Verslas

2019.10.31 19:01

Uždegdami žvakutes ant kapų prisidedame ir prie žalos gamtai: ar įmanoma mirusiuosius pagerbti kitaip

siūlo depozitinę žvakių supirkimo sistemą
Irma Janauskaitė, LRT RADIJO laida „Aukso amžius“, LRT.lt2019.10.31 19:01

Mirusiųjų lankymas Lietuvoje – gili ir, niekas nesiginčija, prasminga tradicija. Bet visuomenininkai daug metų kartoja tą patį – Visų šventųjų ir Vėlinių dienomis į kapines suplūsta ne tik žmonės, bet ir netrukus šiukšlėmis virstančios žvakės, plastmasinės gėlės. Ar įmanoma mirusiuosius pagerbti kitaip? „Per metus į kapines mes nunešame tokį kiekį stiklo, kuris tilptų į 40-ties traukinio vagonų sąstatą“, – LRT RADIJUI sako nevyriausybinės organizacijos „Lapkričio 2-osios draugija“ pirmininkas Valdas Kaminskas.

Ragina būti saikingiems

V. Kaminsko teigimu, Vėlinių dienomis kapų lankymas nėra jau toks nekaltas mirusiųjų pagerbimas. „Po Visų šventųjų ir Vėlinių dienų iš kapinių yra surenkama tonos stiklo. Gamtai daroma didelė ekologinė žala. Apmaudu, tačiau situacija negerėja“, – nusivylimo neslepia pašnekovas.

Visuomenininkų teigimu, tam tikra prasme mirusiųjų poilsio vietos, šiomis dienomis, tampa dideliu šiukšlynu. V. Kaminsko teigimu, apskritai žmogaus veikla didžiąja dalimi yra susijusi su atliekų generavimu. „Mes kaip vartotojiška visuomenė tų atliekų įvairiose situacijose sugeneruojam daug. Tačiau visur yra ta pati taisyklė – žmonės raginami įvairius dalykus vartoti saikingiau. Savo pagarbą mirusiems artimiesiems galėtume reikšti saikingiau ir labiau atsižvelgdami į ateities kartas, kurios turės gyventi mūsų plastiku ir stiklu teršiamoje Lietuvoje. Reikia savęs paklausti: ar mes to tikrai norime?“, – retoriškai klausia „Lapkričio 2-osios draugijos“ pirmininkas.

Vilniaus miesto savivaldybės Miesto tvarkymo ir aplinkos skyriaus vedėjas Gintautas Runovičius sutinka su V. Kaminsko žodžiais ir patvirtina, kad po Vėlinių atliekų kiekiai kapinėse išties būna didžiuliai. Pasak jo, tai nėra nuostabu, kadangi lietuviai laikosi tradicijų, o neretai pagerbti mirusiojo atvykstama tik porą kartų į metus, tad ir norima kuo gražiau tą kapą sutvarkyti bei papuošti.

Nevengia linksmybių

V. Kaminskas pastebi, kad lietuvių tradicija per Vėlines puošti kapus ir deginti žvakutes nėra vienintelė ir išskirtinė. Daug labiau savo mirusius artimuosius pagerbia lenkai ar slovėnai. „Pavyzdžiui, Slovėnija suskaičiavo, kad per metus 2 milijonai gyventojų į kapines atneša 2 tūkst. tonų (žvakių – LRT.lt) per metus. Tai kadangi mes jau „nebebiedna“ tauta ir esame gausesni, tai sunešamas kiekis į kapines nėra mažesnis“ , – sako „Lapkričio 2-osios draugijos“ vadovas.

Pasak jo, dar vartotojiškiau mirusiuosius pagerbia tolima katalikų tauta – filipiniečiai. Kapinėse švęsti, anot jo, ar valgyti picas yra visiškai normalu.

„Po Visų šventųjų dienos iš milijoninio miesto Manilos (Filipinų sostinė – LRT.lt) kapinių yra išvežama daugiau kaip tūkstantis tonų įvairiausių atliekų ir šiukšlių. Mes, palyginti, tokias šventes dar švenčiame kukliai. Lietuviai vis tik yra gan švari ir ekologiška tauta: mes ir atominę elektrinę uždarėm, ir Kruonio pusę elektrinės dėl ekologinių sumetimų uždarėm. Mus gan lengva įtikinti, kad rūšiuotume šiukšles. Tai gi, lietuviai yra linkę gerbti gamtą ir savo aplinką stengiasi palaikyti švarią, – apie mirusiųjų pagerbimo tradicijų kontrastus pasakoja V. Kaminskas. – Norėčiau palinkėti, kad ir per Vėlines būtume atsakingesni gamtai ir mirusiuosius pagerbtume saikingai“.

