Verslas

2019.11.23 15:16

Daugiau nei 70 metų JAV gyvenanti Elona Vaišnys: amerikietiška svajonė tėra tik pasaka, kuria tikima Lietuvoje

Jonas Deveikis, LRT.lt 2019.11.23 15:16

Antrojo pasaulinio karo metu į JAV emigravusi lietuvė Elona Vaišnys per keletą dešimtmečių už Atlanto pasiekė neregėtų aukštumų, netgi patarinėjo pačiam JAV prezidentui Jimmy Carteriui. Tačiau ji to nesureikšmina ir teigia, kad amerikietiška svajonė tėra tik pasaka, kuria tikima Lietuvoje.

Su ponia E. Vaišnys susitinku Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčioje. Būtent šioje vietoje daugiau nei 7 metus vienuole buvo jos sesuo, kuri prisidėjo prie šios bažnyčios atnaujinimo.

Bažnyčios tarpduryje mane pasitinka plati, lietuviams gal kiek ir nebūdinga šypsena. Ir net sunku patikėti, kad man prieš akis – 84 metų ponia iš JAV. „Sveiki, pone Jonai. Kaip jūs laikotės, ar sunkiai pavyko mane rasti?“ – puikia lietuvių kalba klausia E. Vaišnys, nors pastaruosius daugiau nei 70 metų gyvena JAV.

Ten atsidūrė, nes 1944 metais bėgo nuo karo. Tėvai buvo įtraukti į trėmimo sąrašus. Todėl jai būnant dar 8 metų teko pasileisti į nežinią ir emigruoti į JAV. Nors pati prisimena – labai nenorėjo ten vykti.

JAV baigė ir prestižinį Jeilio universitetą, jame apsigynė daktaro disertaciją. Žinias gilino ir Sorbonos universitete Prancūzijoje. Studijavo Kanadoje, Lavalio universitete. Moteris įsitikinusi, visi gyvenimo pasiekimai – dėl to, kad ėjo mokslo keliu ir mokėjo kalbas. E. Vaišnys laisvai kalba ir rašo net 5 kalbomis: anglų, lietuvių, vokiečių, prancūzų ir ispanų.

Dirbo kartu su prezidentu

E. Vaišnys į Lietuvą atvyko dalyvauti Vytauto Didžiojo universiteto organizuotame Pasaulio lietuvių simpoziume. Renginyje – daug garsių lietuvių, tačiau akį patraukė prierašas prie moters gyvenimo aprašymo: „Buvo prezidento J. Carterio suformuotoje Prezidento Komisijoje. Tyrinėjo, kokią įtaką kalba daro tarptautinei prekybai ir diplomatijai.“

Šį gyvenimo įvykį, kuris nutiko 1977 metais, E. Vaišnys atsimena kaip niekada gerai. Moteris pastebi, kad per visą JAV istoriją buvo suformuotos net 103 prezidentinės komisijos. Jos buvo skirtos nagrinėti tam tikras problemas bei pateikti išvadas prezidentui.

„Ten buvo labai žinomų ir įtakingų žmonių. Klausiate, kaip aš ten patekau. Ogi labai paprastai. Turėjau patirties įvairiose srityse. Pažinojau vieną žmogų, kuris pažinojo kitą žmogų. Jis ir pasiūlė mane pasikviesti“, – prisimena E. Vaišnys.

Komisija buvo sudaryta vieneriems metams, o jos tikslas – išsiaiškinti, kokią įtaką kalba daro šalies tarptautinei prekybai, saugumui ir diplomatijai.

„Turėjome patarti prezidentui J. Carteriui, ką būtų galima gerinti šiose srityse. Amerikiečiams tai buvo labai svarbu, kadangi šalis atskirta dviejų vandenynų. Tai verčia tave jaustis saugų ir neskatina mokytis kitų kalbų. Visi kiti aplinkui kalbėjo angliškai, todėl atrodė, kad gimtosios kalbos užtenka“, – prisimena E. Vaišnys.

