakultūra. Niekas Kėdainių rajone tuo neužsiimė, tad pagalvojau, kodėl gi ne?“

Parodose dažnas juokaudavo, kad Kėdainiai pristato ne agurkus, o šamus. Neįsižeidžiau... Norėjosi visus nustebinti ir prajuokinti. Pradėjau virti agurkų džemą ir su šamais vežti į parodas.

Taip radosi šamų ūkis Akademijos miestelyje. Pasak Justinos, geriau kažkuo užsiimti pirmam, nei daryti tai, ką jau daro kiti. Verslininkė tikina, kad ūkiuose auginamos žuvys yra sveikesnės, nei augančios natūraliai. „Naudojame gręžinio vandenį, kuris prasifiltruoja pro įvairius žemės sluoksnius, – praktiškai išeina mineralinis vanduo. Taip pat turime biologinius filtrus, kurie valo tą vandenį. Žuvis, išauginta tokiame vandenyje, yra daug sveikesnė, nei ta, kuri auga gamtoje, jokia cheminė tarša iš laukų ar oro neateina“, – tikina ketvirtus metus šamų ūkiu užsiimanti akademiškė.

Receptus kuria pati

40 tonų šamų per metus – tokios J. Kočetovos ūkio apsukos. Moters teigimu, tai nėra didelis ūkis, tačiau klientų netrūksta ir didžiuosiuose šalies miestuose. „Būna ir tokių šypseną keliančių situacijų, kuomet akademiškis, žuvį nusipirkęs Klaipėdoje, su lauktuve iš pajūrio grįžta namo. Paklausus, kokioje vietoje pirko, paaiškėja, kad tą patį mūsų šamą į gimtąją Akademiją parsivežė“, – juokiasi šypsenos nestokojanti verslininkė.

Ūkininkė sako norinti plėsti žuvies perdirbimo pajėgumus – daugiau gaminti konservuotų gaminių. „Turime šamų konservų stikle ir skardinėje. Kas metus vis kažką naujo sukuriame. Greitu metu turėtume pradėti šamus vytinti“, – naujai diegiama žuvies apdorojimo forma džiaugiasi pašnekovė.

Jeigu turi galvą, o ne kopūstą ant pečių, – neprapulsi. Lietuvaičiai net tremtyje sugebėjo įsikurti ir statyti gyvenimus taip, kad būtų kuo patogiau gyventi.

Receptus produktams Justina sako kurianti pati, tačiau neapsieina ir be specialistų žinių. „Visi receptai gimsta mano galvoje. Žinau, ko noriu iš žuvies, kaip produktas turi atrodyti, – pasakoja J. Kočetova – Tada su technologais deriname, kad produkto galiojimas būtų tvarkingas, kad maisto saugumas būtų tinkamas, taip gimsta nauji produktai.“

Stepo ir Aldonos legenda

Veikli verslininkė Kėdainių centre turi ir savo parduotuvėlę, kurioje ne tik jos ūkyje išauginta produkcija, bet ir kiti įdomūs produktai, kaip antai agurkų džemas. Nors mažmeninė prekyba, pasak jos, atima daug laiko prie buhalterinių reikalų, verslininkė jau galvoja apie kitos parduotuvės atidarymą kaimynystėje esančiame didmiestyje – Kaune.

Save daugiau realizuoti užsimojusi moteris Akademijoje atgaivino Stepo salą. „Tvenkinyje pūpso dvi salos. Nuolat pro tą vietą pravažiuoju. Galvoje pradėjo kirbėti mintis, kodėl gi mes čia nieko nedarome? – prisimena Justina. – Su draugais sumąstėme, kad reikia kažkokį koncertą padaryti. Ta sala tai Petro, tai Stepo vardu buvo minima. Kažkaip pasiliko Stepo vardas.“

Netrukus gimė ir legenda, pasakojanti apie Stepą, kuris plaukdavo į salą groti savo mylimajai Aldonai, gyvenančiai krante. Stepui išėjus į kariuomenę, mylimoji Aldona jo taip ir nebesulaukusi. „Miestelyje yra keletas Stepų ir Aldonų, tai žmonės spėlioja, kas čia tie įsimylėjėliai galėtų būtų“, – juokiasi prie legendos kūrimo prisidėjusi veikli moteris.

Salą drebino rokas

Taip užgimė koncertai Stepo saloje. Muzikantai plukdomi į salą, kur ir vyksta koncertas, o žiūrovai lipa į valtis ir pasirodymų klausosi vandenyje. Justina sako pastebinti, kad net valčių Akademijos tvenkinyje pradėjo daugėti.

„Pirmaisiais metais tų žiūrovų, stebinčių koncertą vandenyje, nebuvo daug, nes retas kas valtį turėjo, Akademijoje nebuvo susiformavęs toks laisvalaikio praleidimo būdas, – sako Stepo salos koncertų iniciatorė. – Tačiau dabar pastebiu, kad jau tų valčių, prišvartuotų pakrantėje, vis daugėja. Jau antraisiais metais žiūrovų buvo tiršta. Atsirado ir valtis nuomojančiųjų.“

Žiūrovai, pasak Justinos, teigia viršiję savo lūkesčius, nes muzika vandeniu sklinda ir klausosi visai kitaip, o ir pačią koncerto atmosferą formuoja būtent valčių vandenyje nuolatinis judėjimas. Beje, pirmuosius metus iš Stepo salos sklido populiari popmuzika, džiazas. Šiais metais sala buvo užleista sunkesnės muzikos – roko – gerbėjams.

Emigracija visai nevilioja

Stepo salos koncertais veikli Kėdainių krašto verslininkė ir visuomenininkė neapsiriboja. Moteris jau trečius metus kviečia Vasario 16-ąją švęsti žygiais po svarbias Kėdainių krašto vietas.

„Pabodo Nepriklausomybės dieną sutikti tame pačiame „kultūrnamyje“. Stepo salos vardu organizuojame Vasario 16-osios žygius po mūšių ar kitas reikšmingas istorines vietas. Maršrutai nėra varginantys – nuo penkių iki 15-os kilometrų, – sako J. Kočetova. – Žygių vedlys yra istorikas Vaidas Banys. Žmonės nori žinių apie savo kraštą, tad susidaro visa kolona, apie 200 smalsių žmonių.“

Justina sako apie emigraciją niekada negalvojusi, nes, pasak jos, kurti ir užsiimti įvairiomis veiklomis puikiausiai galima ir čia, Lietuvoje. „Norisi kurti ir kažką daryti krašte, kuriame aš pati gyvenu. Niekada negalvojau apie išsikraustymą kitur, juo labiau jokių minčių nebuvo apie emigraciją, – užtikrintai kalba iniciatyvi verslininkė. – Jeigu turi galvą, o ne kopūstą ant pečių, – neprapulsi. Lietuvaičiai net tremtyje sugebėjo įsikurti ir statyti gyvenimus taip, kad būtų kuo patogiau gyventi.“

Plačiau – laidos „Skalsu kalbos“ įraše

Parengė Vismantas Žuklevičius