Verslas

2019.12.03 11:37

Nerijus Mačiulis. Moksleiviai lieka ant ledo

Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas 2019.12.03 11:37

Naujausias Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) moksleivių gebėjimų tyrimas rodo, kad pagal visus vertintus kriterijus Lietuvos penkiolikmečių raštingumas ir toliau nesiekia EBPO šalių vidurkio. Dar blogiau yra tai, kad beveik nemažėja itin prastai besimokančių moksleivių dalis. Nors tokie rezultatai labai liūdina, tačiau jie nestebina.

Pirmą kartą Lietuvos moksleivių gebėjimus EBPO vertino 2006 metais, o nuo tol visais metais Lietuva atsiliko nuo EBPO vidurkio. Per 12 metų šiek tiek pagerėjo tik skaitymo gebėjimai, o raštingumas matematikos ir gamtos mokslų srityse net šiek tiek sumažėjo. Apskritai, 2018 metais Lietuva, pagal moksleivių gebėjimus, yra 31 vietoje iš 79 vertintų šalių, ir atsilieka nuo visų kaimyninių šalių, įskaitant ir Rusiją.

Kaip mes sugebėjome daugiau nei dešimtmetį ignoruoti tokią opią problemą ir nerasti jokių sprendimo būdų? Juolab, kad negalime teigti šalia nebuvus gerų pavyzdžių – Estija ne tik lenkia EBPO šalių vidurkį, bet ir nuo 2015 metų išlieka 3 vietoje pasaulyje.

Kaip žinia, velnias dažnai slypi detalėse. Lietuvoje daug kalbama apie pajamų nelygybę, bet labiausiai akis ir širdį turėtų badyti mokymosi aplinkos ir pasiekimų nelygybė. Lietuvos moksleivių gebėjimų vidurkį žemyn nutempia prasčiausiai besimokantys moksleiviai, nesiekiantys antro iš šešių galimų gebėjimų lygio. Tokių itin prastai besimokančių ir minimalių gebėjimų neįgyjančių moksleivių dalis Lietuvoje yra trigubai didesnė nei Estijoje. Deja, nuo EBPO šalių vidurkio atsiliekame ir pagal geriausiai besimokančių moksleivių dalį. Geriausius rezultatus pasiekiančių moksleivių Estijoje yra kas penktas, Lietuvoje − tik vienas iš dešimties.

Kaip mes sugebėjome daugiau nei dešimtmetį ignoruoti tokią opią problemą ir nerasti jokių sprendimo būdų?

Estija atliko bent du svarbius žingsnius, kuriuos užmiršome mes. Pirma – skyrė pakankamai dėmesio ikimokykliniam ugdymui, kuomet vaiko smegenys imliausios, o mokymasis efektyviausias. Antra – atsisakė bet kokios segregacijos, sukūrė mokymosi aplinką, įtraukiančią ir aukštyn patempiančią iš skurdesnės socialinės bei ekonominės aplinkos ateinančius ir prasčiau besimokančius vaikus.

Dalį atsakymų į klausimą, kodėl atsidūrėme tokioje situacijoje, galima rasti, pavyzdžiui, vartant LR valstybės kontrolės ataskaitas. Beveik pusė ugdymui skiriamų lėšų atitenka pastatų išlaikymui ir administravimui. Net 40 proc. šalies moksleivių žinias ir įgūdžius turi gilinti korepetitorių pagalba. LR Konstitucijos 41 straipsnio, garantuojančio nemokamą mokymą bendrojo lavinimo mokyklose, įgyvendinimas čia paskleidžia labai savotišką kvapą. Tariamai nemokamas mokslas Lietuvoje, deja, turi labai didelę kainą, kurią daugelis tėvų sumoka papildomais pinigais, o vaikai – neretai prarastomis gyvenimo galimybėmis.

Dar baisiau atrodo faktas, kad net 35 proc. mokyklų turi jungtines klases – tokias, kuriose mokosi skirtingo amžiaus ir skirtingų klasių moksleiviai. Turbūt nesunku suvokti, kaip nukenčia mokymosi kokybė ir pasiekimai, kai vienoje klasėje sėdi ketvirtokai ir penktokai, besimokantys iš skirtingų vadovėlių, bet vienu metu turintys klausytis to paties mokytojo.

Lietuva turi mažiausias klases Europos sąjungoje – vienam mokytojui vidutiniškai tenka 8,3 moksleivio. Palyginimui, Estijoje ir Švedijoje vidutinės klasės dydis yra 12,9, o Olandijoje net 16,9 moksleivio. Panašu, kad ir čia vidurkis slepia esminę problemą. Klasės Lietuvos miestuose dažnai yra perpildytos, kai kur mokytojams tenka dirbti su 30 moksleivių ir dėl to sumažėja galimybės skirti individualų dėmesį ir padėti tiems moksleiviams, kuriems pagalbos reikia daugiausiai. Vidutinis klasės dydis visoje šalyje yra mažas tik todėl, kad turime šimtus pustuščių mokyklų ir pustuščių klasių mažesniuose miestuose ir kaimuose (ten pat atsiranda ir iniciatyva daryti jungtines klases).

Dar baisiau atrodo faktas, kad net 35 proc. mokyklų turi jungtines klases – tokias, kuriose mokosi skirtingo amžiaus ir skirtingų klasių moksleiviai.

Ką daryti? Pradžiai reikėtų nustoti neigti, kad mokyklų tinklas vis dar yra per tankus. Atkūrus šalies nepriklausomybę Lietuvoje gyveno 550 tūkst. 5-14 amžiaus metų vaikų, tačiau iki dabar jų skaičius sumažėjo lygiai per pusę. Tiesa, bendrojo ugdymo mokyklų skaičius irgi gerokai sumažėjo, tačiau neefektyvaus išteklių paskirstymo ir mokymo organizavimo problema išliko.

Pavyzdžiui, yra savivaldybių, kuriose vienam mokiniui tenka net 26 kv. m. mokyklos ploto. Palyginimui, didžiuosiuose miestuose vienam moksleiviui tenkantis plotas siekia 11 kv. metrų. Turbūt nekyla abejonių, kad kai per didelė dalis lėšų skiriama pustuščių pastatų administravimui ir šildymui, o ne mokytojų atlyginimams ir mokymo priemonėms, labiausiai nukenčia moksleivių mokymosi procesas ir jų pasiekimai.

Siūlymas „uždaryti mokyklą“ daug kam skamba makabriškai ir ši tema dažnai yra tabu. Tačiau įsivaizduokite mažos gyvenvietės šeimos pasirinkimą. Pirmasis – vaikai mokysis mokyklėlėje kitoje gatvės pusėje, kurioje yra keliasdešimt moksleivių, kelios jungtinės klasės, nėra motyvuotų ir gerai apmokamų mokytojų, bei trūksta naujausių ir moderniausių mokymosi priemonių.

Antrasis pasirinkimas – mokykliniu autobusu vaikai kiekvieną rytą keliolika kilometrų bus nuvežami į mokyklą, kurioje mokytojų atlyginimai ir motyvacija didesnė, jokių kompromisinių jungtinių klasių, dinamiškesnė, labiau įtraukianti ir motyvuojanti mokymosi aplinka, o klasėse ir laboratorijose mokiniams paruoštos moderniausios mokymosi priemonės.

Siūlymas „uždaryti mokyklą“ daug kam skamba makabriškai ir ši tema dažnai yra tabu.

Kas rinktųsi pirmąjį variantą? Deja, neretai politikai sugeba pažadėti, kad „jokių mokyklų neuždarysime“ ir pristato tai, kaip vietinės bendruomenės pergalę. Tuo tarpu šioje pažadų dalinimo ir faktų neigimo karuselėje labiausiai nukenčia moksleiviai.

Tolimesnis mokyklų tinklo optimizavimas išlaisvintų finansinius išteklius ir padėtų geriau organizuoti mokymo procesą, tačiau tai būtų tik higieninis veiksnys, galintis sumažinti prasčiausiai besimokančių moksleivių skaičių. Nemažai problemų atsiranda ir dėl nepakankamo ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo – ši problema, vėlgi, aktualiausia mažesnėse gyvenvietėse.

Negalima užmiršti ir socialinės, ekonominės ir kultūrinės aplinkos įtakos – skurdžiose, socialinėje atskirtyje gyvenančių šeimų vaikams sunkiau pasiekti gerų rezultatų net pakliuvus į gerą mokyklą. Visų moksleivių pasiekimus gali slopinti ir per ilgos atostogos bei netinkamas savarankiško mokymosi, formalaus ir neformalaus ugdymo balansas. Mokymosi procesas neprasideda ir nesibaigia mokykloje, o mokymosi pasiekimams įtakos turi daugybė veiksnių ir įsisenėjusių bei ignoruotų problemų.

Deja, šis klausimas dešimtmečius niekam nebuvo svarbiausias prioritetas, o daugybė šalies moksleivių tiesiog lieka „ant ledo“. Ant plono ledo.

Šis komentaras yra asmeninė autoriaus nuomonė.