Tačiau jos Komisijos pateiktos išvados prezidentui privertė iš naujo pergalvoti kalbos svarbą tarptautinėje prekyboje.

Privalai kalbėti pirkėjų kalbą

„Mūsų išvada prezidentui buvo, kad neužtenka su visais kalbėti angliškai. Kada mes kalbame apie aukščiausio lygio susitikimus, ten būna vertėjai. Tačiau tarptautiniuose santykiuose ir prekyboje daug kas vyksta neoficialiuose susitikimuose, koridoriuose. Viskas čia yra tarsi sujungta mažų dantračių. Pajudink kad ir mažą mechanizmą, o jis išjudins visą sistemą“, – tyrimo rezultatus vardija E. Vaišnys.

Ji taip pat prisimena, kad nemokėti partnerio užsienio kalbos tarptautinėje prekyboje – tarsi žiūrėti pro siaurus akinius. Gali pamatyti tik tai, ką tau nori parodyti, o ne ką tu nori pamatyti.

E. Vaišnys tuojau pat prisimena ir dar vieną gyvenimo momentą, kuris kai kurioms JAV bendrovėms buvo labai nuostolingas. JAV korporacijos norėjo investuoti Afrikoje. Vienai įmonei pasisekė, jos advokatas mokėjo prancūzų kalbą, o būtent toje Afrikos dalyje prancūzų kalba buvo pagrindinė.

„Visiems buvo paruošti kontrakto angliški vertimai. Tačiau tos korporacijos advokatas, kuris mokėjo prancūziškai, ragino kitas įmones nepasirašyti dokumento, nes prancūzų kalboje yra vartojamas terminas, kuris sunkiai verčiamas į anglų kalbą. Tačiau jis sutartyje turi svarbų vaidmenį. Kontraktas galioja tik prancūzų kalba, todėl atsiranda papildomų sąlygų, kurių nesuprasi. Ta įmonė, nors ir su skaudančia širdimi, tačiau kontrakto nepasirašė. Tačiau tai jiems išėjo į naudą, nes kitos prakišo labai daug pinigų“, – gimtosios kalbos svarbą tarptautinėje prekyboje vardija E. Vaišnys.

Ji teigia, kad vėliau viena iš išvadų prezidentui buvo, kad su kitomis šalimis pasirašomi kontraktai būtų ne tik verčiami į anglų kalbą, tačiau kad kontraktai būtų perskaityti ir gimtąja šalių, su kuriomis yra pasirašoma sutartis, kalba. Viena iš rekomendacijų vystant geresnę tarptautinę prekybą buvo ir siūlymas įmonių, su kuriomis bendradarbiaujama, vadovus išsiųsti į partnerių šalis, kad jie ten gyventų, mokytųsi šalies kalbos ir kultūros.

Trumpas yra nelaimė

Dar visai neseniai JAV prezidentas J. Carteris, kurio Komisijos nare dirbo E. Vaišnys, televizijai „Fox News“ sakė, kad jo prezidentavimo metu tarptautinė prekyba buvo labai svarbi.

„Jaučiau, kad reikia turėti gerus prekybos santykius su dauguma pasaulio valstybių ir vystyti su jomis intensyvią tarptautinę prekybą, o tai padės JAV ilguoju laikotarpiu“, – sakė J. Carteris.

Nors E. Vaišnys nėra tarptautinės prekybos ekspertė, ji domisi, kaip yra vertinama D. Trumpo protekcionistinė politika, kuri yra priešinga tai, kurią propagavo J. Carteris.

Daugiau nei 70 metų JAV gyvenanti lietuvė žodžio į vatą nevynioja: „Trumpas yra nelaimė. Tai žmogus, kuris nėra išsimokslinęs ir neskaito. Jis taip pat neklauso tų, kurie yra išsimokslinę ir skaito. Jis giriasi, kad turi intuiciją ir viską geriau supranta negu bet kas. Jis netgi gyrėsi, kad supranta dalykus geriau negu jo generolai“, – stebisi E. Vaišnys.

