„Pas mane dirba 10–20 metų patirtį turinčios virėjos ir dabar kažkoks vaikas joms liepia viską kitaip daryti“, – LRT RADIJUI sako verslininkas Rokas Galvonas. Jo teigimu, sėkmingo verslo formulė – juodas darbas.
Ukmergiškis R. Galvonas penkiolikos gamindavo maistą įmonių šventėms, šešiolikos išsikovojo teisę atidaryti savo restoraną Taujėnų dvare, o būdamas dvidešimties valdo tris skirtingus restoranus Lietuvoje.
– Kai kalbėjomės prieš metus, tau priklausė vienas restoranas, o antrąjį dar tik atidarinėjai. Šiandien jau turi tris restoranus. Sakoma, kad atidaryti restoraną nėra taip sudėtinga, kaip jį išlaikyti. Ar tu su tuo sutiktum?
– Žinoma, išlaikyti restoraną yra daug sunkiau, nei atidaryti. Iš pradžių klientų srautas yra didelis, nes visiems įdomu pamatyti naują vietą, o paskui viskas po truputėlį rimsta. Visada reikia mokėti kuo nors sudominti savo klientus. Matoma daug pavyzdžių, kai po maždaug pusmečio ar metų maitinimo įstaiga uždaro.
– Turi tris restoranus: vienas jų yra Taujėnų dvare, kitas – kelyje Vilnius–Panevėžys, dar vienas neseniai atidarytas Anykščiuose. Spėji viską apvažiuoti?
– Taip, aš važinėju beprotiškai daug ir mašinoje praleidžiu labai daug laiko. Dažnai manęs klausia, kur gyvenu, o aš niekada negaliu atsakyti, nes gyvenu visur. Tai yra labai sunkus dalykas. Miego mažai, bet stengiuosi viską susistyguoti.
– Kaip atrodo tavo darbo diena?
– Mano darbo diena būna labai įvairi. Jeigu suserga kuri nors virėja, dirbu kaip virėjas, kai reikia esu valytojas, o kartais būnu direktoriumi, geriu kavą, bendrauju su žmonėmis ir žiūriu, kaip vyksta darbas.
Nors dažnesnis yra pastarasis variantas, bet iki to reikėjo labai daug nueiti. Pagaliau po penkerių metų aš galiu sau leisti atostogas ir palikęs kolektyvą truputėlį atsipūsti. Žinau, kad visų restoranų kolektyvai dirbs puikiai.
– Ar dvidešimties metų vaikinui sunku sukurti sėkmingą verslą?
– Sėkmės formulė – juodas darbas. Kadangi aš viską perėjau ir visus darbus padariau pats, man yra daug lengviau vadovauti kolektyvui, o kolektyvui – mane suprasti.
Labai dažnai sulaukiu klausimo, kaip į mane, tokį jauną vadovą, reaguoja kolektyvas. Iš pradžių tikrai buvo tokių nuomonių, kad mums čia kažkoks piemuo nevadovaus. Pas mane dirba 10–20 metų patirtį turinčios virėjos ir dabar kažkoks vaikas joms liepia viską daryti kitaip. Žinoma, kad joms yra keista, tačiau dabar jos žino, kad vadovas yra vadovas ir kitaip jau nebus. Iš tiesų šioje vietoje esu gana griežtas ir manau, kad viskas turi būti taip, kaip aš noriu.
– Galima sakyti, kad esi individualistas? Kodėl nusprendei viską daryti vienas?
– Mano tėtis yra ūkininkas, todėl jis labai nuo viso to nutolęs. Mama man padėdavo, bet aš esu gana vienišas žmogus. Kai užgriūna daug problemų, aš mėgstu būti vienas ir viską pats susitvarkyti. Tėvai visada mane palaikė ir padėjo, tačiau niekada nesikišo į mano verslą.
– Tavo restoranai yra regionuose. Kodėl vengi didžiųjų miestų?
– Manęs žmonės dažnai to klausia, tačiau atsakymo tam taip pat neturiu. Žinoma, regionuose yra daug sunkiau, nes tai daugiausia sezoninis verslas. Anykščiai išvis yra kurortinis miestelis, kuris žiemą labai apmiršta, todėl, manau, kad netolimoje ateityje pasimatysime Vilniuje ar Kaune.
– Dvidešimtmečiui, turinčiam tris restoranus, tvarkytis vienam ir ieškoti idėjų turėtų būti nepaprastai sunkus darbas.
– Aš savęs niekada nelaikiau nei labai rimtu verslininku, nei dideliu virtuvės šefu. Aš neturiu tiek patirties, kiek jos turi kiti verslininkai ar šefai. Žinoma, visi nuo ko nors pradėjo. Aš labai mėgstu užsiklijuoti vaiko etiketę, nes pačioje pradžioje tai man davė labai gerą spyrį į priekį. Visiems buvo labai įdomu, kaip tas vaikas išvis gali ką nors ruošti. Dabar galbūt truputėlį sunkiau užsiklijuoti šią etiketę, bet kartais dar pabandau.
– Buvai sakęs, kad „Neturiu plano B ir darysiu viską, kad jo neprireiktų“. Ar vis dar galvoji, kad, neturėdamas kitos išeities, vis dėlto įgyvendinsi savo tikslą?
– Nors visi verslininkai turi planą „B“, visi stengiasi, kad jo neprireiktų. Aš taip pat džiaugiuosi, kad man sekasi ir jo neprireikia.
Išsamiau – laidos „10–12“ įraše.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
