Verslas

2019.10.15 16:06

Indrė Genytė-Pikčienė. Prezidento šimtadienis: vien tik mokesčių tarifų didinimas problemų neišspręs

Indrė Genytė-Pikčienė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyr. ekspertė2019.10.15 16:06

Sakoma, kad tik po pirmojo šimtadienio galima pradėti kritiškiau vertinti prezidento sprendimus, pasirinkimus, elgseną. 100 dienų – ta riba, kai baigiasi apšilimas, įsijungia švieslentė ir prasideda tikros rungtynės. Taigi, ta riba peržengta, „burtas mestas“!

Prezidentas nuosekliai laikosi „gerovės valstybės“ leitmotyvo. Kol kas ši „gerovės valstybės“ idėja remiasi į dvi kolonas – perskirstymo didinimą ir pajamų nelygybės mažinimą. Daugeliui vis dar ši sąvoka kelia labai daug klausimų, nėra paviešintas ir konkretus ilgesnio laikotarpio veiksmų planas, tik – su ateinančių metų biudžetu susiję pasiūlymai. Vis tik to ilgesnio laikotarpio strateginio prezidentūros plano labai reikia. Šiandien aiškumo ir taip trūksta tiek vertinant makroekonominę, tiek politinę aplinką.

Pajamų nelygybę mažinti pasirinkta penktadaliu sparčiau nei planuota didinant pensijas. Kad tą daryti reikia, klausimų nekyla niekam. Lietuva pagal valstybės išlaidų pensijoms svorį ES kontekste atrodo itin skurdžiai – skiriame 5,7 proc. bendrojo vidaus produkto, kai Europos sąjungos vidurkis – 10 proc.

Vis tik stebina šio tikslo finansavimo būdai.

Prezidentas, pristatydamas sveikintinas korupcijos mažinimo ir viešųjų pirkimų skaidrumo didinimo iniciatyvas, pats nusistebėjo, kad sutvarkius viešuosius pirkimus, galima būtų sutaupyti apie penktadalį visos jų vertės, tai galėtų siekti net apie 1 mlrd. eurų. Tokia suma gerokai viršija šiandien linksniuojamą 100 mln. eurų sumą, kurios reikia pensijoms kelti.

Tad kodėl renkamasi lengviausią būdą – didinti mokesčių tarifus, o nepalaukiama kad ir šios iniciatyvos efekto? Jei laukti neišeina, Lietuva šiandien gali pasiskolinti. Neigiamomis palūkanomis. Kam ir vėl imti keisti tą Lietuvos mokesčių sistemą, prie kurios nesenų permainų dar nespėjo priprasti nei gyventojai, nei verslas? Kam ją prastinti kaimyninių šalių atžvilgiu?

Mokesčių sistemos stabilumas, paprastumas ir lakoniškumas – viena pamatinių konkurencingumo sąlygų. Būtų skaudu, jei dėl mokestinės aplinkos kaitaliojimo, nepalankaus smulkių iniciatyvų apmokestinimo Lietuva prarastų pagreitį pritraukiant tiesiogines užsienio investicijas, išsikvėptų startuolių ir fintech bumas Vilniuje. Toks Lietuvos elgesys tarptautinėje konkurencinėje arenoje – prabanga, kurios negalime sau leisti.

Prezidentas pabrėžė ekonominės diplomatijos svarbą, tačiau jokia ekonominė diplomatija nepadės, jei nepuoselėsime verslo aplinkos, o mokestinę sistemą apkrausime eile ją žalojančių mokesčių.

Vidinių išteklių efektyvumui kelti yra ir daugiau: švietimo, sveikatos apsaugos sistemų ūkis strigo praeitame dešimtmetyje, nors gyventojų per tą laikotarpį sumažėjo gerokai. Lietuva per daug pinigų skiria netikslingai. Pavyzdžiui, švietimui skiriame didesnę BVP dalį, nei vidutiniškai ES, bet bendras vienam mokiniui tenkančių lėšų kiekis yra mažesnis, nei daugumoje ES šalių. Vadinasi daug lėšų tenka mokyklos ūkinei paskirčiai.

Valstybės turto išlaikymas taipogi kainuoja, tačiau Lietuvoje jo atsikratyti neskubama. Vidaus sandorių atsisakymas, ar bent jų skaidrumo didinimas padėtų sutaupyti bent porą dešimčių milijonų iš visų 456,4 mln. eurų per metus siekiančios vidinių sandorių vertės.

Tarnautojų ir apskritai viešojo sektoriaus darbuotojų skaičius – pagal šiuose rodiklius vienam gyventojui, ES kontekste stipriai išsiskiriame. Šiuos skaičius priartinus prie ES vidurkio, atsirastų galimybė pakelti specialistams atlyginimus.

Valstybės investicijų programa taipogi kol kas – kiauras rėtis, kur nemažai lėšų iššvaistoma visai ne investicijoms, tai – tiesiog išlaidos, nekuriančios jokios vertės.

Netaiklios populistinės, rinkiminės iniciatyvos, tokios kaip šeimos kortelė, nemokamas maitinimas, vaiko pinigai, gaunami nepriklausomai nuo uždarbio. Jei norime kelti pensijas, o jas kelti reikia, vaiko pinigai turėtų būti nukreipti tiems, kuriems tikrai reikia, o ne visiems.

Galiausiai ne kartą vis skambintis žodis „solidarumas“ ir kvietimas visiems prisidėti prie mūsų bendro reikalo, pavadinimu VALSTYBĖ. Vis tik siūlymai lieti daugiau savo sunkiai uždirbtų pinigų į skylėtą valdžios finansų kibirą nemotyvuoja ir tikrai neįtikina. Pirmiausia būtina lopyti skyles. Estams pavyko – jie su paprastesne mokesčių sistema pasieka didesnį perskirstymą ir, kas svarbiausia, daug aukštesnę viešųjų paslaugų kokybę. Yra ir daugiau sektinų pavyzdžių.

Vien mokesčių tarifų didinimas, mokesčių mokėtojų neįtikinus, kad su sumokamais pinigais bus elgiamasi atsakingai, gali duoti visiškai priešingus, nei tikėtasi, rezultatus.

Komentare pateikiama asmeninė autorės nuomonė.