Amerika nėra svajonių šalis

Su E. Vaišnys pokalbį pratęsėme apie lietuvius, kurie Antrojo pasaulinio karo metu bėgo į JAV. Jai pasakoju, kad Lietuvoje vyraudavo nuomonė, kad Amerika yra svajonių ir galimybių šalis. Net ir kalbos nemokantys lietuviai ten sugebėdavo įsitvirtinti ir susikurti patogų gyvenimą.

Nuo vaikystės JAV gyvenanti lietuvė įsitikinusi: amerikietiška svajonė – ne visada tikra. E. Vaišnys prisimena, kad būdavo populiaru JAV gyvenantiems lietuviams fotografuotis prie svetimų automobilių ir namų bei siųsti tas nuotraukas artimiesiems.

Moteris prisimena ir kitą incidentą, kada JAV į policijos nuovadą atvežė sužeistą lietuvį. „Mane pasikvietė, kad pavertėjaučiau, nes jis nemokėjo anglų kalbos. Tam lietuviui buvo tikrai prastai, jis neturėjo, kur gyventi. Jam siūliau grįžti į Lietuvą, juk ten artimieji, kurie gali pasirūpinti, nemokamas gydymas. O čia, JAV, – jis benamis. Tačiau jis man atkirto, kad jam gėda grįžti, nes prisigyrė, kad jam sekasi labai gerai. Verčiau jau mirs JAV, negu grįš į Lietuvą ir bus išjuoktas“, – istoriją prisimena E. Vaišnys.

Ji pati teigia kadaise norėjusi grįžti į Lietuvą. Pirmą kartą po ilgos pertraukos gimtinėje apsilankė 1972 metais. „Tuo metu Lietuvą atsimenu kaip labai pilką, kur balkonuose plevėsuodavo apatiniai. O dabar Lietuva – spalvinga ir šviesi, o balkonuose auga gėlės“, – šypsosi 84 metų moteris.

Paskui E. Vaišnys grįžo į Lietuvą jau po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, tačiau, kaip pati sako, atsitrenkė kaip į sieną.

„Lietuvoje mums sakydavo, kad esame orūs amerikonai. Kad kalbame su akcentu. Nebuvo jokio sutikimo. Tikėjomės, kad pulsime vieni kitiems į glėbį. Tačiau taip nebuvo. Mums nuolatos pabrėždavo, kad esame amerikonai. Jeigu norėdavome kažką patarti, visada sulaukdavome tokio pačio atsakymo – nemokinkite mūsų.

Tačiau mums Lietuva buvo šventas dalykas, nors Lietuvoje tuo metu ir buvo sakoma: patriotas yra idiotas. Mes JAV sakydavome, mums Lietuva šventa žemė, o Lietuvoje mums atkirsdavo, kad Lietuva yra durnių laivas. Mes sakydavome, kad reikia kažką daryti dėl Lietuvos, bet mums sakydavo, kad dėl Lietuvos tegul kažką daro tie, kuriems moka atlyginimą. Į mus žiūrėjo tik pragmatiškai ir galvojo, kad atvažiuojame čia tik žemių atsiimti. (...) Visi galvojo, kad atvažiavome sau naudos ieškoti, bet mes atvažiavome duoti, mums nieko nereikėjo“, – nuoskaudą prisimena E. Vaišnys.

Tačiau moteris įsitikinusi – Lietuva nuo nepriklausomybės atgavimo labai pasikeitė. Pasikeitė ir čia gyvenantys žmonės, o balkonuose vietoje apatinių kabo spalvotos gėlės. Pagaliau ir šalis eina ta kryptimi, kuria būtų ėjusi, jei ne sovietų okupacija, mano E. Vaišnys.