Pašnekovas sako, kad kiekvienas, besiruošiantis Vėlinių šventei, turėtų pagalvoti, ar tikrai reikia kuo gausiau nukrauti kapus žvakėmis. „Tai, ką mes nunešime ant kapų, vėliau tūkstantį metų irs mūsų sąvartynuose. Per metus į kapines mes nunešame tokį kiekį stiklo, kuris tilptų į 40-ties traukinio vagonų sąstatą. Įsivaizduokite, koks tai kiekis!“, – į lietuvių sąžinės balsą taikosi V. Kaminskas. Užtenka vien pagalvoti, kiek ilgai mes praleistume prie geležinkelio pervažos, kad praleistume tokį ilgą sąstatą.

Netikslingas lygiavos principas

G. Runovičiaus pastebėjimui, blogiausia yra tai, kad „tas stiklas nuo kapinių žvakių nėra perdirbamas“. „Toks stiklas vadinamas nešvariu, užterštu parafinu. Stiklo perdirbėjai nenoriai jį priima. Kitose šalyse yra technologijos, kurios išvalo tokį stiklą“, – teigia Vilniaus miesto tvarkymo ir aplinkos skyriaus vedėjas.

Pasak jo, besaikis kapų puoselėjimas vėliau savivaldybei kainuoja nemažus pinigus. „Vidutiniškai per mėnesį, čia įskaičiavus visas metų šventes, iš 52-jų kapinių, kurių bendras plotas yra 256 hektarai, išvežame apie 300 tonų atliekų. Į jas įeina ir stiklas, ir plastmasė, ir žaliosios atliekos. Savivaldybei tokie mėnesio darbai kapinėse kainuoja apie 24 tūkst. eurų“, – tikina G. Runovičius.

Savivaldybių kapinių veiklos yra finansuojamos iš mūsų visų mokesčių, primena V. Kaminskas. Pasak jo, galioja lygiavos principas, kuris suniveliuoja ir gamta besirūpinančius, ir jos negailinčius piliečius. „Vieni žmonės daugiau prineša stiklinių ir plastikinių pagarbos ženklų, o kiti mažiau, tačiau vis tiek mes visi sumokame vienodai. Manau turėtų būti kažkokie ekonominiai mechanizmai, kurie skatintų žmogų susimąstyti ir pagalvoti, ar jam tikrai reikia tiek daug visko ten nešti, ir tiek daug visko ten palikti. Savivaldybės turėtų pagalvoti apie tai, jog mokesčius renka lygiavos principu, tačiau gyventojai juk teršia nevienodai“, – savivaldybių renkamų mokesčių už kapinių atliekų išvežimą trūkumą įvardija pašnekovas.

Siūlo depozito sistemą

V. Kaminsko teigimu, galėtų atsirasti papildomi kapinių žvakių mokesčiai. Pasak jo, didžioji dalis kapinių žvakių stiklo yra pagaminama ne Lietuvoje, o Kinijoje arba Lenkijoje. „Mes iš esmės atsivežame iš tų šalių tuos gaminius ir vėliau sandėliuojame juos savo sąvartynuose. Patys dar sumokame už to stiklo gabenimą į sąvartynus, už tai, kad traktoriai vėliau traiškytų tą stiklą ir panašiai. Galėtume bent jau kažkokį importo mokestį taikyti šitiems produktams. Jis pabrangtų ir tai nebūtų blogai – galbūt tie praturtėję lietuviai susimąstytų, ar verta tų brangių žvakių tiek daug pirkti“, – vieną iš galimų receptų, kaip pratinti visuomenę naudoti kuo mažiau kapinių žvakių įžvelgia „Lapkričio 2-osios draugijos“ vadovas.

Pašnekovas taip pat pateikė idėją, kad kapinių žvakės galėtų būti superkamos depozito principu, kaip kad dabar yra daroma su gėrimų pakuotėmis. „Į kapinių žvakę galima žiūrėti kaip į žvakidę. Ten juk yra pildomas parafinas. Tas stiklas yra kaip tara. Mes į butelį pripilam mineralinio ir paskui, pasinaudoję užstato sistema, tuščią tarą priduodame ir už tai gaunama grąžos. Taip ir su tomis vadinamomis žvakidėmis. Jei tu jų negrąžini, ekonomiškai tau bus nenaudinga“, – inovatyvia mintimi dalinasi V. Kaminskas.

Jis neatmeta galimybės, kad ateityje tokios žvakidės bus perdirbamos ir mūsų šalyje. „Lietuvoje reikia įdiegti technologiją, kad būtų galima parafiną iš tų žvakidžių išgarinti. Žiūrėkite, jei susidaro 2 ar 3 tūkstančiai tonų tokių atliekų per metus, tai būtų tikslinga vystyti kažkokią ekonominę veiklą, jas perdirbant“, – idėją verslui sufleruoja V. Kaminskas.

„Lapkričio 2-osios draugija“ ragina mirusiųjų atminimą pagerbti uždegant ant kapo tik vieną žvakę.

Išsamiau – laidos „Aukso amžius“ įraše.

Parengė Vismantas Žuklevičius