Verslas

2019.11.10 16:12

Vienoda minimali alga Europoje: pagalba skurstantiesiems ar veltėdžių politika?

„Šiandien mes pagal pragyvenimo lygį pranokome Portugaliją. Todėl, kad jie kaip buvo slunkiai, taip ir yra. Jiems taip patogu gyventi. Ir ką jie pasiekė? Tas pats ir su Kipru ar Malta. Todėl mes turime eiti skandinavų keliu“, – LRT RADIJUI sako Lietuvos darbdavių konfederacijos (LDK) generalinis direktorius Danas Arlauskas.

Ruošiama nauja direktyva

Minimali mėnesio alga (MMA) – vienoda visoje Europos Sąjungoje (ES). Tokią idėją iškėlė naujoji Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen. Prisistatydama Europos Parlamente, tada dar būsima vadovė, ji sakė, kad būtina mažinti MMA atotrūkį tarp ES šalių. Pasak jos, bet kur Europoje gyvenantis pilietis, dirbantis visą dieną, turi uždirbti tokį atlygį, kuris užtikrintų deramą jo pragyvenimą.

U. von der Leyen teigia, kad MMA turėtų būti apskaičiuojama pagal vienodus reikalavimus, o dėl jų valstybėms narėms irgi reikėtų susitarti – jie privalomi ar rekomendaciniai. Ar tai ne utopinė idėja? Jeigu ne, kokia tada būtų minimali alga Lietuvoje – kaip Liuksemburge, t. y. 2 tūkst. eurų?

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkė Inga Ruginienė iškart pabrėžia, kad kalba eina ne apie konkrečią sumą, o apie vienodą procentą nuo vidutinio tam tikros šalies darbo užmokesčio. Ji sako besidžiaugianti, kad tokio aukšto lygio politikė „pagaliau išdrįso kalbėti tai, apie ką mes kalbame jau daug metų.

„Europos profesinių sąjungų konfederacija, kuriai priklausome ir mes, dirba ties šiuo klausimu. Yra ruošiamas direktyvos projektas, kur mes aiškiai norime pasakyti, kad turi būti nustatyti principai kaip turi būti nustatoma MMA, turi būti susitarimas tarp socialinių partnerių“, – sako I. Ruginienė.

Siūlo nesimurkdyti skurde

I. Ruginienė primena ir ką sako Europos socialinė chartija. „MMA turi siekti 60 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Deja Europoje turime tokią tendenciją, kad, ypatingai posovietinės ir Balkanų šalys, dar nėra pasiekusios nei 50 proc. ribos. Lietuvoje MMA siekia 47,2 proc vidutinio atlyginimo, Rumunijoje – vos 42 proc. O štai Skandinavijos šalyse MMA siekia 80 proc. vidutinio darbo užmokesčio. Tai turėtų būti pavyzdys mums“, – viliasi LPSK pirmininkė.

LDK generalinis direktorius Danas Arlauskas sako, kad labiau reiktų rūpintis mažomis pensijomis, kurios nesiekia nei 30 proc. vidutinio darbo užmokesčio šalyje, o ne vėl didinti MMA. Pasak jo, tokiu būdu keliama MMA skurdo nesumažins, nes mažiausiai gaunantieji vis tiek bus kažkur apačioje.

„Reikia kalbėti apie „proveržio“ politiką, kad vienas žmogus generuotų tokias pajamas, kaip Vokietijoje – tuomet viskas bus gerai. Ir čia visai nebūtina didelė rinka, kaip kad Lenkijoje ar Vokietijoje. Islandija ar Liuksemburgas turi dar mažesnes rinkas, nei mes, tačiau sugeba puikiai vystyti paslaugų, statybų sektorius, puikiai eksportuoti savo produktus. Štai apie ką reikia kalbėti. O mes murkdomės, kaip čia tam vargšui žmogui neleisti nuskęsti – kažkiek pakelti iš skurdo ribos. Tokia politika nėra perspektyvi!“, – įsitikinęs D. Arlauskas.

Darbuotoją nori tik išsunkti

Pasak jo, nereikia lygiuotis į Pietų Europos šalis, kurias mes, pagal įvairius ekonominius rodiklius, jau pralenkėme – koncentruotis reikia ne į „iš skurdo traukiamą žmogų“, o į „kaip sukurti vertę“. „Šiandien mes pagal pragyvenimo lygį pranokome Portugaliją. Todėl, kad jie kaip buvo slunkiai, taip ir yra. Jiems taip patogu gyventi. Ir ką jie pasiekė? Tas pats ir su Kipru ar Malta. Todėl mes turime eiti skandinavų keliu. Jie, visų pirma, rūpinasi tuo, kaip padidinti vertę, – sako LDK vadovas. – Prieš porą savaičių lankiausi vienoje įmonėje Suomijoje. Ten vienas darbuotojas per metus sugeneruoja 300 tūkst. eurų, o Lietuvoje dirbantys žemės ūkyje generuoja vos 10 tūkst. eurų per metus. Problema yra sektoriai, kurie negeneruoja vertės!“.

„Ten nėra problemos (MMA didinimo – LRT.lt) todėl, kad nėra bedarbystės. Jie paruošia darbuotojus, kurie turi kvalifikaciją. Todėl ir investuotojai ateina pas juos, ir jie gali generuoti tokią didelę vertę. Ten darbo turi ir visi aplink įmones. Tiesiog gražu buvo žiūrėti“, – su nostalgija ir baltu pavydu Suomijos darbo specifiką prisimena D. Arlauskas.

LPSK pirmininkė oponuoja, kad skandinavų verslininkai noriai investuoja į savo darbuotojus ir noriai dalinasi uždirbtu pelnu, todėl, pasak jos, ten yra lojalūs, produktyvūs, našiai dirbantys darbuotojai, kurie sukuria didelę pridėtinę vertę toms pačioms įmonėms. „O kas Lietuvoje vyksta? Čia yra normali sistema, kai darbdavio pagrindinis tikslas – kiek įmanoma labiau išsunkti darbuotoją, bandyti susitarti su profsąjungomis eiti į vyriausybę ir kuo daugiau lengvatų gauti iš valstybės. Darbdaviai viską nori gauti iš valstybės, tačiau savo pelnu dalintis nenori“, – nusivylimo neslepia I. Ruginienė.

Pasak jos, statistika rodo, kad stipriausi sektoriai, tokie kaip paslaugų ar transporto, kur yra didžiausi pelnai, visiškai nenori tuo pelnu dalintis su darbuotojais, kaip kad yra Skandinavijos šalyse.

Išsamiau – laidos „Aukso amžius“ įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius